Jau skaitydamas visą „Gatvių apšvietimo” epopėją Spyglys neatsistebėjo, koks tas jo vadovo postas, pasirodo, yra brangus, kad ne tik laikraščius į pagalbą reikia pasitelkti, bet ir skundus rašyti visiems, kam tik įmanoma – pradedant miesto Tarybos nariais ir baigiant Seimo kontrolieriais. Atrodo, lyg žmogus buvo nusiteikęs Klaipėdą iki gyvos galvos apšviesti. O juk jaunas dar, perspektyvus, galėtų drąsiai pasireikšti ne tik valstybinėje, bet ir privačioje darbo rinkoje, kompetencijos pilnai užtektų rūpintis kokios nors dūminės pirties reikalais ar kuriant namų kultą.

Bet visgi buvo kovojama iki galo – susimokę niekšai iš savivaldybės eidami paskelbti nuosprendį pirmiausia turėjo susidurti su garbės lenta ir dar kartą permąstyti, ar tikrai pakils ranka prieš nepakeičiamą miestelio apšvietėją (žr. operatyvinio darbuotojo nuotrauką – bet kas jos nepadarys, nes garbės lenta juk po dviem užraktais).

O tam atvejui, jei ir garbės lenta įspūdžio nepadarytų, prie pat kabineto durų reikėjo atlaikyti piktos darbo liaudies žvilgsnius, o gal ir replikas (žr. vikrios dienraščio „Vakarų ekspresas” fotoreporterės, sugebėjusios įveikti minėtuosius du užraktus, nuotrauką).

Dvi gležnos ir gražios būtybės, ant kurių pečių piktasis šoferis iš Liepų gatvės uždėjo šią sunkią naštą, gal ir būtų neatlaikiusios, bet klastingas planas buvo paruoštas kaip reikiant – savo krūtine jas pridengė beširdis vyriausiasis juristas, netikėtai atsiradęs šioje istorijoje, ir graudulingas finalas tapo neišvengiamas…

*Spyglio rubrikos nerekomenduojama skaityti susipykusiems su humoro jausmu ar stokojantiems fantazijos, nes nieko rimto čia tikrai nerasite, Spyglio humoras iš viso yra sunkiai suprantamas, juodas ir kandus. Rimtų dalykų ieškokite visose kitose „Atviros Klaipėdos” rubrikose.