Opozicijos siūlymu Seimo Nacionalinio saugumo komitetas pristabdė Irinos Rozovos klausimo tyrimą ir kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją bei Seimo teisės departamentą siekiant išsiaiškinti, ar galima pristabdyti tyrimą ir per tą laiką pasiruošti apkaltos procedūrai bei sulaukti Konstitucinio Teismo išaiškinimo šiuo klausimu. Panašu, kad tame tyrime kažkas pasisuko ne pagal konservatorių scenarijų ir jie ėmė ieškoti išeities iš aklavietės.

Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas šį opozicijos demaršą pavadino konservatorių, kurie manipuliacijų srityje yra profesionalai, politiniu žaidimu. Su tuo sunku nesutikti. Užtenka prisiminti, kaip savo laiku konservatoriai atsisakė pasirašyti Seimo komisijos, tyrusios „Snoro“ banko bankrutavimo aplinkybes, išvadas, taip visą komisijos darbą paversdami niekiniu. I. Rozovos atveju konservatoriai taip pat nusprendė eiti „va bank“.

Nacionalinio saugumo komiteto narys Gabrielius Landsbergis mano, jog tam, kad prieš I. Rozovą būtų pradėta apkalta, pakanka vien to, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje I. Rozova minima kaip galbūt Lietuvos valstybei nelojalus asmuo. Tačiau į komiteto funkcijas neįeina vieno ar kito žmogaus kaltės nustatymas, o štai kontroliuoti, kaip VSD savo darbe laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, remiantis Seimo statutu, yra tiesioginė komiteto pareiga.

Žvalgybos įstatymas pagrindiniu spec. tarnybų veiklos principu skelbia teisėtumo ir žmogaus teisių laikymąsi. Mano požiūriu, pirmiausia, kuo turėjo įsitikinti komitetas, prieš pradėdamas I. Rozovos tyrimą – ar VSD turėjo prokuratūros leidimą rinkti apie ją informaciją.

Pagal Žvalgybos įstatymą sekti žmogų galima tik gavus apylinkės teismo motyvuotą nutartį. Pagal minėtą įstatymą žmogus negali būti stebimas (sekamas) ilgiau kaip 6 mėnesius. Šis terminas gali būti pratęsta dar 3 mėnesiams. Pratęsimų skaičius neribojamas. Tačiau kiekvieną kartą apylinkės teismas išduoda leidimą, įvertinęs pateikto žvalgybos įstaigų vadovų prašymo pagrįstumą.

I. Rozovą sekė mažiausiai 4 metus. Vadinasi, VSD į teismą gauti leidimo turėjo kreiptis mažiausiai 15 kartų. Komitetas privalėjo įsitikinti, ar spec. tarnybos turėjo 15 būtinų leidimų sekimui.

Pagal Žvalgybos įstatymą informacija atitinkamoms instancijoms turi būti pateikta per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį.

Ką mes matome šiuo atveju? Seimo pirmininkas 2017 m. tarnybine tvarka kreipiasi į VSD dėl Seimo narės I . Rozovos patikrinimo. Atsakymu gauna VSD pažymą, kurioje pateikiami nepatikrinti beveik 10 metų senumo duomenys. O svarbiausia, kad remiantis tais duomenimis, padaromos pritrenkiančios išvados: I. Rozova kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad taikant Žvalgybos įstatymą, iš saugumo tarnybos reikalaujama politinio neutralumo. Tačiau pastaruoju metu buvo ne viena garsi byla, išprovokuota slaptų saugumo pažymų, kurios galiausiai baigėsi nepalankiai VSD, kas pakenkė tarnybų reputacijai.

Pavyzdžiui, buvęs Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovas V. Bernotas laimėjo bylą prieš Saugumo departamentą. Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino VSD pažymą, dėl kurios V. Bernotas buvo netekęs leidimo dirbti su slapta informacija.

Dėl buvusio Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos, kuris metinėje VSD ataskaitoje buvo paminėtas kaip grėsmė valstybės saugumui, VSD direktorius Darius Jauniškis turėjo pripažinti: minėta formuluotė yra nekorektiška. O komentuodamas buvusio parlamentaro Mindaugo Basčio, kuriam taip pat neduotas leidimas dirbti su slapta informacija, atvejį, D. Jauniškis teigė, jog „tai yra prevencinė pažyma, joje nurodyti ne faktai, kad, pavyzdžiui, aš keliu ar kelsiu grėsmę nacionaliniam saugumui, o tai, kad tokia hipotetinė grėsmė gal kilti ateityje“.

Išeitų, kad ir kaltinimai I. Rozovos atžvilgiu gali būti ne faktai, o hipotetiniai perlenkimai? Tačiau žvalgybos įstatymas reikalauja, kad saugumo tarnybos pateikiama informacija nebūtų suprantama dviprasmiškai.

Teisingiau būtų buvę išvadą suformuluoti taip: „Valstybės saugumo turimais duomenimis, I. Rozova su Rusijos diplomatais palaiko neformalius kontaktus, kurie ateityje gali būti panaudoti darant poveikį jos politinei veiklai Seime. Siekiant išvengti galimos rizikos, VSD nerekomenduoja I. Rozovai suteikti leidimą dirbti su slapta informacija“. Užuot tapusi dideliu politiniu skandalu, tokia formuluotė I. Rozovą būtų privertusi padaryti išvadas.

VSD pažyma negali tapti politinių manipuliaciją instrumentu.

I. Rozovą kaltina tuo, kad ji sąmoningai nuslėpė ryšius su Rusijos diplomatais. Akcentas dedamas, pabrėžiant žodį „sąmoningai“. Tačiau klausimas, kuris užduodamas VSD pažymoje, buvo suformuluotas taip, kad jį galima suprasti nevienareikšmiškai. I. Rozova atsakė taip, kaip jį suprato. Savo vaidmenį suvaidino ir kalbos skirtumai. Manau, kad specialistams iš saugomo tarnybos ateity reiktų padirbėti ties klausimais, kad ir vėl nekiltų dviprasmybių bei jų pasekoje – politinių skandalų.

Tai, kas išdėstyta, kalba apie tai, kad VSD dirba ne robotai, o žmonės, kurie taip pat gali klysti arba net ir piktnaudžiauti, o spec. tarnybų pažymos – tai ne Šventas raštas, jas irgi reikia tikrinti ir analizuoti.

Kol procesas nesibaigė, per anksti kalbėti apie kokius nors veiksmus iš mūsų pusės, bet jų būtinai bus imtasi. Kiekvienas žmogus turi teisę ginti savo garbę ir orumą.