P0

Svarbu, Veidai

Grafikė Gintarė Skroblytė: „Esu gamtos vaikas” (3)

Birutė Skaisgirienė
2020-03-21


Gintarė Skroblytė personalines parodas rengia ne dažnai, dar rečiau Lietuvoje – nuo 1992 m. grafikė gyvena ir kuria Miunsteryje, Vestfalijos regiono kultūros sostinėje. Gintarė savo grafikos darbus kartu su menininkėmis Meile Sposmanyte ir Rasa Užpelkyte prieš penkiolika metų eksponavo Palangoje, o ši, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos meno skyriaus galerijoje surengta grafikos paroda „Marios“ yra pirmoji personalinė Lietuvoje.

G. Skroblyte „Marių“ cikle ieško vizualaus atsakymo į retorinį klausimą, kas yra marios.

„Gamta, jūra, žmogus, marios – ši tematika įvairiais pavidalais nuolat grįžta į mano kūrybą”, – sako Gintarė Skroblytė.

Tai kas gi yra tos marios: dideli, neaprėpiami, banguojantys vandenys, paslapties, mirties ir grėsmės sritis, nepamatuojamas laikas ir atstumas (laiko marios, už jūrų marių…)? Žinoma, kad taip, bet Gintarei svarbiausia yra ne materija, o žmogaus, gyvenančio prie vandens emocinės būsenos, pojūčiai, apmąstymai. Svarbiau atskleisti ne tai kas matoma, o tai kas yra už piešinio – pajuntama ir išgyvenama.

Gintarė dvi dienas kantriai ir meditatyviai formavo parodos ekspoziciją – tikra grafikė, pagalvojau, begalinis kruopštumas ir precizika visur. Stebėjau, kaip galerijos sienas pamažu užliejo žali vandenys, kaip ant lengvo pergamentinio popieriaus sukuždėjo marių bangos ir jūržolės, ir jutau kaip manyje lyg pavasario potvynio vanduo išsilieja begalinė ramybė.

Pasiūliau Gintarei pasikalbėti – labai įdomu buvo sužinoti, koks išeivių menininkų gyvenimas yra svetur. Gintarė sutiko, ji ramiai dėliojo paskutinius ekspozicijos štrichus ir nuoširdžiai atsakinėjo į mano klausimus.

Gintare, jūs taip gražiai ir jaukiai iki šiol su saviškiais kalbate žemaitiškai, o jau 28 metus gyvenate Vokietijoje. Kokie likimo vėjai jus ten nubloškė?

Į Vokietiją kartu su seserimi išvykau 1992 metais. Į Miunsterį išvykome ne dirbti, ne laimės ieškoti – važiavome pas močiutę, tėvo motiną. (Gintarės tėvas – šviesios atminties tautodailininkas ir tapytojas Kurtas Skroblys – Klaipėdos krašto vokietis. Antrasis pasaulinis karas išblaškė vietinius Klaipėdos krašto gyventojus, sužalojo ir kita vaga pakreipė jų likimus, bet čia jau kita istorija). Sesuo sugrįžo, o aš užsikabinau. Visai neplanavau likti Vokietijoje, bet pradėjau studijuoti.

Keletą kartų bandžiau stoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademiją), tačiau man nepasisekė, todėl nusprendžiau studijuoti svetur. 1994 m. pradėjau studijuoti grafiką ir dizainą Miunsteryje (Fachhochschule Münster – University of Applied Sciences Münster), vėliau tęsiau meninės grafikos studijas Braunschweige (Braunschweige Hochschule für Bildende Künste in Braunschweig – Braunschweig University of Art).

Tai dabar jau lyg ir aišku, kodėl jūsų gyvenime įsitvirtino grafika. Ar sąmoningai ją pasirinkote, ar ji pasirinko jus? Grafika labai sudėtingas meno sritis, drįsčiau sakyti, grafika – ne tik menas, bet ir amatas, reikalaujantis daug darbo, kantrybės ir begalinio kruopštumo. Kodėl neieškojote kokios kitos, lengvesnės meno srities?

Nieko kito negalėjau rinktis – ne visi Lietuvoje išlaikyti egzaminai būtų buvę užskaityti Vokietijoje. Kita priežastis čia likti – geros sąlygos kurti: Munsteryje veikė puikios grafikos dirbtuvės, kur nevaržoma galėjau dirbti. Tos, regis, pragmatiškos priežastys netikėtai tapo mano lemtimi. Ne aš grafiką, o ji mane pasirinko, nes tiesiog nebuvo iš ko rinktis.

Kartais pagalvoju, kad jei būčiau pakliuvusi į kitas dirbtuves – fotografijos ar medijų menų, nežinia, kaip viskas būtų pakrypę. O be to, grafika, mano manymu, yra universalesnė, o raižymo plokštė kantresnė už popierių. Rezultatas grafikoje ateina ne greitai, jo galima ieškoti ilgai, raižymo plokštę iš naujo užtepant ir raižanti iš naujo. Niekada nesaugau išraižytų plokščių, jas užtepu ir kuriu iš naujo. Popierius tokių galimybių neturi.

Tai turbūt taip į mano gyvenimą atėjo grafika.

Kada sulaukėte pirmojo įvertinimo? Ar pamenate savo pirmąją parodą Vokietijoje?

Mano piešinys visada buvo stiprus. Piešiau nuo vaikystės. Pirmoji mano personalinė paroda Vokietijoje buvo surengta dar man nepradėjus studijuoti. Atsirado žmonių, kurie pastebėjo mano piešinius. Tai, žinoma, stiprino pasitikėjimą savo jėgomis.

Na, o po studijų jau buvo rimtesnių parodų – nuo 1995 m. dalyvauju personalinėse ir grupinėse parodose, nacionalinėse ir tarptautinėse grafikos bienalėse. Štai dabar ir pas jus.

Kaip pati sakote, grafika kartu su jumis jau dvidešimt penkerius metus. Žiūrėdama į jūsų darbus, matau didžiulius pokyčius. Mes buvome įpratę prie linijinės grafikos. S. Krasausko, V. Jurkūno, P. Repšio kūriniai buvo grafikos meno etalonas. Jūsų grafikos darbai visai kitokie, juose išsitrynę grynosios grafikos kontūrai ir kartais jau nebegali suvokti, kas tai – grafika ar jau kažkas kita. Tačiau bendras vardiklis labai ryškus – tematika. Ar dabar jau galite pasakyti, kokia yra vyraujanti jūsų kūrybos tematika, kokias grafikos technikas esate įvaldžiusi ir kurios jums labiausiai priimtinos?

Esu gamtos vaikas. Visa mano vaikystė prabėgo gamtos ir vandens apsuptyje. Mokyklą baigiau Palangoje – jūra visada buvo ranka pasiekiama. Bet pamatinis gamtos pajautimas man buvo įskiepytas vaikystėje – tėvelis buvo puikus peizažų meistras, ir ši patirtis niekur nedingo, viskas pasiliko manyje. Ir aš su tuo gyvenu, gamta, jūra, žmogus, marios – ši tematika įvairiais pavidalais nuolat grįžta į mano kūrybą.

O technikas esu išbandžiusi visas, savo kūryboje dažnai miksuoju raižinį, litografiją, giliaspaudę, metalo raižinį, monotipiją. Technikos pasirinkimą padiktuoja kūrinio idėja, žinojimas, ką noriu sukurti. Tada pasirinkimas ateina savaime.

Ko daugiau jūsų peizažuose – Lietuvos ar Vokietijos?

Sunku atsakyti, gal nei tos, nei tos, nes gamta – universali, ji nepavaldi politinėms peripetijoms, laikui, atstumui. Miunsteris – didelis miestas, vandens arti nėra, bet atgaivą sielai randu draugės sodyboje, o vaizduotę maitina įgimtas gamtos jutimas.

Dar viena jūsų kūrybos sritis – knygų iliustravimas. Papasakokite apie tai.

Knygas iliustruoju ne dažnai, man tai begalinis malonumas. Jau keletą metų tęsiasi mano draugystė su austru žurnalistu, vertėju Corneliu Hell, verčiančiu šiuolaikinius lietuvių autorius. Esu iliustravusi keletą jo išverstų knygų. Man labai pasisekė, turiu išskirtinę teisę pati pasirinkti, ką noriu iliustruoti.

Esu prozininko Romualdo Granausko kūrybos gerbėja. Visada labai apsidžiaugiu sugrįžusi į Lietuvą atradusi naują jo knygą. Į vokiečių kalbą jau išverstas „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu”. Dabar mano planuose R. Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ iliustravimas.

Ar priklausote Vokietijos dailininkų sąjungai? Neabejoju, kad tokių yra ne viena ir narystė palengvina dailininko gyvenimą – užsiima reklama, parodų organizavimu, kūrinių pardavimu. Aišku, tuo gali rūpintis ir galerijos, jei yra jus globojančių.

Nepriklausau jokiai Vokietijos dailininkų sąjungai. Tokia jau mano natūra – niekada nenorėjau priklausyti jokiai organizacija, man reikia laisvės. Žinoma, tokia laisvė turi savų pliusų ir savų minusų, visada lengviau, kai tavo darbų pardavimu ir reklama kažkas rūpinasi, kai pačiam nereikia to daryti.

Dėl žinomumo ir komercijos per daug nesuku galvos – kam reikia, mane suras. Yra artimųjų ratas, kolekcionieriai, kuriems mano darbai patinka ir tinka. Be to, esu ištikima kelioms rimtoms galerijoms, kurios mielai priima ir parduoda mano darbus, man to užtenka.

Ar lengva būti menininku Vokietijoje ir ar įmanoma išgyventi iš menų?

Būti menininku nelengva visur, ir Vokietijoje taip pat. Lengviau tiems, kas turi turtingus rėmėjus, bet nesakau, kad tai neįmanoma – reikia labai labai to norėti ir siekti. Aš gyvenu viena, todėl turiu viskuo pasirūpinti pati. Menai man labai svarbu ir aš negalėčiau be jų, bet pagrindinis mano pajamų šaltinis yra pedagoginis darbas, kurio baisiausiai nemėgau. Jau vien mintis, kad kada nors gali tekti kažką mokyti, man buvo nepriimtina, bet dažniausiai taip jau nutinka – kaip išbandymą gauni tai, ko krataisi.

Kaip nebūtų keista, pedagogika man patiko. Netikėjau, kai man sakė, kad turiu pedagogo talentą, bet, matyt, taip yra – turiu. Edukaciniai dailės užsiėmimai, dailės pamokos man teikia malonumą. Miunsteris – turtingų žmonių miestas, čia daug dėmesio skiriama suaugusiųjų ir vaikų kultūriniam ir meniniam auklėjimui. Dailės edukacijos, įvairios dailės dirbtuvės čia yra labai populiarios ir mėgstamos, todėl darbo man netrūksta. Ir, kaip ne keista, kuo daugiau esi užimtas, tuo taupiau tvarkai savo laiką. Jo užtenka viskam –taip pat ir savo kūrybai.

Kur realizuojate savo idėjas, ar turite kūrybinę dirbtuvę Miunsteryje?

Miunsteryje savo grafikos dirbtuvių aš neturiu, tai per brangus malonumas, neįstengčiau nei įsigyti, nei išlaikyti, bet čia veikia dailės mecenato iniciatyva įsteigta grafikos dirbtuvė, aprūpinta visais įrankiais ir reikalinga technika. Ja, pareiškęs norą, gali pasinaudoti kiekvienas menininkas.

Nuo 2009 m. aš esu „LETTERPresse“ grafikos dirbtuvių vadovė, koordinuoju šių dirbtuvių darbą, nemenką savo laisvo laiko dalį pati praleidžiu čia.

Ar grafikoje užtenka kūrybinės laisvės? Ar užtenka erdvės kūrybiniams išsitaškymams?

Užtenka, tikrai užtenka, dabar yra tiek galimybių ir tiek technikų, jas visaip galima miksuoti, todėl lieka erdvės netikėtumams, eksperimentams, nuostabai.

Sakyčiau, Gintarės Skroblytės parodą „Marios“ galite aplankyti Klaipėdos m. savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos meno skyriuje, J. Janonio g. 9., tačiau dėl COVID-19 grėsmės bibliotekos darbo laikas dabar neprognozuojamas. Kviečiu aplankyti Gintarės parodą virtualiai arba susipažinti su Gintarės kūryba jos tinklapyje www.gintareskroblyte.de


2020-03-21

3 komentarai “Grafikė Gintarė Skroblytė: „Esu gamtos vaikas””

  1. Šiek-tiek keistoka kad grafikė save vadina GAMTOS vaiku, tačiau atrodo, kad net nežino ,o gal neįdomu, kad tie Vandenys ir Palangoje ir Klaipėdoje kuriuos ji piešai yra teršiami, visaip niokojami. Juose mažėja žuvų, daugelis jų serga… Ir t.t.
    Yra piešiniuose Jūržolės. Ar žino grafikė kad tos Jūržolės tai dumbliai, kurių dėl cheminių medžiagų jūroje jie dauginasi. Vandenys “žydi”. Tai ne grožis, džiaugsmas , o nelaimė- tai Vandens žydėjimas . Susidarę tokios “žalumos ” mirties plotai vandenyse tai liūdnas faktas….. Ir t.t. Siūlau dailininkei pasidomėti marių, jūros būkle ir prisidėti prie jų gelbėjimo…. Arba nupiešti vamzdžius ar ką . panašaus, kaip per juos į marias teka nevalytos pavojingos nuotekos…

    • Visų pirma, rašoma, kad Gintarė menininkė, gamtos vaikas, o ne aplinkosaugininkė🤣. Kuria tai ką jaučia, galbūt mato ir pan. , jei jūs matote tik neigiamus aspektus, tai eikit ir braižykit pati savo matomus vamzdžius ar kokius tai dumblius, galų gale nesedėkit ir nepamokslaulite, o eikite ir tvarkykite gamta, neterškite meno savo nesąmonėmis. Patarčiau veikti o nekomentuoti vėjų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt