Apgailėtina antradienį įvykusių diskusijų Seime baigtis: parlamentarai laužė ietis dėl medikų algų padidinimo koeficiento, galų gale pabaigė tuo, kur pradėję.

Vyriausybė ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga siūlė atlyginimus dabar priešakinėse gretose su koronaviruso epidemija kariaujantiems medicinos darbuotojams padidinti 15 proc., opozicija užsispyrė kelti 100 ar net 150 proc. bei visiems. Susipyko, išsikoneveikė ir paliko medikus prie senos geldos.

Prezidentas Gitanas Nausėda spėjo pakomentuoti, kad dėl tokio akibrokšto kalti visi – ir pozicija, ir opozicija.

Demokratija turi savo nemalonių grimasų. Lieka tikėtis, kad netrukus bus surengta antra šio žaidimo partija, koks nors susitarimas bus atrastas ir bent dalis sveikatos apsaugos sistemos lūkesčių bus patenkinta.

Visi politikai Seime supranta, kad priimti kokį nors sprendimą vistiek reikės, tačiau negali nusispjauti į savo asmenines ir partines ambicijas.

Pozicijoje veikiantis p. Veryga, manding, išvis nemoka su niekuo tartis ir susitarti, nes moka tik valdyti. Opozicijos politikai jaučiasi įsižeidę, nes svarstant 2020 m. biudžetą vos prieš kelis mėnesius siūlė atkreipti dėmesį į gausiai dalintus ir galų gale neištesėtus valdžios pažadus dėl medikų algų, tačiau balsavimo buldezeriu buvo pasiųsti itin toli. Be to, opozicininkai mano, kad dabartiniame kontekste Vyriausybės siūlomi skaičiai yra nemoraliai nepakankami, nes yra selektyvūs (esą atpažink, jei nori, kurie medikai šiandien kaunasi su COVID-19, o kuriems už ginklų teks imtis netolimoje ateityje, jeigu padėtis tolydžio blogės).

Kita vertus, jeigu valdžia COVID-19 frontams nesugebėjo pasirūpinti bent jau minimaliomis apsaugos priemonėmis, tai privalo už grėsmes bei patiriamą riziką atseikėti deramą atlygį už darbą. Valdžios aukštumose tai vadinama populizmu.

Jeigu visiems seimūnams, įskaitant. P. Verygą, pasiūlyčiau nusiimti teatrališkai atrodančias apsaugines kaukes, o tiksliau – jų atsargas – ir atiduoti jas medikams, į populizmą būtų panašiau.

Jeigu lūkesčių skolos grąžinimas vadintinas populizmu, tebūnie. Tačiau, mano nuomone, kamuolys yra valdančiųjų pusėje.

Jie dažnai sako norį, kad dabartinės krizės akivaizdoje būtų daugiau bendros pozicijos, lengviau priimamų sprendimų. Tačiau tam turėtų imtis iniciatyvos telkti, sodinti už bendro stalo, nustoti skleisti melą ir bent jau suturėti savo norą valdyti, naudojant buldozerį kaip pagrindinę politinio transporto priemonę.

Andai Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad jis su opozicija „nekalbės, kalbės premjeras”. Tai kokio supratimo ir bendrų sprendimų nori? Artėjantys rinkimai, todėl ir atviras karas su politine opozicija yra jo prioritetas, o ne pastangos suvaldyti pandemiją.

Dabartinėmis aplinkybėmis randasi labiau neviešų pasvarstymų, esą būtų visai nebloga, kad tos Seimo pliurpalynės nebūtų. Geriau išeitų jie visi nemokamų atostogų, o didesnės sprendimų įtakos imtųsi rimtesni žmonės. Arba vienatinis žmogus.

Siūlau neturėti dėl to iliuzijų.

Viena vertus, tokių – esmingai rimtesniųjų – valdžios olimpe lyg ir nesimato. Kita vertus, kaimynai baltarusiai savo ketvirtį amžiaus nepakeičiamą lyderį didumoje taip pat laikė rimtu ūkininku, o ne pliurpalium. Tačiau kiek jau jis prisivaidino COVID-19 tema… Ateityje pamatysim, ar dėl to tiems baltarusiams bus geriau.

Teoriškai gal ir būtų galima postringauti apie tai, kad dėl svarbių sprendimų spartesnio ir sklandesnio priėmimo kuris nors politinis lyderis gautų papildomų, tačiau laikinų įgaliojimų. Vis dėlto – gal ne. Prie laikinų įgaliojimų greitai ir patogiai priprantama.

Antra vertus, nelabai ir matyti tokių, kuriems dabar papildomų galių norėtųsi teikti.