Dailininkai gyvena savo gyvenimą. Jie būna vyrai ir moterys, paaugliai ir jaunuolės, bet visi bando kurti. Kai kuriems pasiseka. Tiesa, ne visiems.

Bandysiu aprašyti sėkmingą atvejį. Juozo Vosyliaus.

Man visuomet norisi suprasti. Kitaip sakant, bandyti racionaliai suvokti. Gaila, bet tai nedažnai pavyksta dėl kelių priežasčių. Pirmoji yra ta, jog menas suvokiamas emocionaliai, o protas tik priedas. Antroji – retas dailininkas yra vienos krypties, o tuomet jį apibūdinti jau sudėtinga.

Solenizantas kaip tik paskutinis atvejis. Jis labiau žinomas kaip freskos ir grafito technikomis sukūręs daugiau nei 20 monumentalių kompozicijų Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje, Juknaičiuose, Plateliuose, Vėžaičiuose, Pagėgiuose, Rietave ir t.t. Bet tai buvo senokai. Dabar jo freskos puošia Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės, Kauno prisikėlimo bažnyčias.

Jubiliejinėje parodoje yra originalūs fragmentai iš paruošiamojo etapo.

Nebūdamas nei menotyrininkas, nei meno specialistas, galiu tik pasiūlyti keletą pastabų.

Pirma, į akis krenta gana įdomus portretinis žanras, tarsi simbolizmo bei abstraktaus meno junginys su realiu piešiniu. Išeina įdomus vaizdas, galite pažiūrėti J. Tatoriaus portretą.

Dar ryškesnis yra A. Kliševičiaus portretas, bet noriu atkreipti į savitą J. Vosyliaus paveikslų stilių. Sienų tapyba reikalauja ryškių spalvų, todėl šio autoriaus paveikslai labai ryškūs, ypač paskutiniu metu.

Prisiminus pernykštę parodą „Beveik rojaus sodai“, kur peizažas pereina į mistiką, dabar rodomi paveikslai atskleidžia šio proceso eigą. Senas, bet aiškus darbas, kur jaučiama net M. K. Čiurlionio įtaka. Pereina į visai kitą „aplanką“, mistinį, spalvotai ryškų, gyvą ir vaizdingą.

Negaliu parodyti visų jubiliato darbų, bet pabaigai šis, kuris apibūdina viską.

Jei kas nesutinka su mano nuomone, siūlau nueiti į Domšaičio galeriją ir pasižiūrėti patiems.