Naujojoje Klaipėdos galerijoje sausio pabaigoje savo pirmąją personalinę parodą „Troškimų sparnai“ surengė iškiliaspaudės grafikos meistrė, A. Brako dailės mokyklos piešimo ir grafikos mokytoja Inga Šmitienė. Ilgą laiką savo subtiliais raižiniais džiuginusi tik siaurą draugų – gerbėjų ratą, Inga pagaliau ryžosi rimtam iššūkiui – personalinei grafikos parodai.

Kaip banaliai beskambėtų frazė „atsidurti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku“, Ingos gyvenime tai pasitvirtino. Susitikimas su galeriste Violeta Jusioniene buvo lemtingas postūmis savo kūrybą pristatyti platesnei auditorijai.

Violeta įtikino Ingą, kad jos darbai yra puikūs ir juos reikia rodyti. Dabar, kai parodos eksponavimo laikas jau baigėsi, jaudulys atslūgo, su grafike Inga Šmitiene galime ramiai pasikalbėti apie jos kūrybos kelią.

„Nuo pat vaikystės labai mėgau piešti. Gūdžiais sovietiniais laikais, kai žaislų nebūdavo daug, stalo žaidimai vos keli, o dviratis – vienas trims vaikams, žaidimus kurdavome patys. Aš piešdavau popierines lėles ir daugiabučio laiptinėje valandų valandas žaisdavome”, – pasakojo Inga Šmitienė.

Ilgai kaupėtės pirmajai personalinei parodai. Ar esate labai reikli sau, ar tiesiog laukėte padrąsinimo, palaikymo, kvietimo?

Palaikymą ir padrąsinimą jaučiau visada, aš tiesiog nepasitikėjau savimi ir nejaučiau poreikio rengti personalinę parodą, o gal tiesiog buvau pernelyg reikli sau, ir pavieniai darbeliai, kuriuos dovanodavau draugams ar kolegoms, man atrodė netinkantys parodai. Vėliau, kai pradėjau dirbti A. Brako dailės mokykloje, kartu su kitais menininkais jau dalyvaudavau grupinėse parodose.

Po parodų dažnai susilaukdavau gerų vertinimų ir raginimų rengti personalinę parodą, bet rimtai nežiūrėjau į draugų pagyras – man atrodė, kad tas savas ratelis domisi ir giria tik todėl, kad mes draugai.

Kartą užsukau į Naująją Klaipėdos galeriją ir savo darbus parodžiau Violetai Jusionienei, ji pasiūlė palikti keletą darbų pardavimui, ir, mano nuostabai, juos nupirko. Tada aš suvokiau, kad galiu išeiti iš savo gerbėjų ratelio ir eiti toliau.

Violeta skatino mane, gyrė mano darbus, kol aš patikėjau… ir surengiau parodą. Matyt, tam atėjo laikas, subrendau.

Studijavote VDA Klaipėdos fakultete, kur labiau gilinamasi į grafinį, vizualinį ir interjero dizainą. Ar ten įgijote tokius rimtus akademinio piešimo pagrindus?

Nuo pat vaikystės labai mėgau piešti. Gūdžiais sovietiniais laikais, kai žaislų nebūdavo daug, stalo žaidimai vos keli, o dviratis – vienas trims vaikams, žaidimus kurdavome patys. Aš piešdavau popierines lėles ir daugiabučio laiptinėje valandų valandas žaisdavome. Visos kiemo mergaitės manęs prašydavo nupiešti joms pačią gražiausią lėlę, o paskui ir rūbus jai sukurti. Vėliau jau piešiau draugus ir mokytojus.

Tėvai pastebėję mano pomėgį, nuvedė į dailės mokyklą (į tą pačią, kurioje dabar dirbu). Čia mane mokė labai geri mokytojai – savo srities menininkai profesionalai. Iki šiol prisimenu mokytojos Laimos Sakalauskienės pamokas. Tai jie sudėjo struktūros ir proporcijų pagrindus. Seniau labai daug piešdavome iš natūros, o dabar samdyti modelį – mokyklai per didelė prabanga.

Dailės akademijoje man taip pat sekėsi – svarbiausi mokytojai buvo asmenybės: grafikas Virgilijus Burba, skulptorius Arūnas Sakalauskas, grafikas a.a. Algis Kliševičius, grafikas Mindaugas Petrulis, profesorius Vytautas Jonas Kasputis. Jie mokė kūrybinio piešimo, meninės saviraiškos, kompozicijos ir grafinės raiškos pagrindų. Buvimas su jais, pokalbiai, pastabos, pataisymai – visa tai suformavo mano asmenybę, mano požiūrį į meną. O su metais, dirbant ir koncentruojant įgūdžius savarankiškai, stipresnės pusės išsigrynina.

Grafika – sudėtinga technika, siužeto, nuotaikos, dramatizmo perteikimui lieka tik linijos, ritmai ir baltos pauzės. Kodėl savo kūrybinei raiškai pasirinkote grafiką?

Aš niekada nėjau lengviausiu keliu ir nieko nesirinkau – tai grafika mane pasirinko, aplinkybės susiklostė taip, kad jau dešimt metų dirbu piešimo – grafikos mokytoja, o norint kažko išmokyti, pačiai reikia daug žinoti, stebėti ir gilintis, eksperimentuoti ir bandyti, o svarbiausia – piešti.

Labai dažnai mes svajojame, mintyse kuriame, kitiems pasakojame apie savo vizijas, bet be darbo kūryba taip ir lieka tik tavo vaizduotėje, jos juk niekam neparodysi. Taigi mano darbas, domėjimasis ir atvedė mane į grafiką.

Esate grynosios, klasikinės grafikos, švarių formų šalininkė, net jūsų raižinių siužetai klasikiniai, kupini filosofinių apmąstymų ir asociacijų, poetinių įvaizdžių ir simbolių. Ar niekada neknietėjo išbandyti naujų technologijų, kompiuterinės grafikos?

Kompiuterinė grafika man nėra svetima, esu bandžiusi ir sukūrusi labai įdomių dalykų, ir aš tų bandymų neatsisakau, bet jei pieši kompiuteriu, kad ir liniją – tai ji gali būti tiesi, lenkta, apvali, ją gali sukarpyti, pastorinti, sulieti – yra daugybė funkcijų, bet kažkur dingsta gyvumas, arba man niekada nepavyksta jo perteikti. Net nežinau, kaip pasakyti, manau, kompiuteriu neišgausi gyvos, virpančios, jausmų, jaudulio, skausmo pilnos linijos. Pasąmonėje visada jaučiu, kur reikia stipriau paspausti ranką, kaip atsargiai nutraukti.

Gal kūryboje turi susilieti emocijos ir meistrystė, protas ir kažkokie pasąmoniniai dalykai, tada ranka nevalingai brėžia natūralias, gyvas linijas. Viskas vyksta tarsi savaime.

Ši jūsų paroda labai vieninga – plastiški žmonių kūnai ekspozicijoje susidėlioja į vientisą vaizdinių mozaiką. Kuo jums įdomus žmogaus kūnas? Iš kur ateina jūsų raižinių siužetai?

Kuriamas figūras visada vaizduoju judesyje, lyg norėdama sudėlioti žmogaus kūno judėjimo seką. Bandau pavaizduoti esminę žmogaus ir visatos būseną – judėjimą. Judėjimas – energija. Judėjimas – mintys, jausmai. Judėjimas – gyvybė. Mano žmonės ir jų jausmai yra organiškai persipynę ir neatskiriami vienas nuo kito, kartais tik juntami, bet nematomi.

Toks vaizdavimas padeda suprasti save, įsigilinti ir suvokti savo  vietą šiame pasaulyje.

Žmogaus kūno judesio piešimas, judėjimo vaizdavimas, papildomų, nematomų judesių fiksavimas, leidžia į pasaulį pažvelgti kitomis akimis – sustabdyti transliuojamo jausmo akimirką.

Siužetai atsiranda iš gyvenimo, iš kasdienių dalykų: susitikimų, pokalbių su draugais, iš knygų, aplankytų spektaklių, senų kino filmų peržiūrų. Pavyzdžiui, mano parodos pavadinimą įkvėpė 1987 m. režisieriaus W. Wenderso sukurtas meninis filmas „Wings of Desire“ apie nematomus angelus, pasiųstus į žemę stebėti ir klausytis žmonių minčių. Vienas iš angelų įsimyli moterį ir atsisako savo sparnų tam, kad labiau pažintų žmonių jausmus, skonį, kvapą, išgyvenimus, kančią ir meilę.

Labai sužavėjo Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklis „Eglė Žalčių karalienė“. E. Balsio muzika ir šokio plastika, nuotaikų kontrastai; muzika tampa žmogaus kūnu, o žmogus – judesiu, skleidžiančiu muziką mostais – garsiau, tyliau, aukščiau, plačiau. Ir visa tai taip organiška, kad norisi imtis pieštuko.

Jūsų kūrinių herojai kalba ne akimis, mimika (įprasta, kad veidas labiausiai atspindi žmogaus emocines būsenas) – jūsų darbuose išraiškingiausia žmogaus kūno dalis yra rankos: visuose darbuose besikartojantis rankų ritmas sukuria išraiškingą kūno kalbą, kurią galima pajusti savo vidiniais sensoriais. Ką norėjote pasakyti, perduoti žiūrovui ? (Pasakysiu, ką aš matau: uždarumą, užsisklendimą savyje, dviejų žmonių – vyro ir moters artėjimą…visi galime matyti savaip).

Mano kuriami žmonės be veidų, taip kūriau sąmoningai, man buvo įdomu, kaip žmogus gali papasakoti arba kiek emocijų gali ištransliuoti savo kūnu, poza, judesiu, rankų gestais, peties, menties, klubo išlenkimo linija. Papildomi kojų ar rankų kontūrai, manau, tik sustiprina, pagyvina emociją, sujudina kompoziciją, įneša paslapties, tai lyg vidinių minčių, abejonių ar lūkesčių užuomina.

Darbuose palieku klausimus ir klaustukus: kodėl čia dar viena ranka? Kas čia už jos ar jo, ar jie kartu, ar atskirai, ar ji kažką sako, ar jis ko nesupranta?

O kai palieki klausimą, visi pradeda atsakinėti, dar labiau gilintis, stebėti.

Labai noriu, kad mano darbai lankytoją kviestų bendrauti.

Sąmoningai savo kūriniuose palikau vietos žiūrovo fantazijai, leidžiu paanalizuoti ne tik kūrinį, bet ir save patį, pajusti, kiek esi laisvas įsižiūrėti, įsivaizduoti, pajusti. Taip mėginu sužadinti vidinius lankytojo sensorius. Visi matome ir jaučiame savitai, skirtingai, bet taip ir turi būti, to ir siekiu.

Kūryboje svarbiausia neprarasti laisvės. Be to, kad esate talentinga grafikė, jūs – puiki pedagogė, A. Brako dailės mokyklos vaikus mokote piešimo ir grafikos pagrindų. Kiek pati esate laisva savo kūryboje ir kiek laisvės suteikiate savo mokiniams?

Kūrybinė laisvė – plati sąvoka, manau ji priklauso nuo žmogaus žodžio „laisvė“ prasmės suvokimo, tai labai individualu. Man laisvė tai judėjimas, judėjimas į priekį. Kūryboje – kai gali kurti kada nori ir nėra žodžio „reikia“. Mano manymu, menininkai kuria nuolatos, tai nenutrūkstantis procesas: tu stebi, jauti, užuodi, klausai, viską semi į save, perleidi per savo mintis, tada viskas transformuojasi į vaizdinius.

Visą tai išlieji ant balto lapo ir dirbdamas (piešdamas) jau galvoji toliau – ir tokiu būdu nuolatos judi į priekį.

Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla – tai puiki vieta vaikams, norintiems kūrybiškai praleisti laiką, išmokti dailės pagrindų, išbandyti įvairių piešimo, tapybos, skulptūros technikų, lavinti fantaziją ir kurti.

Aš mokinius supažindinu su klasikinio piešinio metodais, geometrinių formų piešimo, perspektyvos, proporcijų matavimo taisyklėmis ir pagrindais. Mokiniui tai labai sudėtingas, daug darbo ir įgūdžių, kartojimo reikalaujantis procesas. Stengiuosi neapsiriboti vien grafitu ar akademiniu piešimu, vaikus skatinu naudoti įvairias technikas: piešimą anglimi, pastele, tušu.

Grafikoje mokau eskizavimo, kompozicijos, komponavimo pagrindų, supažindinu su įvairiomis grafikos technikomis, mokau lino raižymo technikos pagrindų. Skatinu eksperimentuoti. Iš patirties žinau, kad čia įgytos žinios padeda praplėsti saviraiškos galimybes, o įvaldyta technika praverčia tolimesnėje kūryboje.