Prezidento Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos pagrindinė žinutė apie gerovės valstybės kūrimą, panašu, kad pasiekė nemažą dalį Lietuvos piliečių. Žmonės savo balsais išreiškė norą, jog gerovė turėtų būti pasiekiama visiems: medikams, mokytojams, gaisrininkams, mokslininkams, investuotojams, verslininkams, ūkininkams, pensininkams, socialiai remtiniems žmonėms.

Tiesa, akivaizdu ir tai, jog „gerovės valstybę“, kiekvienas įsivaizduojame labai skirtingai. Nerimą kelia tai, kad Lietuvoje politinė ir ekonominė tikrovė dažnai pernelyg supaprastinama: štai padidinsim mokesčius, tada perdalinsim arba iš vienų paimsim, kitiems atiduosime – ir visiems bus gera. Tačiau ar tikrai kelias į gerovės valstybę yra grįstas tik didesniu padalijimu?

Taip, skurdas ir didėjanti pajamų nelygybė Lietuvoje yra akivaizdūs, todėl spręstini neatidėliojant. Vis dėlto man kelia didelių abejonių ar iš didesnių mokesčių gerovę planuojanti statyti valstybė yra pats efektyviausias ir geriausias tokios „statybos rangovas“.

Pripažinkime – ekonominis Lietuvos piliečių pasitikėjimas savo valstybe pamatas – silpnokas. Tą įrodo net ir ekonomikos pakilimo fazėje nusidriekęs nemenkas ekonominis „šešėlis“. Vieno žymiausių šešėlinės ekonomikos tyrėjų austrų profesoriaus Friedricho Schneiderio skaičiavimais, šešėlis Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai sudaro 16 proc. bendrojo vidaus produkto, Lietuvoje – apie 22 proc. Tai reiškia, kad šiuo metu šešėlyje Lietuvoje vis dar gali būti apie 10 mlrd. eurų – milžiniška suma, kuri leistų finansuoti net pačius ambicingiausius projektus.

Kai gyventojų pasitikėjimas savo valstybe ir gaunamos pajamos turi tokią didelę reikšmę šešėlio paplitimui, akivaizdu, kad norint ekonominę veiklą iš jo ištraukti, reikia orientuotis į tai, kaip padaryti, kad legaliai veikti būtų lengviau. Viskas lyg ir aišku, tačiau …  kažkodėl didžioji  dauguma dabartinės valdžios taikomų priemonių Lietuvoje yra orientuotos tik į tai, kaip geriau identifikuoti ir pagauti pažeidėjus. Tokių priemonių, kurios būtų nukreiptos į reguliavimo ar mokesčių naštos mažinimą –  mažuma.

Ko gero, motyvacijos savo sunkiai uždirbtais eurais prisidėti prie visų mūsų „bendro reikalo“, vadinamo valstybe, nedidina ir ganėtinai neefektyvus biudžeto išteklių naudojimas bei investicijomis vadinamas elementarus „pinigų įsisavinimas“. O kur dar neretėjantys lėšų iššvaistymo, korupcijos skandalai.

Diana Vilytė, buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, kartą yra sakiusi, kad nuo 5 mlrd. eurų, kuriuos per metus valstybės institucijos išleidžia viešiems pirkimams, dėl neskaidrumo prarandama apie 20 proc., t.y. apie milijardą eurų. Todėl valstybė užuot dar giliau lindusi į mūsų asmenines kišenes, galėtų sąžiningai atlikti savo pačios namų darbus – pavyzdžiui, išskaidrinti viešuosius pirkimus (tuos pačius, kurie per metus Lietuvos šešėlį pamaitina milijardu eurų).

Dar vienas netiesioginis biudžeto pildymo rezervas – mokesčių įstatymų išimtys. Jų patyrę auditoriai Lietuvoje priskaičiuoja apie tūkstantį. Jei bent pusė tokių išimčių praeitų elementarų „kaštų ir naudos“ analizės testą, neabejoju, valstybės biudžeto kišenės gerokai pasunkėtų. Užkardžius kelią įvairioms mokesčių schemoms ir mokesčių slėpimui, ko gero, pavyktų ne tik padidinti valstybės biudžetą, bet ir galbūt sumažinti esamus mokesčius.

Tačiau, ko gero, dar svarbiau yra keisti tiek pačios valstybės, tiek gyventojų požiūrį į mokesčių mokėjimą. Kol kas mokesčiai Lietuvoje daugumoje atveju vis dar yra surenkami kaip kokia duoklė, o ne mokami.

Mūsų, liberalų nuomone, mokesčiai turėtų kuo arčiau priartėti prie juos mokančių žmonių, t.y. norint didinti mokesčių mokėjimo bazę, reikia leisti asmenims patiems nukreipti dalį mokesčių į sritis, kurias jie laiko prioritetu, taip skatinant gyventojus būti sąmoningais mokesčių mokėtojais. Nesakau, kad mokesčiai yra absoliutus blogis, tačiau papildomi mokesčiai galėtų atsirasti tik su aiškiu motyvaciniu pokyčiu, t.y. derėtų apmokestinti tai, ko gali išvengti, kad būtų galimybė rinktis. Tokio „mokesčio“ pavyzdys galėtų būti kad ir atliekų rūšiavimas, kur tą darantys tiesiog moka mažiau.

Šiandien matome, kad kai kurių profesijų žmonės, netgi užkopę į savo karjeros olimpą, negali pasidžiaugti oriu uždarbiu. O ką jau kalbėti apie orų gyvenimą. Priiminėjant 2020 m. biudžetą, aiškiai pamatėme, kad dabartinė valdžia gerovę nusprendė kurti vidurinės klasės sąskaita. Todėl galbūt reikėtų pradėti galvoti apie galimybes, o ne vien apie abstrakčią gerovę? Nustoti žadėti neįmanoma ir suteikti žmonėms progą patiems susikurti gyvenimą tokį, kokio jie nori?

Mūsų šalies intelektualai tiesiog neišgyvena iš to, ką uždirba. Negana to, sunkiai dirbanti vidurinioji klasė yra apkraunama papildomomis naštomis: nekilnojamojo turto, automobilių taršos mokesčiai, dar didesnis individualios veiklos apmokestinimas. Sveikos valstybės stuburas – vidurinioji klasė yra vis labiau išnaudojama kaip skurstančios valstybės donorė.

Noras didinti mokestinę naštą dirbantiems bei kuriantiems piliečiams yra antiliberalus reiškinys. Tokiu būdu yra didinamos valstybės lėšos, tačiau kartu išsipučia tų lėšų administravimo aparatas. Eidami šiuo keliu, mes vis auginame pašalpų gavėjų armiją, kuri vieną dieną nusitemps su savimi ir visą sunkiai dirbančią viduriniąją klasę.

Šiandieninis liberalų atsakas gerovės valstybės kūrėjams – galimybių Lietuva, kurioje valdžia kuo mažiau kišasi į žmonių santykius, o piliečiams suteikiama kaip įmanoma daugiau galimybių pasirinkti savo ateitį.