Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J. Janonio 9) iki sausio 28 d. galite aplankyti emalio plastikos parodą „Pamario ženklai“. Tai retrospektyvinė parodą, kurią surengė Kintų Vydūno kultūros centras.

Du menininkai – Vilniaus dailės akademijos absolventė (dabartinė Kintų Vydūno kultūros centro direktorė) Rita Tarvydienė ir Talino dailės instituto auklėtinis Romas Tarvydas dirbti į Kintus atvažiavo 1994 metais, sužinoję, jog Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyrius ieško žmonių, galinčių skleisti kultūrą šiame pamario krašte. Atvyko tik apsižiūrėti, ir pasiliko.

Du jauni entuziastai kibo į darbus ir labai greitai čia užkūrė tikrą kultūros židinį: įkūrė Kintų dailės mokyklą, įsuko rimtą parodinę veiklą, o svarbiausia – atkūrė emalio kūrybinę laboratoriją. 2003 metais Kintų Vydūno kultūros centre buvo pradėtas pirmasis emalio meno kūrėjų simpoziumas.

2019 m. emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai” dalyviai. Romo Tarvydo nuotr.

Sėkmingas startas buvo gera paskata tęsti šį kūrybinį švietėjišką darbą, dabar Kintų vasaros jau yra neįsivaizduojamos be emalio simpoziumų, be smagaus kūrėjų šurmulio, darbų peržiūrų, malonaus bendravimo. Šią vasarą kūrėjai rinksis jau aštuonioliktą kartą.

Apie viską nuo pradžių, apie septyniolika sėkmingų emalio plastikos laboratorijų sutiko papasakoti Kintų Vydūno centro direktorė Rita Tarvydienė.

Kintų emalio simpoziumai neatsirado lygioje vietoje. Anot menotyrininkės Jurgitos Liudavičienės, kadaise lietuvių juvelyrai burdavosi Palangoje emaliuotojų kūrybinėse stovyklose, į kurias iš viso pasaulio suvažiuodavo šios srities menininkai. Jų kūriniai buvo vertinami – menininkai savo darbais puikuodavosi tarptautinėse Limožo emalio meno bienalėse Prancūzijoje. Kodėl nutrūko ši veikla ir ar tuometinis emaliuotojų kūrybinis sambūris paklojo pamatus Kintų emalio kūrybinėms laboratorijoms?

Tarybiniu laikotarpiu Palangoje veikė Dailininkų sąjungos kūrybos namai. Juose vasaros mėnesiais buvo organizuojami ir emalio meno simpoziumai, į kuriuos suvažiuodavo dailininkai – emalio meno meistrai iš visos tuometinės Sovietų sąjungos. Simpoziumai vykdavo po keletą mėnesių, dailininkai gyvendavo ir kurdavo tuose kūrybos namuose, o kūriniai buvo kuriami atrankai į tarptautinę parodą, kuri dažniausiai vykdavo Prancūzijoje. Emalio simpoziumus organizavo tuometinė dailininkų sąjunga, o finansavimą kūrybinei veiklai gaudavo tiesiai iš Maskvos.

Atkūrus nepriklausomybę, sąjunginių finansavimo šaltinių neliko, bet, laimei, niekur nedingo dailininkai – ilgamečiai šių simpoziumų dalyviai, ir tarp jų užsimezgusi draugystė. Kūrėjai dalinosi nostalgiškais prisiminimais, ilgėjosi veiklos, galimybės susitikti ir kartu kurti. Reikėjo ieškoti išeities ir lėšų veiklai tęsti.

Kodėl emalio simpoziumus nusprendėte tęsti būtent Kintuose? Kieno tai iniciatyva?

1994 metais Kintuose buvo baigta restauruoti senoji parapijos pradinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojavo Vydūnas. Joje įkurtas rašytojo muziejus, o norint išlaikyti autentišką mokyklos dvasią, buvusiose mokymosi patalpose atidarytos vaikų dailės ir muzikos klasės. Savo eilės renovacijai laukė šalia stovintis unikalios architektūros ūkinis pastatas – buvęs tvartas su daržine. Šilutės rajono savivaldybė ėmėsi iniciatyvos parengti ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą. Ilgai diskutavome, kokia gi kūrybinė veikla galėtų vykti naujame pastate – norėjosi kažko neįprasto, išskirtinio, to, ko niekur nėra.

Dailės mokytojas Romas Tarvydas pasiūlė mintį, kad reikėtų pabandyti suorganizuoti nedidelį emalio meno simpoziumą. Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė pritarė ir paskatino pradėti šią veiklą, savivaldybė skyrė lėšų krosnims įsigyti ir taip – 2003 metais įvyko pirmoji kūrybinė laboratorija „Pamario ženklai“.

Aleksandr Kabanov (Vengrija). Romo Tarvydo nuotr.

Ar negąsdino, kad Kintai lyg ir atokesnis kraštas nei Palanga, kas čia važiuos? Kokia buvo pradžia ir kaip viskas išsirutuliavo per 17 metų (regis, tiek jūs gyvuojate)?

Žinoma, kad nebuvo drąsu pradėti, todėl pradėjome su pažįstamais dailininkais ir artimiausiais užsienio kaimynais: estais ir latviais. Tokių sąlygų, kokias šiandien turime susikūrę ES ir Kultūros ministerijos finansavimo dėka, neturėjome, bet dailininkai vis tiek atvyko. Atsivežė savo emalius, įrankius, medžiagas, mokyklos klasėse vaikų atostogų metu įrengėme improvizuotas dirbtuves. Susirinko ir tie, kurie dalyvavo Palangos stovyklose, paskui prisijungė jauni metalo menininkai iš Klaipėdos krašto. Taip susiformavo tradicija kasmet į kūrybinę stovyklą įtraukti ir vietinius pamario krašto jaunuosius dailininkus arba metalo plastikos meistrus, panorusius išbandyti emalio techniką.

Pirmosios kūrybinės dirbtuvės puikiai pavyko, tad nebuvo kur trauktis – dailininkai kasmet mūsų klausia: „Ar šiais metais bus emalis? Labai norime atvykti, kaip pas jus patekti?“. Sustoti nebegalima.

Kokie meistrai ir iš kur dalyvauja jūsų simpoziumuose? Ar lengva prisikviesti kūrėjų iš užsienio?

Reikia pripažinti, kad iš tiesų privilioti užsienio menininkus į Kintus nėra lengva, reikia tarpininkų, kontaktų. Atvyksta labai nedrąsiai, nusiteikę pabūti vos keletą dienų, bet išbūna visą laiką, o po metų grįžta jau su visa šeima ir dar draugų dailininkų atsiveža. Taip ir plečiasi emalio laboratorijos dalyvių tarptautinė geografija – 2019 m. sulaukėme emalio meno kūrėjų iš naujų šalių – Azerbaidžano, Ukrainos ir Vengrijos.

Kadangi emalio technika kuriančių menininkų pasaulyje nėra labai daug, ši progresuojanti pažintis mums labai svarbi. Ji suteikia projektui šilumos ir geros energijos, formuojasi savotiškas emalio kūrybinės laboratorijos klubas, kurio ašis – Kintai ir pamario ženklai.

Neabejoju, kad tęstinių kūrybinių laboratorijų tematiką padiktavo sudėtinga Klaipėdos krašto istorija, pamario krašto gamtos grožis, gyvenimo specifika, kultūriniai ženklai.

Tikrai taip. Pavadinimą pasirinkome sąmoningai – apie Klaipėdos ir Pamario krašto grožį ir unikalumą emalio kalba norėjome ištransliuoti visam pasauliui. Siekėme ne tik atgaivinti ir išpopuliarinti emalio techniką, bet ir įtraukti menininkus į pamario krašto gamtos ir būties ženklų paieškos žaidimą, motyvuoti juos pažinti ir kūrybiškai savo darbuose atskleisti Klaipėdos krašto permainingą istoriją, gamtos grožį, įpinti į emalio miniatiūras sakmių ir legendų siužetus, vandens ir žmogaus čia kuriamo gyvenimo skonį…

Todėl jau tapo tradicija, kad pirmąsias dienas kūrybinės laboratorijos grupė keliauja pažintiniu maršrutu gamtos ir vandens keliais, lanko istorines vietoves, dvarus, muziejus, švyturius, perplaukia Kuršių marias, ragauja žuvį, semiasi visų įmanomų įspūdžių. Likusias dešimt dienų atsideda kūrybinės minties plėtojimui ir jos vystymui emalyje.

Dirbtuvėse užverda intensyvus bendravimas: kūrėjai dalinasi patirtimi, eksperimentuoja su emaliu, vienas kitam negali patarimų, dalinasi paslaptimis, kaip išgauti vienos ar kitos emalio technikos efektus. O simpoziumo apvainikavimas – paroda „Pamario ženklai“, kuri kasmet ženklinama atskiru tematiniu kodu: „Laiškai Vydūnui“, „Žuvies pyragas“, „Vėtrungė“, Mažoji Lietuva“, „Šimtmečio atvirukas“, „Atvirlaiškis“ ir kita.

Inna Barycheva (Ukraina)

Minėjote, kad Kintų Vydūno centre jau esate sukaupę nemažą „Pamario ženklų „ emalio kolekciją – 180 kūrinių. Kaip ji formavosi?

Nuo pirmojo simpoziumo viena iš pagrindinių sąlygų dailininkams buvo tokia – palikti bent vieną emalio kūrinį Kintų Vydūno muziejui. Taip susikaupė nemenka emalio darbų kolekcija. Parodoje Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje eksponuojame tik nedidelę per laiką susikaupusių darbų dalį – 2004-2019 metų darbus.
Parodoje eksponuojami naujausi – 2019 metų kolekcijos kūriniai, bei tie ankstesnių metų darbai, kuriuose ryškiausiai atsispindi Klaipėdos krašto tematika.

Pristatydama parodą minėjote, kad yra keletas emalio kūrimo technikų. Priminkite, kas gi yra tas emalis, kaip jis išgaunamas ir kokios yra jo rūšys?

Emalis – tai gaminama medžiaga, kuri panaši į stiklą, o spalvą jai suteikia įvairūs metalo oksidai. Sutrinto stiklo milteliai pagal norimą piešinį beriami ant metalo paviršiaus ir lydoma 750- 850 laipsnių temperatūroje.

Istoriškai yra naudojamos trys pagrindinės emalio technikos: juvelyrinis – pertvarinis, tapybinis ir techninis. Tapybinį emalį išpopuliarino Rusijos dailininkai, pertvarinį – Gruzijos (Sakartvelo) meistrai, kurdami unikalias ikonas su sidabru, o techninį – Vengrijos, Čekijos, Vokietijos dailininkai, kurdami didelio formato dekoratyvines plokštes. Lietuvoje dažniausiai emalį naudoja juvelyrai, kurdami papuošalus ar nedideles miniatiūras. Visų šių technikų pavyzdžius galima pamatyti Kintų Vydūno kultūros centro emalio meno kolekcijoje „Pamario ženklai“.

Beje, primenu, kad norintys išbandyti šią techniką gali registruotis į edukacijas Kintų Vydūno kultūros centre (Kuršių gatvė 22).