Jungtinių Tautų Organizacija sausio 24-ąją paskelbė Tarptautine švietimo diena. Turbūt nė vienas mąstantis žmogus (nesvarbu, iš kokios pasaulio valstybės jis būtų) nepaneigs, kad būtent su išsilavinimo kokybe yra siejamos šalies viltys, progresas ir proveržis visose įmanomose srityse. Todėl suvokti su švietimo procesais susijusią situaciją, gebėti ją valdyti ir numatyti esminius pokyčius turėtų būti vienas iš prioritetų.
Bet ne tų, viešai deklaruojamų ir užmirštamų kiekvieną kartą, kai svarstomas biudžetas ar (ne)kompetentingų ir (ne)ryžtingų valdininkų skyrimas į atsakingas pareigas, o tų, realių, kurie pagrįsti konkrečiais susitarimais ir veiksmais.
Deja, mūsų šalyje kol kas pokyčiai vyksta senais patikimais būdais – imituojant diskusijas ir bendradarbiavimą, neanalizuojant, neatliekant mokslinių tyrimų, kaip pavyko įgyvendinti priimtus vienus ar kitus strateginius sprendimus, kokios buvo nesėkmės ir jų priežastys, galų gale, kiek teko girdėti, net nesikonsultuojant su mokslininkais edukologais.
Iki šiol pasitenkinama deklaratyviomis kalbomis, ryšių su visuomene triukais ir senąja patikima gvardija, kuri, kartais susidaro toks įspūdis, sėdi tam tikruose pastatuose ir kantriai lūkuriuoja, kada sukaks tas laikas, kai galės išeiti į užtarnautą poilsį, arba verčiasi per galvą, kad tik sklandžiai „įsisavintų“ struktūrinių fondų milijonus.
Gal aš ir neteisi, gal yra kitaip, bet vis išlenda faktų, kurie priverčia pasipiktinti ir iš naujo mąstyti apie tai, kas vyksta mūsų švietimo sistemoje.
Turbūt vienas iš daugiausiai dėmesio iš įvairiausių institucijų sulaukiančių tyrimų – Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas PISA (Programme for International Student Assessment). Kaip teigiama oficialiuose Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) informaciniuose tinklapiuose, tyrimo ciklas vyksta 3 metus. Kiekvieno ciklo metu dėmesys skiriamas vienai iš šių sričių, o kitos dvi atlieka palydinčio tyrimo vaidmenį.
Lietuva į OECD PISA tyrimą įsijungė 2004 m., 2006 m. tyrimo cikle Lietuvoje dalyvavo 197 mokyklos, o 2018 m. jau 364. Pagrindinė sritis 2012 m. – matematinis raštingumas, 2015 m. – gamtamokslinis raštingumas, o 2018 m. – skaitymo gebėjimai. Rezultatai visada pristatomi ŠMSM, Seimo Švietimo ir mokslo komitete, Lietuvos švietimo taryboje, jais domisi ir žiniasklaida, ir švietimo problemoms neabejinga visuomenės dalis.
Tyrimas solidus, išsamus, atrodo, ir objektyvus, galintis parodyti mūsų šalies situaciją įvairių valstybių kontekste. Juo kaip svariu argumentu ne vieną kartą rėmėsi svarbiausi šalies politikai ir įvairaus lygio valdininkai. Pavyzdžiui, Saulius Skvernelis, pristatydamas kasmetinę Vyriausybės veiklos ataskaitą ir analizuodamas situaciją švietimo sektoriuje, rėmėsi šito tyrimo rezultatais, juos kaip argumentą pateikė ir tada, kai kalbėjo apie nekokybišką mokytojų darbą ir dėl tos priežasties pakankamai adekvatų atlygį, o ministras Algirdas Monkevičius 2019 m. gruodžio pradžioje pristatydamas rezultatus teigė: „Reikalingas toks kompasas, tokie tyrimai, kurie padeda orientuotis, kokie vaikų pasiekimai ir šalies viduje, ir suteikia galimybę pasilyginti Europoje, pasaulyje.“
Lūkesčiai, susiję su tyrimu, kaip tam tikras orientyras įtraukiami ir į politinius susitarimus. 2020 m. politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo projekte iki 2030 m. du iš trijų įvardintų tikslų: „kad Lietuvos mokinių pasiekimai pagal EBPO PISA tyrimų svarbiausius rodiklius patektų tarp 10 geriausių Europos Sąjungoje (ES) ir EEE šalyse; kad didžiausias mokinių pasiekimų skirtumas pagal EBPO (pasikliautinis intervalas) iš visų tarptautinių tyrimų sričių būtų ne didesnis nei PISA tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis.“
Ar iš tiesų mūsų švietimo sistemos strateginiai tikslai turi būti susiję su tuo, kad pagerintume vieno tarptautinio tyrimo rezultatus? Labai abejočiau. Bet nesu tokių duomenų ekspertė, todėl svariai komentuoti tiek pastarąjį dokumentą, tiek kitus įvairius vertinimus būtų kebloka.
Tyrimas svarus, nors ir nepigus (jei teisingai supratau, mūsų šaliai kiekvieną kartą kainuoja 0,5 milijono eurų).
Turbūt seniai nebuvau patyrusi tokio sukrėtimo, kaip išklausiusi dr. Algirdo Zabulionio, Vilniaus politikos analizės instituto eksperto, apie trisdešimt metų dirbančio su tarptautiniais tyrimais ir ta tema konsultuojančio įvairių užsienio valstybių švietimo specialistus, pristatymą sausio 16 d. Jau įžanginėje dalyje nuskambėjo tokios mintys: „<…>apie PISA kaip apie šventą karvę kalba dabar visi, tiktai labai mažai kas supranta, kas tai yra. Jinai panaudojama kaip vėliava, kaip kažkas tai. Ir paskutiniu metu, kai buvo pradėta jinai naudoti net ir švietimo politikos formavimui, ateities mąstymui, praktiškai aš manau, kad pavojinga todėl, kad, mano supratimu, peržengta riba tarp profesionalumo ir profanavimo.“
Pasirodo, Lietuvos rezultatų ataskaitos nėra ataskaitos tikrąja to žodžio prasme. Tai tiesiog tarptautinių ataskaitų pasirinktiniai vertiniai su labai savotiškomis interpretacijomis. Lietuviško konteksto ten labai mažai. Nei kam jos skirtos, nei kas vyks toliau, visiškai neaišku. Išleidžiami tomų tomai, padedamas pliusas ir viskas. Antrinės duomenų analizės praktiškai nėra.
Dr. A. Zabulionis rado tik 2011 m. ataskaitą apie 2006 m. Bet ir ten buvo daugiau apie tyrimo filosofiją, o ne rezultatus. Viskas. Ta informacija tikslingai nenaudojama ir neanalizuojama. Tačiau deklaruojant ateities ambicijas įvairiai manipuliuojama visiškai jokiais skaičiavimais nepagrįstais, su sveika nuovoka prasilenkiančiais skaičiais (pavyzdžiui, aukščiausio lygio valdininkai pristatė, kad 2020 m. mes tuose tyrimuose pakilsime 10 procentų – o 2020 m. jie net nebus atliekami). Beveik visi vieši viešų asmenų teiginiai apie šitą tyrimą yra tiesiog fake news.
Baisiausia, kad ir Nacionaliniame pažangos plane 2021-2030 m., ir 2020 m. Politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo projekte, ir kituose oficialiuose dokumentuose lygiai taip pat nelogiškai ir nesuvokiamai manipuliuojama skaičiais ir duomenimis.
Pristatyme kalbama ir apie tai, kaip neteisingai interpretuojama ir perskaitoma pateikta informacija lyginant originalius duomenis ir lietuviškos ataskaitos interpretacijas, o vėliau tomis įžvalgomis paremiama švietimo politika ir numatomi ateities prioritetai. Nes net Lietuvos duomenų bazė, pasirodo, labai problematiška (pavyzdžiui, tie patys vaikai pažymi, kad vienas iš tėvų turi mokslinį laipsnį, bet nėra baigęs vidurinės).
Kitas pavyzdys – klausimas apie klasikos knygas namuose. Verčiant anketas į gimtąsias kalbas buvo imtas nacionalinis kontekstas, o Lietuvoje mechaniškai palikta taip, kaip originale – W. Shakespeare. Klausiama apie vienus dalykus, ataskaitose rašoma apie kitus. Ir tokių nesusipratimų, netikslumų, paradoksų tyrime daugiau nei nuoseklių logiškų aspektų.
Dr. A. Zabulionis apibendrindamas situaciją teigė: „<…> aš labai norėčiau, kad bent dalis tų išvadų, kurios yra ataskaitose, būtų bent kiek susietos su pačiu tyrimu, o ne ateitų taip žiūrint pro langą.“ Štai toks apibendrinimas, kurį padarė, žvelgdamas į lietuviškus tyrimo ypatumus, vienas iš kompetentingiausių ekspertų.
Ir rekomendacija: „OECD PISA bus naudinga tik tada, kai bus pasiektas bent minimalus profesinis statistinės analizės supratimo lygis bei bus NORAS tuos rezultatus (tokius, kokie yra) pamatyti.“
Ir dabar jau žinau, kad kiekvieną kartą, kai valdininkai ar politikai bandys argumentuoti remdamiesi labai svariu ir išsamiu tarptautiniu tyrimu bei jo išvadomis, bus galima juos pasiųsti iš pradžių pasiklausyti dr. A. Zabulionio įžvalgų. Ir jums visiems, kurie perskaitėte šitą tekstą, siūlau tą patį. O tada jau reikėtų galvoti – o ką galime toliau daryti?
Visas dr. A. Zabulionio pristatymas – „You Tube“.
siūlau perskaityti duomenis https://www.oecd.org/pisa/publications/PISA2018_CN_LTU.pdf
Juos nesunkiai galima rasti, tada aptarti