Svirduliuojantis įkaušęs vyras, rankoje laikantis nugeibusį tulpės žiedelį – toks vadinamosios Moters dienos įvaizdis iki šiol išlikęs mano atmintyje.

Dviejų žydžių revoliucionierių iškovotos kovo 8-osios niekada nemėgau ir jos nešvęsdavau net sovietmečiu, šios dienos klestėjimo metu, kaip, beje, ir kitų primestų, man atrodžiusių nenatūralių ir nepriimtinų švenčių.

Tačiau kad ir kaip būtų paradoksalu, didžiausio pasmerkimo dėl to susilaukiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, pradėjusi dirbti vienoje žinomoje valdiškoje įstaigoje uostamiestyje.

Kovo 8- ąją pareigūnai tradiciškai moterims dovanoja gėlių. Policijos nuotr.

Tą dieną moterys į darbą atėjo išsipusčiusios kaip į pasaulinio lygio premjerą, o vyrai joms tradiciškai dovanojo gėlių, palydėdami tai liaupsių „silpnajai lyčiai” papliūpa.

Nugeibusią, kiek pamenu, rožę pamerkiau kabinete, tačiau kokia buvo mano nuostaba, kai po kelių minučių atėjusi kolegė paprašė pinigų – moterys esą „metasi” vyrams pavaišinti už pasveikinimą bei kartu visiems atšvęsti kovo 8-ąją.

Pinigų duoti atsisakiau ne dėl to, kad man jų būtų buvę gaila, o paaiškinusi, jog už dovanas atsidėkoti nedera, be to, šios šventės nemėgstu ir jos nešvenčiu. Kolegės veide įsirėžusią nuostabą menu iki šiol.

Tąsyk buvau vienintelė moteris, nedalyvavusi entuziastingame kolektyvo kovo 8-osios šventime, kuris, žinoma neapsiėjo be alkoholio.

Sulaukusi rūstaus visuotinio pasmerkimo pirmiausia iš moterų pusės, vėliau pinigus dėl šventos ramybės jau duodavau, bet baliukuose vis tiek nedalyvaudavau.

Po kurio laiko, kai kovo 8-osios minėjimuose alkoholio dėl suprantamų priežasčių buvo atsisakyta, torto gabalėlio su arbata jau ir aš nebeatsisakydavau. Kartu prisipažinsiu, jog metams bėgant ir pati tapau gerokai tolerantiškesnė žmonių puoselėjamoms tradicijoms bei jų įpročiams.

Tokia esu ir dabar – nesmerkiu nei vyrų, kurie vis dar moterims kovo 8-osios proga dovanoją gėlių, nei moterų, jas su džiaugsmu priimančių. Esame demokratinė šalis, tad joje visi gali švęsti tai, kas žmonėms atrodo prasminga.

Lygiai taip turime teisę manyti ir mąstyti kitaip, nei daugumai įprasta.

Man asmeniškai ši šventė, deja, atrodo pati beprasmiškiausia iš visų, nes didžiavimasis kartą metuose vienos žmogaus lyties išskirtinumu prieš kitą lytį man pirmiausia asocijuojasi su makabriška lyčių nelygybės išraiška.

Kita kalba, kai ši diena oficialiai minima kaip Tarptautinė moterų solidarumo diena kovoje už lygias vyrų ir moterų teises. Beje, tokia ir yra šios šventės prasmė bei jos ištakos. Jų nežinantiems ar jas pamiršusiems, leisiu tai priminti, kartu sveikindama tas mūsų portalo skaitytojas, kurioms ši šventė vis dar yra svarbi.

Klaros Cetkin ir Aleksandros Kolontai įteisinta šventė

Kovo 8-osios ištakos siekia dar 1857 m., kai Niujorko tekstilės fabrike moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Protestuotojas išvaikė policija.

Vėliau, 1908 m. kovo 25 d., tragiškas gaisras Niujorko Triangle fabrike pasiglemžė daugiau nei 140 čia dirbusių moterų, daugiausia italių ir žydžių emigrančių, gyvybes. Kilus gaisrui, moterys negalėjo evakuotis iš devinto daugiaaukščio pastato aukšto – durys buvo užrakintos, kad jos negalėtų išeiti ir pasidaryti pertrauką. Šis baisus įvykis atkreipė dėmesį į moterų teises, darbo sąlygas ir įstatymus JAV.

Dabartinė moters diena pradėta švęsti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moterų kovai už laisvę ir lygias teises.

1911 m. kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minima Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje.

Ypač daug dėmesio šiai šventei buvo skiriama Sovietų Sąjungoje, kur po bolševikų revoliucijos feministinių pažiūrų teroristė Aleksandra Kolontai įkalbėjo Leniną, kad ši diena būtų paskelbta valstybine švente. Visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį ši šventė pabrėždavo dirbančios moters heroiškumą. Tą dieną vyrai teikdavo gėles moterims, tokia tradicija iki šiol liko Rusijoje ir kitose šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje.

Tačiau tik 1965 m. SSRS kovo 8 d. buvo paskelbta nedarbo diena.

Lietuvoje kovo 8-oji paskelbta atmintina diena, ji minima kaip Tarptautinė moterų solidarumo diena. Nuo 1975 m. Tarptautinė moters diena minima Jungtinių Tautų Organizacijos.

Tačiau Vakarų valstybėse ši šventė, kaip valstybinė, niekur nešvenčiama.

Žymus lietuvių rašytojas Juozas Baltušis, kuris, žinia, nepritarė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui, tačiau kuris savo laiku gana aštriai kritikavo vadinamąsias sovietinės santvarkos negeroves, 1970 m. kovo 7 d. savo dienoraštyje rašė: „Mieste neįmanoma prasimušti prie dovanų krautuvių. Visur – vyrai. Daug girtų. Gal klystu, tik atrodo man, kad Moters dienoje yra kažkas įžeidžiančio…moterims. Kažkoks pabrėžimas. Pabrėžimas – ko? Kitas reikalas, kai anksčiau būdavo Motinos diena. O Moters – kas? Kuriems galams ji reikalinga, ką norima ja pasakyti?”*

———————-

*Juozas Baltušis, „Vietoj dienraščio”, 55 psl.