P0

Svarbu, Sveikata

Aleksandras Slatvickis: „Psichiatras be duonos tikrai neliks “ (4)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2020-02-28


Klaipėdos psichikos sveikatos centras (KPSC), kurį dalis vyresnių klaipėdiečių iki šiol vis dar vadina „poliklinika ant kalniuko”, šių metų pradžioje paminėjo savo veiklos 20-metį. Tai didžiausia ambulatorinė psichikos sutrikimų gydymo įstaiga Lietuvoje.

KPSC vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slatvickis psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą privačiose klinikose vadina valdiškų pinigų švaistymu. Palmiros Mart nuotr.

15-tus metus centrui vadovaujantis psichiatras Aleksandras Slatvickis teigia gydytojų trūkumo nejaučiantis, tačiau pripažįsta, jog jį labai neramina kolegų amžius: net keturi iš devynių KPSC dirbančių psichiatrų yra pensinio amžiaus, o viena patyrusi specialistė netrukus minės 79-ąjį gimtadienį. Ji, pasak A. Slatvickio, iki šiol vis dar sėkmingai darbuojasi, o vidutinis centro gydytojų amžius grėsmingai artėja prie 60-ies metų.

Pagrindinė priežastis, kodėl į centrą nesiseka pritraukti jaunų specialistų – nepakankamas finansavimas: psichiatrų, dirbančių stacionare, atlyginimai gerokai didesni nei teikiančiųjų ambulatorines paslaugas. Vyriausiasis gydytojas džiaugiasi bent tuo, jog užpernai į kolektyvą sėkmingai įsiliejo jauna 30-metė psichiatrė.

Kartu jis pats irgi konsultuoja ligonius, nes, pasak A. Slatvickio, vyriausiasis gydytojas yra tik pareigos, kurias bet kada galima prarastai, o „specialybės prarasti nevalia”.

„Psichiatras be duonos tikrai neliks”, – įsitikinęs Psichikos sveikatas centro vyriausiasis gydytojas.

Tad su patyrusiu psichiatru kalbėjomės ne tik apie trečią veiklos dešimtmetį pradėjusios gydymo įstaigos kasdienius rūpesčius, dar šiais metais planuojamas pacientams teikti naujas paslaugas, bet palietėme ir kitas su psichine žmonių sveikata susijusias aktualijas.

Neseniai savo portale pranešėme apie Klaipėdos savivaldybės planus pietinėje miesto dalyje statyti vadinamuosius grupinio apgyvendinimo namus buvusiems vaikų namų globos auklėtiniams. Tarp komentarų buvo ir tokių, jog kaimynystėje klaipėdiečiai nenorėtų matyti jaunuolių, kurie esą gali būti „neprognozuojami”. Kitas pavyzdys – prieš kurį laiką buvo skelbta apklausa, pagal kurią lietuviai labiausiai nenorėtų gyventi šalia grįžusiųjų iš įkalinimo vietos, čigonų tautybės bei psichikos sutrikimų turinčių žmonių. Kodėl, jūsų nuomone, iki šiol Lietuvoje vis dar stigmatizuojami psichikos ligomis sergantieji?

Klausimas yra sudėtingas, jis susideda iš kelių dalių. Aš negaliu kalbėti už visuomenę, negaliu kalbėti už Klaipėdos bendruomenę, nes norint kalbėti atsakingai, reikia atlikti išsamius sociologinius tyrimus. Aš, kaip psichiatras, į savo pacientus žiūriu teigiamai ir man labai gaila, jog mūsų pacientai iki šiol stigmatizuojami.

Pirmas dalykas, ta stigma yra paveldėta dar iš sovietinės santvarkos, tuo nė kiek neabejoju ir, deja, bet per beveik 30 nepriklausomybės metų nedaug yra padaryta, kad ta stigma sumažėtų valstybiniu lygmeniu.

Paskutinį kartą apie tai kalbėjau prieš keletą mėnesių Sveikatos apsaugos ministerijoje su ministru. Būtent ministerija leidžia poįstatyminius aktus, įsakymus, kitus dokumentus, kurie reglamentuoja su tuo susijusius dalykus…

Atsiprašau, bet ar eiliniam, paprastam žmogui svarbūs tie poįstatyminiai aktai, ar jie gali pakeisti jų požiūrį?

Manau, kad ryšys yra. Mes to ryšio nematom, paprastas žmogus gali to ryšio nejausti ir nesuvokti, tačiau ryšys yra. Pateiksiu pavyzdį. Žmogus serga priklausomybe nuo alkoholio, jis kreipėsi pagalbos, sėkmingai praėjo gydymo kursą, alkoholio nebevartoja, pradėjo tvarkytis savo gyvenimą, ieškoti darbo. Jam reikalingos vairuotojo teisės – arba jų neturėjo, arba prarado, reikia atstatyti ar panašiai. Tačiau pagal šiuo metu veikiantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, tą jis galės padaryti… tik po trejų metų! Nes tiek metų jis privalo nevartoti alkoholio.

O, sakykim, jo kaimynas, kuris irgi yra priklausomas nuo alkoholio, bet kuris dėl to nesigydė, kuris periodiškai užgėrinėja – jam vairuotojo teisės suteikiamos be jokių apribojimų. Ar neparadoksalu? Šitokia informacija plinta ir žmonės apie tai žino. Tokie ir panašūs apribojimai yra pertekliniai, juos reikia mažinti iki saikingo minimumo. Žinoma, apribojimų buvo, yra ir bus, bet jie turi būti labai gerai apgalvoti.

Dabar net ir žmogus, kuris, pavyzdžiui, kreipiasi gydytis dėl depresijos, pirmiausia klausia, ar jis nepraras teisės vairuoti. Tenka raminti, kad nepraras. Plius dėl tų realiai egzistuojančių įsakymų dar plinta ir mitai: jeigu tu kreipsiesi į psichiatrą, į Psichikos sveikatos centrą, tau visi keliai bus uždaryti, nors tai yra netiesa.

Užsiminėt apie depresiją. Ko gero, ji mažiausia iš visų psichikos sutrikimų demonizuojama, galbūt ir dėl to, kad apie ją pastaruoju metu viešojoje erdvėje atsirado nemažai informacijos, žinomi žmonės dalinasi savo patirtimis. Tačiau, nepaisant to, dalis žmonių šį susirgimą visgi tebėra linkę slėpti, nenori, kad, pavyzdžiui, apie tai sužinotų bendradarbiai. Ar taip nėra irgi dėl to paties nepalankaus aplinkinių požiūrio, baimės būti pasmerktiems?

Kiekvieno žmogaus asmens sveikata yra jo asmeninis reikalas ir konfidencialus dalykas. Net sirgdami bronchitu mes apie tai visiems juk nesiskelbiame. Sveikata yra asmeninis dalykas ir su kitais žmonėmis apie ją kalbėti nereikia. Tuo labiau, kad kitas žmogus nelabai ir gali kuo padėti, o kai kurie žmonės gali ir pakenkti. Jei, pavyzdžiui, žmogus mano, jog depresija yra tiesiog apsileidimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo emocijom, tai jis patars „suimti save į rankas”, džiaugtis gyvenimu, kuris juk esąs toks gražus ir panašiai. Todėl tam ir yra specialistai, kurie nustatys, kas tam žmogui yra. Ar tai yra depresija, kaip liga, ar tai yra depresinė reakcija į realiai egzistuojančią situaciją, nes nuotaikos sutrikimas nėra lygus nuotaikos sutrikimui.

Yra vadinamos situacinės depresijos arba egzogeninės, kurias sukelia išoriniai faktoriai, kurie nuo mūsų nepriklauso, ir yra endogeninės arba tikros depresijos, kurios irgi yra pačios įvairiausios – depresija, kaip liga, kuri atsiranda be jokios matomos priežasties. Ir mes tų priežasčių nežinome, tad šiuo atveju juo labiau reikalinga specialisto konsultacija. Ir dažniausiai tokiu atveju yra reikalingas medikamentinis gydymas, nors pasaulyje dabar manoma, kad lengvos depresijos formos gali būti gydomos ir nenaudojant medikamentų arba naudojant minimaliai.

Tačiau žmonės pradinėse depresijos stadijose labai retai kada kreipiasi pagalbos. Dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, vyrai nenori pasirodyti esantys silpni, dėl gėdos jausmo arba dėl nesuvokimo, todėl dažniausiai kreipiamasi, kai liga jau būna gerokai pažengusi.

Tačiau yra sudėtingesnių atvejų, kai pats žmogus nesuvokia, jog serga. Pateksiu konkretų vienos pažįstamos pavyzdį. Žmogus išoriškai yra adekvatus, jis eina į darbą, lyg ir viskas būtų gerai, bet artimieji pastebi, kad jis pasikeitė, užsidarė savyje, mažiau bendrauja. Jam prieš daugelį metų buvo diagnozuota šizofrenija, jis gydėsi ligoninėje, išgijo, daug metų liga neatsinaujino, bet pastaruoju metu artimieji pastebi, jog liga grįžta. Pats ligonis tai neigia, kategoriškai atsisako eiti pasikonsultuoti, sako, kad jaučiasi gerai. Kadangi jis nekelia nei sau, nei aplinkiniams jokio fizinio pavojaus, nėra agresyvus, žinia, be paties žmogaus sutikimo priverstinai jo gydyti negalima. Ką tokiu atveju daryti artimiesiems, kaip jiems elgtis?

Tai labai sudėtingas atvejis. Kalbant abstrakčiai apie šizofreniją, ne apie konkretų žmogų, tai ji yra lėtinė liga, dažniausiai pasireiškianti jauniems žmonėms nuo 20 iki 30 metų, vyresniame amžiuje ši liga atsiranda rečiau. Kaip taisyklė, ši liga turi lėtinį pobūdį ir ji gali turėti arba nepertraukiamą eigą (tai yra nepalankiausias variantas), arba gali vystytis su pertraukom. Būna tokios ligos formos, kad kažkada buvo ligos priepuolis, epizodas, kuris buvo sėkmingai pagydytas ir žmogus grįžo į normalų gyvenimą. Tačiau po remisijos, po kažkiek laiko, kelių ar keliolikos metų liga vėl gali atsinaujinti.

Ir tuomet, jeigu žmogus suvokia, kad jam kažkas yra negerai, jis pats kreipiasi į specialistus. Blogiau yra tada, kai žmogus nesuvokia problemos, kai jis yra nekritiškas savo ligos simptomams. Tada reikia dėti labai daug pastangų ir ne visuomet tos pastangos vainikuosis sėkme.

Savo lėšomis iš griuvėsių prikeltame pastate KPSC jau šiais metais žada pradėti teikti psichosocialines reabilitacijos paslaugas. Palmiros Mart nuotr.

Artimųjų elgesys tokiu atveju turi būti individualus, atsižvelgiant ir į ligonio charakterio ypatumus, ir į ligos simptomus.

Jei nėra jokio pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams, reikia pakankamai kantriai, bet neįkyriai, nespaudžiant, laikas nuo laiko, ypač kai simptomai pasireiškia, atsargiai patarti visgi nueiti pasikonsultuoti. Reikia žmogų apraminti ir pasakyti, jog toli gražu ne visais atvejais ši liga gydoma stacionare.

Kaip per pastaruosius metu pasikeitė psichikos sutrikimų gydymas, kokias naujoves šioje srityje galėtumėte išskirti?

Dabartiniais laikais pirmenybė teikiama ambulatoriniam gydymui. Jau vien iš ekonominio sumetimo, nes ambulatorinis gydymas yra gerokai pigesnis nei gydymas stacionare. Bet ne tik dėl to. Atsirado pakankamai didelis vaistų spektras įvairiems psichikos sveikatos sutrikimams, tarp jų ir šizofrenijai, gydyti, kurie leidžia taikyti būtent ambulatorinį gydymą. Per pastaruosius 20-25 metus atsirado ir naujos kartos neuroleptikų, ir naujos kartos antidepresantų. Vaistų pasirinkimas dabar tikrai yra labai didelis.

Antras momentas – atsirado daug vaistų, kurių nereikia vartoti kasdien, tai vadinamieji ilgo poveikio vaistai. Pavyzdžiui, vietoj tablečių daroma injekcija vieną kartą per mėnesį arba net vieną kartą per 3 mėnesius. Nebereikia žmogui priminti, kad jis nepamirštų išgerti vaistų, ir tai ženkliai sumažina ligos paūmėjimus, žmogus išlieka stabilus, gali sugrįžti į sociumą, išlieka pilnaverčiu visuomenės nariu.

Kaip pavyzdį galiu pasakyti – kai aš 1981 metais atvažiavau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti tuometiniame Klaipėdos psichoneurologiniame dispanseryje, stacionare mes turėjome pacientų, kurie dėl savo blogos psichikos būklės būdavo gydomi metų metais, be pertraukos.

Dabar tokių ligonių apskritai nebėra, nes dabar žmogus į ligoninę guldomas tik išskirtiniais atvejais. Vidutiniškai stacionare ligoniai šiuo metu gydomi nuo 2-3 savaičių iki mėnesio. Ilgiausiai – iki pusantro mėnesio. Kartais mes netgi pykstame ant savo kolegų, kad jie per greitai išleidžia pacientus iš stacionaro.

Vykdama pas jus pastebėjau, jog šalia senojo centrinio pastato išdygo baigtas remontuoti naujas statinys. Kas jame įsikurs?

Šis pastatas yra mūsų pasididžiavimas, jis turi ilgą istoriją, kuri tęsiasi daugiau nei 10 metų. Jame pagal pirminį projektą turėjo būti įkurtas dienos stacionaras, tam buvo numatytas finansavimas iš europinių lėšų. Mes parengėm projektą, pateikėm jį Sveikatos apsaugos ministerijai, tačiau mums finansavimo neskyrė. Iš 20-ies, pateikusiųjų paraiškas, finansavimo neskyrė tik Klaipėdai. Tuo metu pastatas vis labiau griuvo ir mes iš savo pačių sutaupytų lėšų nusprendėme jį suremontuoti. Jau šiais metais, po kelių mėnesių, jei niekas nesutrukdys, planuojame čia mūsų pacientams pradėti tekti psichosocialines reabilitacijos paslaugas.

INFORMACIJA

Vykdant sveikatos apsaugos reformą, Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 1999 m. gruodžio mėn 14 d. savo nutarimu įsteigė viešąją įstaigą – Klaipėdos psichikos sveikatos centrą. Jis įsikūrė Galinio pylimo g,. buvusioje Žydų ligoninėje, kuri pastatyta 1896 m. Pirmuosius pacientus centras priėmė 2000 m. sausio 3 d.

Praėjusių metų pabaigos duomenimis, KPSC buvo registruota apie 5 600 nuolatinių pacientų iš 145 000 aptarnaujamų gyventojų. Ambulatorija gyventojus priimama iš viso miesto, išskyrus tuos, kurie yra prisiregistravę trijuose medicinos centruose – „Nefridoje”, „Medika klinikoje” bei „Baltic Medics”. Taip yra dėl to, kad šios klinikos savarankiškai teikia psichikos sveikatos paslaugas. A. Slatvickio teigimu, toks paslaugų skaidymas nėra tikslingas, o „yra valdiškų pinigų švaistymas”.

Kreipiantis į KPSC, šeimos gydytojo siuntimo nereikia. Pirmą kartą kreipiantis pas psichiatrą, gali tekti palauki iki dviejų savaičių, tačiau esant ypatingiems atvejams, kai nustatoma būtinoji pagalba, gydytojai ligonius priimta ir tą pačią dieną. 

Šiuo metu KPSC dirba 9 psichiatrai, kuriems talkina 9 slaugytojos. Psichologinę pagalbą centre teikia 7 psichologai, socialines paslaugas – 6 socialiniai darbuotojai. 

Centras be savo tiesioginių teikiamų gydymo paslaugų kuruoja „Vilties liniją“ , taip pat vykdo injekcinių narkotikų vartotojams skirtą žalos mažinimo programą, padedančią stabdyti ŽIV infekcijos plitimą.


    2020-02-28

    4 komentarai “Aleksandras Slatvickis: „Psichiatras be duonos tikrai neliks “”

    1. lietuvoje 9 is 10 zmoniu tyciai fabrikuojami psichikos sutrikimai, depresijas ir sizofrenijas..tam kad palaikyti “serganciu” skaicius..ir platinti psichotropinius..medicina lietuvoje apgailietina..o psichiatrija dar 100 kart apgailestesne..uzjauciu tuos kurie kreipasi pas lietuviskus psichiatrus…numarins jus ir pasakys kad taip ir buvo..vienam sveikam zmogui israsineja po 5 – 10 preparatu..kai standartose 1 preparatas..tai baisu..lt “gydytojai” tai platintojai .

      • Galbūt kartais shizofrenija būna nustatyta ir ne tam kam reikia, kaip rašo autorius”kad vaistus platinti” ar pan. Nežinau. Bet mes šeimoje turime jauna žmogų, kuris kliedi, jaučiasi sekamas, rašo sms visiems pažįstamiems, kad ir mes jį sekame, filmuojame. Jis sako yra sveikas, kai mes siūlome pasikonsultuoti su daktarais. Nežinome ką daryti, ir laukiame stebuklo kol jis susipras nueiti pas gydytoją, nes viskas eina blogyn. Ir galvoju, kad tokių atveju vaistai vienintelė iseitis. Bet šiai dienai mes nematome jokios išeities, ir atrodo, kad mes jau negyveame, nes nežinome kaip padėti. Nežinome kas bus ryt, poryt.

    2. Straipsnis geras, informatyvus. Pozityvus, taciau aisku ir atskleidziantis dabartines psichiatrijos skaudulius, butent tos srities gydytoju vidutini amziu…Apgailestaudama galiu konstatuoti, kad pacientams maza pasitikejimo kelia 79-eriu metu dirbanti psichiatre…Jau didesni pasitikejima matyciau kondultuojantis su guglu…

      • O ką mums patartų guglas, kaip jus rašote? Kokia išeiti surastų, mes skaitome, ieškome, vel skaitome. Perskaitėme begales vieną į kitą panašių straipsnių apie ligą. Jau geriau nueitų kad ir pas vyresnį amžiumi gydytoją, negu visiems laukti ir nieko nesulaukti.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt