Konsultacijos

Teismo psichologė: „Labai jaunėja skriaudžiamų vaikų amžius”

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2020-01-21


Šiais metais minimas Lietuvos teismuose dirbančių psichologų veiklos penkmetis. Ta proga Klaipėdos apygardos teismo pirmininko patarėja Gintarė Daugėlaitė kalbina pirmąją teismų psichologę Aušrą Augaitienę, dirbančią Klaipėdos apygardos teisme ir šio teismo veiklos teritorijoje.

Kaip galėtumėte apibūdinti vaikus, su kuriais susiduriate sunkių nusikaltimų tyrimų akivaizdoje?
Teismo nuotr.

Apygardų teismų psichologų veiklos specializacija tokia, kad mes išimtinai susiduriame su vaikais, nukentėjusiais nuo ypač sunkių smurtinių nusikaltimų, fizinių sužalojimų, seksualinės prievartos, įtrauktais į prostituciją, pornografiją bei kitaip išnaudojamais.

Pastebėjau, kad dažniausiai nukenčia pažeidžiamiausi vaikai, t. y. turintys protinę negalią, tam tikrų emocijų, elgesio, kitų psichikos sutrikimų, ypač jauno amžiaus vaikai, vaikai iš nepilnų, nedarnių šeimų, tie, kurie juos supančioje aplinkoje yra patys silpniausi, negali apsiginti, ribotai suvokia nusikalstamo elgesio pobūdį. Ypač apmaudu ir gaila, jog tokie vaikai dažniausiai būna nukentėję nuo savo artimos aplinkos, jiems gerai pažįstamų žmonių: tėvų, patėvių, dėdžių, kaimynų, kitų pažįstamų. Būdami tokie maži, jie į apklausas atvyksta jau ne kartą išgyvenę įvairaus pobūdžio prievartą, susidūrę su jų psichiką žalojančiu elgesiu. Apklausose paaiškėja, kad prieš vaikus naudojamas emocinis, psichologinis smurtas, taikomos fizinės bausmės, dažnai – ir seksualinė prievarta.

Ryški ir labai liūdna tendencija, kad daugėja ypač stipriai sužalotų, sutrikdytų, apleistų ir skriaudžiamų vaikų, išgyvenusių ilgalaikes traumines patirtis. Dažnai sutikus tokį vaiką kyla klausimas, kur iki šiol buvo juos supantys suaugusieji, ką mažamečiai ir nepilnamečiai iki šiol veikia smurtinėje aplinkoje. Tokie vaikai apklausose elgiasi lyg sužeisti laukiniai žvėreliai – bijo žmonių, naujos aplinkos, o jų vidiniame pasaulyje vyrauja vien baimė, skausmas, chaosas, stiprios negatyvios emocijos.

Kita tendencija ta, kad labai jaunėja skriaudžiamų vaikų amžius. Į apklausas atvedama net ne po vieną vaiką, o broliai ir seserys, kurių amžius prasideda nuo 2–3 metukų. Šie vaikai labai apleisti, jų raida sutrikdyta, elgesys ir emocijos chaotiški, kalba dažnai neaiški, neišsivysčiusi. Jų žinios apie save ir aplinką ribotos, pavyzdžiui, ne visi gali pasakyti savo pavardę, amžių, kitus esminius dalykus. Akivaizdu, jog su jais buvo minimaliai bendraujama. Kad šie vaikai būtų tinkamai apklausiami, teismų psichologams dar iki apklausos tenka su jais praleisti nemažai laiko, užmegzti ryšį, padėti prisijaukinti naują aplinką. Pasijutę saugesni, nurimę, pasitikėdami psichologu jie būna pasiruošę teisinei procedūrai. Kaip apklausti tokį vaiką – nelengva užduotis, dažnai tenka improvizuoti, apklausos metodus pritaikyti konkrečiam specialiųjų poreikių vaikui.

Ar įmanoma tokiems vaikams padėti?

Kiekvieno į mūsų globą patekusio vaiko istorija ir patirtis jam yra pati stipriausia, jautriausia, autentiškiausia. O mes, kad ir kokie jautrūs, empatiški būtume, turime išlikti profesionalūs, mokėti atsiriboti nuo vaikų trauminių patirčių, skausmo. Vis dėlto net ir profesionalumas bei patirtis nepadeda ilgai pamiršti itin stipriai nukentėjusių vaikų, jų išgyvenimų.

Visai neseniai teko susidurti su įvairią patėvio prievartą patyrusio ir kitų artimų šeimos narių nuo pat ankstyvos vaikystės žalojamo paauglio apklausa. Tuo vaiku niekas iš suaugusiųjų netikėjo. Galiausiai paauglystėje jis pats įstengė pasipriešinti, paskambinti pagalbos telefonu, taip sustabdydamas ilgametį prievartos ciklą. Buvo sunku klausytis dešimtmetį trukusios prievartos detalių, išgyvenimų, ypač sukrėtė po apklausos parodytos paauglio rankos, ant kurių buvo matyti ir senų, ir šviežių savęs žalojimo randų. Tai buvo tarsi skaudžiausių vaiko patirčių, vidinio skausmo žemėlapis. Jis rodė ir pasakojo apie kiekvieną randą, kokią prievartą, įvykius tuo metu išgyveno. O patys paskutiniai, ryškiausi randai buvo padaryti ne tuomet, kai patyrė žiaurią seksualinę ir fizinę patėvio prievartą, bet tada, kai apie tai išdrįso pasakyti juo nepatikėjusioms, atvirkščiai – jį pasmerkusioms ir atstūmusioms, mamai ir močiutei.

Vaikams pati sunkiausia patirtis yra nesulaukti pačių artimiausių žmonių pagalbos, tikėjimo. Juos žaloja ir traumuoja ne tik smurtinis elgesys, bet ir artimųjų vertinimai bei požiūris.

Todėl su palengvėjimu išlydžiu savo darbe sutinkamus mažamečius ir nepilnamečius vaikus tada, kai matau, jog egzistuoja bent mažytė viltis, kad tas jaunas žmogus pasveiks, o prievarta bus sustabdyta.

Kaip prakalbinate vaikus? Galbūt naudojate kokias nors taktikas, jei vaikas nenoriai pasakoja apie savo patirtis ar visiškai užsisklendžia?

Greito kontakto užmezgimas su vaiku – visiems teismo psichologams būtinas gebėjimas ir bruožas. Mes privalome gebėti užmegzti kontaktą su bet kokio amžiaus, raidos lygio vaiku per ypač trumpą laiką.

Man šis gebėjimas, matyt, įgimtas – nuo mažų dienų buvau apsupta kiemo vaikų, giminaičių, su manimi visi norėdavo žaisti, praleisti kuo daugiau laiko. Aš pati savo noru nuolat būdavau visų giminaičių, kaimynų vaikų aukle. Be galo myliu vaikus, jaučiu jų emocijas ir vidinį pasaulį, todėl šiame etape man labai didelių pastangų įdėti nereikia, viskas išeina tarsi savaime. Tiesiog reikia būti savimi, parodyti vaikui dėmesį, nuoširdų supratimą, priimti jį tokį, koks yra.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Žinoma, būtina prisitaikyti prie kiekvieno amžiaus, interesų, asmeninių savybių, išsivystymo lygio. Dirbant su neįgaliais ar specialiųjų poreikių turinčiais vaikais dažnai tenka nusileisti iki to vaiko supratimo, bendravimo lygio.

Pagrindinė mano taisyklė užmezgant saugų kontaktą su vaiku iki apklausos – A. Maslow poreikių piramidės principo taikymas. Pirmiausia domiuosi vaiko baziniais fiziologiniais poreikiais. Gali būti, jog pokalbį pradedu nuo arbatos puodelio su bandele. Kai susidraugaujame, stengiuosi suteikti kuo daugiau saugumo jausmo atsakydama į visus rūpimus klausimus, paaiškindama apklausos tikslus ir procedūrą, parodydama, kurioje patalpoje apklausos metu vaikas bendraus su manimi, o kur dirbs teisėjas, kiti teisininkai.

Visada stengiuosi parodyti ir tai, kur tuo metu bus įtariamasis, su kuriuo vaikai ypač bijo susitikti.Paaiškinu, kam vaikų apklausos kambaryje reikalingos kameros, ausinė, kad šios priemonės suteiks galimybę bendrauti nuotoliniu būdu su posėdžių salėje esančiais kitais proceso dalyviais.

Tuomet kalbamės apie vaiko savijautą ir jausmus, galinčius sutrukdyti tinkamai liudyti apklausos metu. Užmezgant kontaktą apie nusikalstamą įvykį nekalbama, todėl visuomet stengiuosi kuo išsamiau išdėstyti, kaip galėsiu jam padėti apklausos metu, kad skaudžius trauminius įvykius vaikas galėtų papasakoti kaip įmanoma lengviau. Tik užmezgus saugų ir tinkamą kontaktą, įmanoma produktyvi vaiko apklausa, galima surinkti patikimus duomenis. Nėra saugaus kontakto su vaiku, nėra ir efektyvios apklausos, todėl ypač svarbi ir, sakyčiau, išorei nežinoma mūsų darbo dalis vyksta pasiruošimo apklausai stadijoje, kai stabilizuojamos vaiko emocijos, išsiaiškinami poreikiai, jausmai, paaiškinami pagrindiniai apklausos principai, taisyklės.

Koks tėvų (globėjų, kitų įstatyminių atstovų) vaidmuo ruošiant nepilnamečius apklausoms ar jau jas atliekant?

Svarbiausia tėvų užduotis – nemeluoti vaikui, jo neapgaudinėti einant pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar į teismą. Nereikia vaikui sakyti, jog eina pas psichologą pažaisti ar piešti gėlyčių. Ne kartą patyriau, kai taip tėvų „paruoštas“ vaikas teisme dar labiau išsigąsta, užsisklendžia ir nenori kalbėtis.

Būtina paaiškinti vaikui, jog pagrindinis tikslas, kodėl čia jis vedamas, yra pasikalbėti, papasakoti teisybę apie jam nutikusius blogus įvykius. Jei tėvams trūksta informacijos apie vaikų paruošimą apklausai, jie visuomet gali susisiekti su teismo psichologu, kuris vykdys vaiko apklausą, ir su juo pasikonsultuoti, taip pat pasinaudoti specialistų parengta informaciją apie tinkamą vaiko paruošimą teisinei procedūrai.

Dar išskirčiau savo praktikoje sutinkamą tėvų grupę, kurie atlydėję į apklausą vaiką patys yra labai sutrikę, pasimetę, stipriai išgyvenantys. Tokius tėvus dažnai tenka bent trumpam atriboti nuo vaiko, jaučiančio įtampą ir atsakomybę ne tik už tai, kas jam nutiko, bet ir už tai, ar stipriai nuliūs, išgyvens tėtis, mama, kiti artimieji. Tokie vaikai, matydami ypač atvirus artimųjų išgyvenimus, dažnai ribotai atsiskleidžia apklausos metu, šitaip saugodami ne tik save, bet ir artimuosius. Todėl gana dažnai prieš apklausą skiriu laiko ir vaiko artimiesiems, natūraliai išgyvenantiems negatyvias emocijas ir nežinantiems, kaip tinkamai su šia patirtimi susidoroti.

Ką turėtų žinoti tėvai, siekiantys neprarasti ryšio su vaikais ir apsaugoti nuo vairių kriminalinio pobūdžio situacijų? Ir ką rekomenduotumėte įsiminti tėvams, jei į tokią apklausą visgi vaiką tektų atvesti?

Esminis dalykas – tvirtas, saugus ir glaudus vaiko ir jo tėvų, globėjų ryšys. Tai yra taip pat ir viena esminių sveikos vaiko raidos, asmenybės sąlygų. Pasitikėjimu grįstas kontaktas, nuoširdus tarpusavio bendravimas, gyvenimiškų problemų sprendimas drauge, pokalbiai prevencijos klausimais, atsižvelgiant į vaiko amžių (vaikų saugumas gyvenime, socialiniuose tinkluose, tinkami ir netinkami prisilietimai, „geros“ ar „blogos“ paslaptys ir pan.).

Be glaudaus ir saugaus ryšio užtikrinimo, tėvai savo vaikams turėtų būti ir tinkamas pavyzdys, autoritetas. Kai artimoje vaiko aplinkoje nėra žmogaus, kuriuo jis pasitiki, vaikas vis labiau orientuojasi į bendraamžius, kartu su jais ieško atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus. Turėdami menką gyvenimišką pavyzdį, pagal amžių, raidą besivystantį ribotą suvokimą dažnai jie patenka į įvairias traumuojančias situacijas, tampa lengvomis išnaudojimo aukomis. Tokie vaikai praranda gyvenimo skydą, kuris turėtų juos saugoti nuo žalojančio, smurtaujančio pasaulio. Štai todėl vaikams reikia saugaus, patikimo ryšio su mumis.

Realybė tokia, kad ne visi vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje, todėl, mano supratimu, labai svarbu, jog vaikas turėtų bent vieną artimą suaugusįjį (tai galėtų būti seneliai, vyresnieji sesės, broliai, darželio, klasės auklėtoja ar kitas asmuo, kuriuo pasitikėtų), į kurį, esant sudėtingoms gyvenimo situacijoms, drąsiai kreiptųsi patarimo ar realios pagalbos. Ypač mažo amžiaus vaikai dažnai nesusigaudo, koks suaugusiųjų elgesys yra netinkamas, žalojantis. Todėl tikrai ne visi vaikai gali pirmi prabilti apie su jais vykstantį nesuprantamą, netinkamą suaugusiųjų elgesį.

Tada atsakomybė tenka mums, suaugusiesiems, vaikų artimiesiems. Mes turime pastebėti ir reaguoti į pasikeitusį vaikų elgesį, emocijas, būsenas. Pavyzdžiui, vaikai gali jausti kaltę, gėdą, būti sutrikę, išsigandę, gali pasireikšti įvairus seksualizuotas elgesys, psichosomatinės reakcijos, savęs žalojimas ir pan. Pastebėjus tokį besikeičiantį vaiko elgesį, būtina reaguoti, kalbėtis su juo ir ieškoti kvalifikuotos pagalbos.

Įvairios analizės rodo, kad maždaug apie 80 proc. nuo įvairaus pobūdžio smurto, žalojančio elgesio nukentėjusių vaikų buvo iš nepilnų, dezorganizuotų, socialinės rizikos šeimų, kuriose nebuvo tenkinami vaikų baziniai saugumo, meilės bendravimo poreikiai, nebuvo artimo ir saugaus kontakto su suaugusiuoju.


2020-01-21

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt