Kaip kariai karo metu eina į mūšio lauką, taip Klaipėdos universiteto Slaugos studijų programos trečio kurso studentė Gintarė Gnedojutė stoja į pirmąsias fronto linijas. Būsima slaugytoja pandemijos metu savanoriauja Klaipėdos universiteto ligoninėje (KUL).

„Esu dėkinga Klaipėdos universitetui už žinias, medikams už darbą, o mamai – už moralines vertybes. Ši savanorystė –  tiek praktinių, tiek teorinių žinių bei žmogiškųjų vertybių patikrinimas“, – sako pilietiška studentė.

Kas lėmė apsisprendimą savanoriauti ligoninėje?

Dažnai žmonės klausia savęs „Kodėl aš?“ Manau, mes turėtume mąstyti kitaip – „O kas, jei ne aš?“

Aš tikiu, kad turime skleisti gėrį. Mes, savanoriai, prisidedame prie bendro tikslo – sustabdyti koronos viruso plitimą ir padėti sveikti žmonėms juo užsikrėtus. Nesvarbu, kokie maži ar dideli mūsų darbai, jei dirbsime vieningai ir padėdami vieni kitiems, mes būsime nepalaužiama jėga ir nugalėsim. Šios idėjos vedama ir savanoriauju.

Mano pozicija įstaigoje yra slaugytojos padėjėja. Kadangi slaugos studijos dar nebaigtos, neturiu teisės atlikti slaugytojos pareigų. Tad stengiuosi padėti, palengvinti medicinos darbuotojams jų darbą visais įmanomais būdais.

Jaučiu didžiulę pagarbą ir dėkingumą medikams už jų triūsą šios pandemijos metu. Jie dirba visų mūsų labui ir jei aš galiu nors kiek jiems padėti –  mano laikas įprasmintas.

Esu dėkinga savo mamai, kuri mane užaugino ir įskiepijo žmogiškas vertybes. Ji visada mane mokė ir pati vadovaujasi šiuo principu, kad jei žmonės prašo – reikia padėti.

Esi trečio kurso slaugos studentė. Kokios studijų metu įgytos žinios, įgūdžiai labiausiai pasitarnauja jau pirmosiomis savanorystės dienomis?

Studijų metu atlikau praktikas įvairiose Klaipėdos ligoninėse. Tad teorinės ir praktinės žinios puikiai pasitarnauja savanorystės metu. Tikiu, kad galiu pilnavertiškai padėti ir asistuoti ligoninės darbuotojams. Tad šiuo metu padedu KUL Infekciniame skyriuje.

Pasidalink pirmųjų dienų KUL savanorystės įspūdžiais, iššūkiais ir realybe?

Ligoninėje taip, kaip ir visuomenėje, juntamas nerimas. Niekas nežinome, kaip ši pandemija plėsis. Dirbame pačiame židinyje ir nežinome, ką iš mūsų ši infekcija palies asmeniškai. Visi ligoninės darbuotojai – pagarbos nusipelnę specialistai. Tokio atsidavimo darbui, žmonėms ir savo šaliai nebuvau mačiusi. Šie žmones yra mūsų šalies pasididžiavimas ir didvyriai. Jie, neskaičiuodami darbo valandų ir savo jėgų, dirba, galvoja, analizuoja užsienio šalių praktiką, ieško naujų idėjų, maksimalaus resursų išnaudojimo šio viruso tramdymui. Dirbame su meile ir didžiule užuojauta, rūpindamiesi žmonėmis, paveiktais viruso.

Ši patirtis man davė ne tik medicininių žinių, bet ir gyvenimiškų pamokų. Dar kart įsitikinau, kad žmonėms reikia žmonių. O šiais, visuotinio individualizmo laikais, kai kiekvienas galvoja tik apie save tai – gera pamoka.