Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-01-30 |
Maždaug prieš du dešimtmečius kažinkieno pakviestas viešėjau Druskininkuose vykusiame aplinkosaugos forume, kuriame buvo susirinkusi visa sektoriaus grietinėlė. Tąsyk niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad patiriu deja vu: vyraujanti kompanija veidais, šukuosenomis, aprangos stiliumi labai priminė tuometinės žiniasklaidos kriminalines kronikas. Anais laikais dalytis tokiais – labai jau suasmenintais – įspūdžiais žiniasklaidoje žurnalistui buvo nepadoru. Tačiau dabar, kada visur, kur vos prisiliečiama prie aplinkosaugos problemų, ima tekėti fekalijos, nesu nustebęs. Tarsi kitaip ir negali būti.
Dabartinis „Grigeo Klaipėda“ fabrikas buvo viena pagrindinių Sąjūdžio grupės užgimimo Klaipėdoje temų. 1989 metų Artūro Šeštoko nuotraukoje – žaliųjų mitingas prie Celiuliozės ir kartono kombinato. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.
Ir toli gražu ne tik todėl, kad šį sektorių jo ankstyvojo vystymosi fazėje ėmė kontroliuoti pusiau kriminalinės ar kriminalinės struktūros. Kur kas svarbiau, kad sveiko požiūrio į aplinkosaugą mūsų posovietinėse galvose ligi šiol nebuvo. Mes tik kartojome ir tebekartojame europietiškus užkeikimus bei lozungus šia tema, mėgdžiojame atitinkamą Europos šalių politiką, gausiai investuojame (dažniausiai visai ne savas, o europines lėšas). Tačiau elgtis žmoniškai savo aplinkai esame linkę tik tada, kada mums apsimoka arba apsimokės (atkreipkite dėmesį į pirmaujančius rodiklius superkant perdirbamą tarą ir į tą jos dalį, kuri nėra priimama parduotuvių taromatuose).
Aplinkosauga visada buvo labai patogi politinė tema, siekiant įvairių tikslų.
Regis, dabartinis „Grigeo Klaipėda“ fabrikas buvo viena pagrindinių Sąjūdžio grupės užgimimo Klaipėdoje temų. Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybos stabdymas – puikiausia platforma visam 1988-ųjų Sąjūdžiui rastis. Aš pats buvau tarp tų, kurie mažomis valtelėmis Kruonyje stabdė baržomis atplukdomą 5-ąją hidro akumuliacinės elektrinės turbiną…
Ar į tą valtelę paskui kiek vėliau anksti Anapilin išėjusį aktyvistą Saulių Gricių tada lipau dėl to, kad tikėjau didesnės Kauno marių žuvyčių gerovės? Greičiau buvo smagu („prikolna“), pavyko sustabdyti turbiną, ji ir dabar stovi ant postamento KHAE kieme, kaip paminklas žaliųjų neprotybei, o ne gamybiniame komplekse.
Galėčiau ginčytis, tačiau atrodo, tąsyk mes – akcijos dalyviai – jautėmės geriau už dabartinę kovos su klimato kaita ikoną Gretą Thunberg. Mažiau supratimo buvo apie tai, kad galvaninių elementų vieta ne komunalinių atliekų konteineryje, o šiukšlių ir nuorūkų – atvirkščiai – ne kažkur, o tik tam skirtose vietose. Todėl mano giliu įsitikinimu, kaip tik nuo šių dalykų turėtų prasidėti požiūris į švarią aplinką.
Dabar politikai mus siekia įtikinti, kad ekologijos reikia ieškoti Alytaus „Ekologistikos“ sandėlyje arba „Grigeo Klaipėda“. Prieš rinkimus tokių įtaigos pastangų bus dar gausiau. Tačiau klausimas, ar nuo politikų pastangų kažkas esmingai keisis. Nes ligi šiol politiniai aplinkosaugos lyderiai dažniausiai buvo arba visiški kuntapliai, arba tiesiog neblogi viešųjų pinigų įsisavinimo specialistai. Su atsegomis į savo kišenę arba juos delegavusių partijų sąskaitą.
Šiandien įtakingi aplinkosaugos šulai mėgina įrodyti, kad „Ekologistika“ ir „Grigeo Klaipėda“ istorijų nebūtų atsitikę, jeigu savo laiku politine valia jų nebūtų patraukę nuo galimybės terorizuoti verslą. Užsukti bet kada, užsiminti apie vokelį ir išeiti – to nebuvo?
Tataigis – aplinkai vokeliai ne ką tepadėjo. Ir nelabai tikiu, kad artimiausioje ateityje padės, nepaisant Seimo šviežiai padidintų baudų ir aplinkosaugos inspektorių galimybių. Požiūris į aplinką prasideda ir sukasi kažkur ne ten.
Parašykite komentarą