P0

Koronavirusas, Svarbu, Veidai

Indijos užkampyje įstrigusi klaipėdietė: „Nepanikuoju, bet neįsivaizduoju, kaip grįžti“ (3)

Virginija Spurytė

Virginija Spurytė
2020-04-04


Kone visą pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija tolimojoje Indijoje įkalino klaipėdietę Rolandą Lukoševičienę.

„Kol kas grįžti į Lietuvą man nėra jokių šansų. Bet juokauju, kad geriausia vieta išlaukti, kol viskas praeis, yra būtent čia, kur dabar ir esu“, – optimizmo neprarado moteris, šiuo metu esanti ašrame, Indijos pietų užkampyje.

Indijoje įstrigusi R. Lukoševičienė įsitikinusi,jog situacija išsispręs pačiu geriausiu būdu. Asmeninio archyvo nuotr.
Bendrauja su ambasada

„Aš čia sėdžiu tikrai ne savo noru, o tiesiog taip susiklostė situacija. Visais įmanomais būdais ieškau galimybių parsirasti namo į Lietuvą, Klaipėdą, bet kol kas tai neįmanoma. Apie save esu pranešusi ir Užsienio reikalų ministerijai, ir Lietuvos ambasadai Indijoje, jau padariau viską, ką galėjau. Todėl tiesiog bandau ramiai priimti situaciją tokią, kokia ji yra“, – ramiai nusiteikusi buvo R. Lukoševičienė.

Ji atsiuntė ir iš Lietuvos ambasados Indijoje penktadienio rytą gautą laišką.

„Norime patikinti visus Bangalore ir netoli jo esančius lietuvius, kad aktyviai ieškome būdų, kaip jums grįžti į Lietuvą. Šią savaitę vyko Vokietijos organizuotas skrydis į Frankfurtą. Mes pateikėme visų lietuvių kontaktus, bet, deja, nė vienas nepapuolė į tą skrydį. Tariamės ir toliau tarsimės su įvairiomis šalimis dėl evakuacinių skrydžių ir tikimės, kad pavyks rasti sprendimą. Tuo tarpu, būtinai praneškite, jei jūsų situacija prastės, mes visuomet galime susisiekti su vietos valdžia, be to, Lietuvos garbės konsulas Bangalore žino situaciją ir yra pasirengęs visokeriopai pagelbėti. Taip pat informuokite, jei baiginėjasi jūsų Indijos vizos, padėsime dėl jų pratęsimo“, – rašoma klaipėdietei atsiųstame laiške.

R. Lukoševičienė neslėpė, jog iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių sulaukia ne tik palaikymo, bet ir piktų žinučių, kad neva ji net nenori grįžti į Lietuvą, nors pats prezidentas ragino tai padaryti, o visi turi šokinėti aplink.

„Tikrai vykdau visus nurodymus, nieko specialiai nedarau, niekam nekenkiu. Tiesiog įstrigau. Aišku, kad noriu grįžti namo, tačiau man lieka tik laukti“, – aiškino pašnekovė.

Nuotykiai – nuo pirmos dienos

Pastaruosius kelerius metus R. Lukoševičienė į Indiją keliaudavo kiekvieną pavasarį, nes organizuodavo ekskursijas ir kitoms moterims. Šie metai taip pat nebuvo išimtis.

„Į Indiją išvažiavau dar vasario 25 dieną, kai tas virusas dar buvo kažkur toli ir neatrodė, kad gali kažkas atsitikti. Keista buvo tik tai, kad prieš šią kelionę pirmą kartą gyvenime kažkodėl nenorėjau važiuoti į Indiją ir nesupratau, kas man yra. Visada labai pasikliaunu savo vidumi, o dabar jau ir aišku, kodėl nesinorėjo į Indiją, bet vis tiek išvažiavau, nes lydėjau dar penkias moteris“, – apie kelionės pradžią pasakojo R. Lukoševičienė.

Jos žodžiais, ši kelionė iš pat pradžių buvo labai sudėtinga.

„Kai nuvykome į Helsinkį, nes iš jo turėjome skirsti į Delį, sužinojome, kad oro linijų darbuotojai streikuoja. Mus, šešias moteris, išskirstė į tris atskirus reisus, todėl vienos į Delį skrido per Londoną, kitos – per Ciurichą, trečios – per Bankoką. Dėl tokios painiavos praradome vieną programos dieną Delyje, bet ir tai išėjo į gerą, nes, pasirodo, tą dieną Delyje vyko didelės riaušės ir buvo nesaugu. Dar viena staigmena laukė atskridus į Delį. Po valandos turėjo būti vietinis skrydis į kitą miestą, bet dingo visų mūsų bagažas. Todėl dvi savaites gyvenome su tuo, ką turėjome kuprinėse. Aišku, drabužių pirkomės, nes bent jau aš buvau su žieminiais batais“, – juokėsi klaipėdietė.

Po dviejų savaičių R. Lukoševičienės lydėtos moterys išskrido namo, o ji pati dar liko Delyje pas draugę Eglę, kuri yra ištekėjusi už indo.

„Maždaug tuomet Indijoje ir prasidėjo koronaviruso aktualijos. Paaiškėjo, kad atskrido 16 italų grupė, o su jais į šalį pateko ir virusas, todėl į mus baltaodžius vakariečius imta žiūrėti labai įtariai, mes tapome nepageidaujami. Buvau dar suplanavusi vykti į Vrindavaną, kuris siejama su Krišna, bet jau sulaukiau patarimų iš vietinių, kad geriau nebevažiuočiau. Dar išvykstant iš Lietuvos buvau suplanavusi mėnesį Indijoje praleisti ašrame. Todėl kovo 15 dieną vietiniu skrydžiu skridau iš Delio į Bangalorą. Moteris, kuri tikrino bilietus, mane labai atidžiai nužiūrinėjo, tris kartus su kažkuo kalbėjosi telefonu. Kai pasakiau, kad Indijoje esu nuo vasario 28 dienos, tada jiems, matyt, ramiau pasidarė. Kovo 15 dieną apsigyvenau ašrame, Indijos pietuose esančiame Putaparčio miestelyje. O jau kovo 16 dieną ašramas buvo uždarytas, niekas į jį nebebuvo įleistas, nes Indijos Vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį. Pirmiausia ir buvo uždarinėjami ašramai, nes juose yra daugiausia užsieniečių, jie yra traukos centrai“, – kalbėjo pašnekovė.

Ašramas yra lyg miestas mieste. R. Lukoševičienės nuotr.
Galima gauti lazdų

Ašramas, anot R. Lukoševičienės, yra miestas mieste.

„Ašramas, kuriame aš esu, yra galbūt kilometras ant kilometro ploto, čia yra ir trys valgyklos, įvairių parduotuvių, gyvenamosios patalpos, šventyklos. Kai uždarė ašramą, buvo tokia keista atmosfera, nes niekas nežinojo, kaip elgtis. Iš pradžių buvo uždarinėjamos parduotuvės ir taip pamažu užsidarė visas ašramas, liko tik dvi valgyklos ir gyvenamosios patalpos. Vietiniai žmonės į ašrame esančią šventyklą du kartus per dieną ateidavo melstis, o dabar nebegalima. Toks jausmas, kad nei Indijos, nei ašramo valdžia nežino, kaip reikia elgtis. Dažnai buvo galima išgirsti klausimų, kada mus deportuos. Čia yra nemažai rusų, tai jie aktyviausiai ir stengėsi ištrūkti. Dabar jau lyg suderinta, kad jie galės praskristi į Jekaterinburgą, tai tie, kurie yra iš Maskvos, labai nepatenkinti, nes jiems toli bus grįžti namo. Be manęs dar yra vokiečių, lenkų, kitų tautybių žmonių. Rytais turime jogos užsiėmimus, per dieną kiekvienas savaip laiką leidžiame, vakare išeinu pasivaikščioti po ašramą, nes dieną labai karšta, beveik 40 laipsnių. Valgau vaisius ir ryžius ir man viskas yra gerai. Galiu pabūti su savimi, galiu kurti. Čia esu saugi, jokie virusai nepasieks, nes į ašramą juk nieko neįleidžia. Jei aš iš jo išeičiau, įeiti nebegalėčiau. Galima sakyti, jog esu geriausioje vietoje, kur tik galima būti dabartiniu metu“, – juokėsi R. Lukoševičienė.

Tačiau ji, žinoma, ieško galimybių grįžti į Lietuvą.

„Mano skrydis buvo suplanuotas balandžio 16 dieną. Aišku, jis yra atšauktas, neaišku, kada pinigai bus grąžinti. Nuolat bendrauju su Lietuvos ambasada Indijoje, tačiau iki šiol neaišku, kada ir kaip galėsiu grįžti namo. Dabar tiesiog priimu situaciją tokią, kokia ji yra, tikiu, kad viskas išsispręs geriausiu būdu ir laikausi taisyklių“, – pabrėžė R. Lukoševičienė.

Ryžiai – pagrindinis maistas, siūlomas ašramo valgykloje R. Lukoševičienės nuotr.

Jos žodžiais, Indija su koronavirusu kovoja griežčiau nei Lietuva, nes čia paskelbta nepaprastoji padėtis, o ne karantinas.

„Kiek teko girdėti, Indijos kariuomenė yra nuolatinėje parengtyje, už išėjimą į gatvę net galima lazdų gauti. Nepaprastoji padėtis reiškia ir tai, kad uždarytos sienos, visi keliai tarp Indijos valstijų, nevyksta skrydžiai, nevažiuoja nei traukiniai, nei autobusai, nei automobiliai. Jei ir būtų suorganizuotas koks skrydis į Europą iš Delio ar Goa, iki jų man yra toks atstumas, kad reikia skristi 3,5 valandos, o vietiniai skrydžiai nevyksta. Todėl kol kas net neįsivaizduoju, kaip galėčiau grįžti į Lietuvą, bet tikrai nepanikuoju, ramiai laukiu, nes pinigų ryžiams dar turiu“, – juokavo R. Lukoševičienė.

Kaukių nešioti nereikia

Nepaprastoji padėtis Indijoje tęsis iki balandžio 14 dienos, jei nebus pratęsta.

„Ašrame man apsikrėsti tikimybė yra nulinė. Be to, pati asmeniškai nebijau užsikrėsti tuo virusu, tačiau gerbiu aplinką ir laikausi visų taisyklių. Jei dabar grįžčiau į Lietuvą, aišku, saviizoliuočiausi, nes tokie reikalavimai, ir nematau jokios problemos. Esame tiesiog pernelyg išlepę, jei jau nebegalime pabūti namuose, pakelti tokių mažų nepatogumų. Ašrame kaukių nešioti nereikia, bet valgykloje rekomenduojama laikytis tų saugių atstumų tarp žmonių. Neišeinu iš ašramo, nežinau, kaip indai reaguoja į tą koronavirusą, bet, matyt, bijo, kad tokios priemonės su juo kovoti. Anksčiau svarsčiau išvykti iš ašramo ir pagyventi pas savo draugę Eglę Delyje, bet ji negali manęs priimti, nes visus namus, kuriuose būna europiečių, aptveria raudona juosta ir visus karantinuoja“, – pasakojo klaipėdietė.

Nors ji stengiasi atsiriboti nuo koronaviruso aktualijų, šiokios tokios naujienos moterį vis tiek pasiekia.

„Kartais klausausi indų jogo Sadhguru paskaitų online. Jis pasakojo, jog Delyje nebeliko darbų, nes juk viskas uždaryta. Daug darbuotojų sostinėje buvo iš kaimų, vyrai atvykdavo į miestą dirbti, o jų šeimos likdavo kaimuose. Tai dabar, kai yra nepaprastoji padėtis ir nevažiuoja jokie traukiniai, autobusai, tie kaimų vyrai taip nori grįžti namo, kad keliauja daugybę kilometrų pėsčiomis, nors turi tik sausainių ir vandens. Indijos valdžia jiems siūlo apsigyventi bendrabučiuose, kad tik jie nekeliautų į kaimus ir neplatintų viruso, tačiau jie vis tiek keliauja“, – išgirstą istoriją perpasakojo R. Lukoševičienė.

R. Lukoševičienė juokavo, kad gyvenamosios patalpos ašrame tikrai neturi net vienos žvaigždutės. Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš virusą – karštu maistu

Nors Indijoje yra daugiau nei 1,3 mlrd. gyventojų, oficialiais duomenimis, šiuo metu šioje šalyje yra apie 2,5 tūkst. koronavirusu sergančiu žmonių, o tai yra mažiau nei Lenkijoje ar Danijoje. R. Lukoševičienė pabandė įvardyti priežastis, kodėl virusas Indijoje plinta kur kas lėčiau net nei Lietuvoje.

„Kalbėti apie visą Indiją yra sunku, bet pasakysiu tai, kaip man atrodo. Pirmiausia tai, jog indų gyvenimo būdas yra visai kitoks nei vakariečių. Indai priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Jie yra optimistai, tiki, jog taip, kaip yra, jiems geriausia. Žinoma, jie pyksta ir rėkauja, bet iškart pamiršta tai, kas įvyko ir gyvena šią akimirką, o ne praeitimi. Be to, indai yra pakankamai disciplinuoti ir laikosi tų nurodymų, išgirstų iš žmonių, kuriuos laiko autoritetais. Indai valgo daug karšto maisto, net žalių daržovių nevalgo, visos jos būna pakepintos. Kiek girdėjau, karštas maistas yra viruso priešas. Be to, čia, bent jau Indijos pietuose labai karšta, todėl nepalanki terpė virusui plisti. Indų ir imunitetas, bent jau man atrodo, yra daug geresnis, jie turi kažkokį dvasingumo ir atsparumo geną, nes savęs neištaško į kairę ir į dešinę. Ir dar vienas pastebėjimas – indai vartoja mažai cheminių vaistų, tarp jų labai populiari ajurveda“, – vardijo R. Lukoševičienė.


2020-04-04

3 komentarai “Indijos užkampyje įstrigusi klaipėdietė: „Nepanikuoju, bet neįsivaizduoju, kaip grįžti“”

  1. Indai kur kas išmintingesni už europiečius… Tai, tiesiog akivaizdžiai matosi.
    Rolandai linkiu Ramybės, Džiaugsmo ir Sveikatos!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt