P0

Veidai

Publikos kvėpavimą smuikininkė prilygina miegančiam kūdikiui

Žaneta Skersytė
2020-01-14


Kodėl garsi smuikininkė po koncerto nuliūsta? Ką ji saugo ir tausoja? Ar įmanoma patempti raumenis grojant smuiku? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su tarptautinių konkursų laureate Ingrida Rupaite.

Sausio 15 d. 19 val. Žvejų rūmuose rengiamo koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ pirmoje dalyje išgirsite vokiečių kompozitoriaus Felikso  Mendelsono Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš I. Rupaitė.

Geras impulsas
Vytauto Petriko nuotr.

Smuikininkė pasakoja niekada nesvajojusi tapti vedančiąja soliste. „Bet mano gyvenimo „perpetuum mobile“ arba varomoji jėga – klasikinė muzika“, – tvirtina ji. Šio „variklio“ dėka 2003 m. įsikūrė I.Rupaitės suburtas styginių kvartetas „Art Vio“. Nuo 2006 m. ji – ir  fortepijoninio trio „FortVio“ narė. Šis kolektyvas yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, 2015 m. apdovanotas  Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kartu su „FortVio“ I. Rupaitė stažavosi Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), kurios sesijos vyko įvairiuose Europos miestuose.

„Tai mums visiems trims suteikė stiprų impulsą, nes, kaip žinia, Lietuvoje gan sunku išlikti ir prasimušti kaip ansambliui, jo nariams niekur papildomai nedirbant. Visi kolektyvo nariai esame solistai, bet prireikus susiburiame. Darbas užsienyje plečia akiratį: matai, kaip žmonės groja kitose kultūrose, kurios žymiai senesnės nei mūsų, daugėja žinių, atsiranda unikali praktika, kurios negausi skaitydamas“, – pasakoja I. Rupaitė.

Kamerinė muzika – kaip bendravimas

Pirmuoju smuiku ji griežė Kauno styginių kvartete, Šv. Kristoforo kameriniame orkestre bei Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip solistė yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Jerevano miesto kameriniu orkestru Serenada.

Pasak smuikininkės, kamerinė muzika yra grojimas kartu, ieškojimas, bendravimas, o jai labai patinka bendrauti.

„Kiek žmonių ansamblyje groja – tiek žmonių ir bendrauja tarpusavyje. Tarkim, kvartetas yra keturių intelektualių žmonių pokalbis instrumentų pagalba. O kai groja orkestras? Ar mes dažnai girdime keletą instrumentų vienu metu, o gal lengviau klausytis vieno? Kamerinė muzika yra intymi, jai reikia pajautimo. Ji sukurta nedideliam muzikos gurmanų ratui“, – dėsto I. Rupaitė.

Begrodama su įvairiais orkestrais, sulaukė siūlymų pagroti solo. „Štai Anatolijaus Šenderovo Koncertą smuikui ne kartą esu atlikusi, ir ne tik Lietuvoje, ir su skirtingais dirigentais. O dabar labai džiaugiuosi F. Mendelsono Koncertu smuikui ir orkestrui, kurį netrukus pirmą kartą atliksiu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu“, – tikina smuikininkė.

Apie guru

„Mano guru – violončelininkas Davidas Geringas. Kažkada jis pats pareiškė norą groti su manimi ir iki šiol mes esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Aš jį vadinu savo angelu sargu, kuris man padeda ne tik muzikiniame kelyje, bet ir dalinasi gyvenimiška patirtimi. Jis vienas iš mano gyvenimo vedlių. Ir aišku, visi mano buvę pedagogai: tiek solo, tiek kamerinės muzikos. Viena iš jų – profesorė Dalia Balsytė, kuri mane globojo, mokė bei išvedė į plačiuosius vandenis. Mano profesorius Jonas Urba mane globojo iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Labai myliu ir gerbiu violončelininką Mindaugą Bačkų, su kuriuo dirbau Klaipėdos kameriniame orkestre dvejus metus. Tai žmonės, kurie ne tik turi gerų idėjų, bet ir sugeba jas realizuoti, nes turi aiškius tikslus ir gerą skonį. Tai asmenybės. Tai, ką jos man suteikė, saugau ir tausoju“, – tikina I. Rupaitė.

Solistei didelę įtaką padarė kompozitoriai Anatolijus Šenderovas, Faustas Latėnas, Žibuoklė Martinaitytė ir daugelis kitų. „Teko prisiliesti kone prie visų aktyvesnių lietuvių kompozitorių kūrybos. Su F. Latėnu sieja ilgametė draugystė: grojame ir įrašinėjame jo muziką teatro spektakliams. Su šio kompozitoriaus kūrinių programa koncertavome netgi Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salėje“, – šypsosi prisiminusi smuikininkė.

I.Rupaitė tikina, kad jai didžiausią įspūdį palieka ne tiek tolimos šalys, kiek nuostabi garsiųjų koncertų salių akustika. Viena iš tokių buvo ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salė.

„Groji joje ir negali patikėti, kad tai ne sapnas. Ten supratau, kuo akustika, atmosfera svarbi muzikantui. Tokioje salėje grodamas nejauti „stadioninio“ jos 2000 vietų dydžio, tik jaukiai didingą tave supančią architektūrą“, – pasakoja muzikantė.

Trio „FortVio“ su Lietuvos nacionaliniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu Lenkijos mieste Katovicuose taipogi grojo naujoje 2000 žiūrovų talpinančioje salėje. „Joje išgirsti, kaip akustika susilieja su tavo instrumentu, ir tada gali daryti ką nori… Tada ir gimsta tikroji muzika, kuri perveria žmonių širdis“, – svajingai atsidūsta smuikininkė.

Amžinasis tobulėjimo variklis

I. Rupaitė tikina besistengianti tobulėti kasdien.

„Viršūnę pasiekia tik išėję Amžinybėn, todėl mokausi visur ir visada. Einu pas savo kolegas, groju jiems ir prašau pastabų. Ir dabar, ruošdamasi koncertui, kasdien groju ir stengiuosi tai atlikti kuo geriau. Man patinka, kol amžinasis tobulėjimo variklis sukasi, nes po koncerto būna liūdna, kad viskas jau pasibaigė“, – neslepia smuikininkė.

Kaip pedagogė I. Rupaitė yra dirbusi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mykolo Riomerio universitete, o nuo 2011 m. dėsto kamerinio ansamblio ir styginių kvarteto disciplinas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams.

„Galiu iškart pamatyti, ar jaunuoliui patinka tai, ką jis daro, ar jame dega tikras interesas. Bet ar jis taps didžiu muzikantu – ne. Būna, kad po metų viskas radikaliai pasikeičia: geram mokiniui tampa nebeįdomu, o sunkiai besimokęs virsta puikiu studentu“, – pasakoja dėstytoja.

Ko smuikininkai labiausiai bijo? Pašnekovė prapliumpa kvatoti.

„Nešvarių natų. Traumų aš nebijau, tiesiog stengiuosi saugoti rankas. Labai mėgstu žemės darbus, auginu rožes, bet prieš rimtą koncertą sau šio malonumo neleidžiu. Prisimenu savo gerą draugą smuikininką Vilhelmą Čepinskį, kuris buvo pasitempęs rankų raumenis ir ilgokai negalėjo groti. Smuikininkui tai didžiulė nelaimė, nes ką gi jam tuomet veikti? Nebegali savęs realizuoti. Tuo muzikantai panašūs į sportininkus, tik mes neturime masažuotojų“, – juokiasi I. Rupaitė.

Ypatingieji smuikai

„Turėjau ypatingą, bet jau grąžinau. Man jį buvo davęs mecenatas Jonas Žiburkus, vienas iš mano angelų sargų. Jis yra medikas ir didis menų mylėtojas… Mūsų kvartetui jis buvo nupirkęs keturis antikvarinius instrumentus. Taip man atiteko žymaus meistro Pierre‘o Silvestre‘o maždaug prieš 200 metų Prancūzijoje pagamintas smuikas. Seni instrumentai turi gražų garsą, bet yra labai įnoringi: jie jautrūs aplinkos poveikiui, jį turi atidžiai saugoti ir pasirūpinti jo draudimu. Nešdavausi su savimi net eidama susimokėti už benziną kolonėlėje… Dabar turiu kitą, nuosavą smuiką, kurį Minske nusipirkau iš meistro. Tai naujas instrumentas – vos metų senumo. Ir nors visada buvau prieš naujus smuikus, esu juo patenkinta“, – pasakoja I. Rupaitė.

„Šįryt kaip tik galvojau apie svajones. Ar aš patenkinta tuo, ką darau?… Grįžusi iš Klaipėdos gyventi į Vilnių, nepuoliau darbintis į kitą orkestrą, nes nenoriu dirbti vardan darbo. Noriu daryti kas man patinka. Finansiškai tai sunkiau, bet išsiverčiu. Ketinu ir toliau groti kamerinę bei solinę muziką. Džiaugsiuosi, jei turėsiu įdomių pasiūlymų įvairiose pasaulio šalyse“, – išduoda pašnekovė.

Jaučia publikos kvėpavimą

Mintį pirmoje koncerto „Perpetuum mobile 200“ dalyje atlikti vokiečių kompozitoriaus F. Mendelsono Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll pasiūlė Muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

„Esama istorinių sąsajų, nes kompozitoriaus senelis yra lankęsis Klaipėdoje. O F. Mendelsono muzika tokia graži ir lengvai atpažįstama… Ačiū L. Vilimienei, nes prieš tai svarstyta atlikti L. van Bethoveno koncertą, kuris labiau skirtas vyriškoms rankoms“, – juokiasi I. Rupaitė.

Anot smuikininkės, Klaipėdoje skambėsiantis F. Mendelsono Koncertastai muzika įsimylėjėliams, nors kompozitorius jį parašė likus vos trejiems metams iki mirties.

„Ši muzika visų tapatinama su meile ir jausmais. Jos autorius jautėsi svajingas, įsimylėjęs ir dėl to truputį nelaimingas“, – akcentuoja solistė.

Ji įsitikinusi, kad intelektuali Klaipėdos publika salėje laukia ne tik momento, kai pagaliau galės įvertinti smuikininkės suknelę, bet ir puikios muzikos.

„Jai skambant jauti ramų publikos kvėpavimą, kurį galėčiau palyginti su miegančiu kūdikiu. Kai muzika publikai nepatinka, irgi jauti: tuomet salė būna įsiaudrinusi, atsiribojusi. Bet Klaipėdoje diskomforto groti nebūna: čia publika labai šviesi ir smalsi“, – giria uostamiesčio muzikos mylėtojus I. Rupaitė.


2020-01-14

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt