Valstybėj, kurioj esama ideologija sako – viskas privalo nešti pelną.

Valstybėj, kurią „užgrobė” besieliai, net ne žmonės. Negi žmogus taip pasielgtų?

Ne, neturiu galvoj tų vargšų, kurie paklūsta vardan atlyginimo oficialiam raštui ir dirba savo darbą, kalbu apie sistemą, jos etiką, kurioje vaikų gerovė, jų interesai, švietimas jau seniai nėra prioritetas.

Jei reiks rinktis – statyti gyvenamą kvartalą, tiesti gatvę greta, vos už kelių metrų nuo darželio teritorijos, kurioje laksto vaikai ar atsižvelgti į faktorių, kad čia yra mokykla/darželis, kurioje mokoma gyvent darnoje su gamta, vertinti tai ir žmogiškai inicijuoti projekto pakeitimus, kad tik leisti jiems klestėti, tai jūs jau žinot, kas bus pasirinkta – tiesti kelius, statyti kvartalus, plėsti miestą bet kokia kaina, nes tai… tai tiesiog atneš materialinę naudą, o ką čia mokykla ar darželis – jie jokios naudos šventajai ekonomikai neatneš. Toks jų mąstymas siauras, netoliau savo nosies.

Kertam ir kuo skubiau, taip skubam, kad pirma imam pjauti, tik po to užsitveriam apsauginę juostą nuo teritorijos, kurioje žaidžia vaikai, bet išgirdę klykančius pjūklus niekaip nesutinka su tuom, ką mato ir drauge skanduoja „nebepjaukit medžių, nebepjaukit medžių…”

Terminas – kovo 15, reikia skubėti.

Ir jie skuba, nemato nei mokyklos, nei darželio, vaikų, ką kalbėt apie gilesnius dalykus, kaip kad – medis gyvas, jo vertę klimatui, orui, žmogui, kad medis, miškas yra namai ir jo vertė neįkainojama. Jie tik skaičiuoja materialinę vertę – kiek sumokėjo verslas už nukirstus medžius, kokia medienos kaina, kiek sklype bus įrengta gyvenamųjų namų, kiek gryno pelno visa tai sukraus.

O eilėj stovi visas tinklas ryšių,. per kuriuos reikalai sutvarkomi taip, kad akimis regimas miškas dokumentuose virsta į vietą, kurioje miško, medžių net nėra. Ir tai joks kirtimas, tai išmiškinimas – tiesiog pašalinami medžiai, kurių čia neturėtų būti. Valstybinė miškų urėdija tiesiog pakeitė rekreacinio miško paskirtį ir atidavė privačiam verslui už kompensaciją tą mišką išmiškinti.

Žinot, čia neturėtų būti ir kelio, jam leidimas dar neišduotas ir projektas dar nepatvirtintas, bet jie jau ramūs, skaičiuoja pelnus. Jie ramūs, nes garantuoti, jog biurokratinė mašina už skatikus padarys viską, kad tik verslo interesas paimtų viršų, nes vaikų, jų šauksmo jie net nepastebėjo.

O kam? Va, raštas, popieriai – viskas legalu.

Gerai, mes jau suprantam, kokioj valstybėj gyvenam.

Ir mes suprantam, kad pokytis esam mes. Ir mes prisiimam atsakomybę išugdyti kartą, kuri bus neabejinga, protinga, pilietiška ir jautri. Ir ši diena tai paliudijo.

Ir nors diena buvo sunki emociškai, vien dėl to esame nusiteikę ir toliau kurti geresnį rytojų.

Vardan tos.

Beje, neabejingus gamtai ir norinčius kažką daryti, kviečiu jungtis į grupę Klaipėdos medis – pilietinė iniciatyva.