Nuo pirmųjų veiklos metų Klaipėdos upių prieplaukos personalas buvo daugiatautis. Įmonės dokumentai leidžia susirinkti įdomios sociologiniu požiūriu medžiagos apie skirtingų tautybių darbuotojus.

Autoriui rūpi ir klausimas – kada atsitiktinė įvairių tautų žmonių samplaika svetimame jiems mieste tapo klaipėdiečiais, tokiais, kokius mes dabar žinome: energingais, ryžtingais, nelabai pagarbiais savo valdžiai, žinančiais ne vieną kalbą, išradingais ir draugiškais? Nuo kada jau galime kalbėti apie bendrą klaipėdietišką tapatybę, jungiančią mus?*

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Įmonės raštų kalba iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo rusų. Darbuotojai lietuviai turėjo bent suprasti rusiškai. Pirmaisiais Klaipėdos upių prieplaukos darbo metais tai lietuviams galėjo būti problema. Direktorius Obuchovas 1946 metais papeikime šaltkalviui Lukoševičiui už savavališką pasišalinimą iš darbo rašo, kad „ateityje nebus priimami tokie pasiaiškinimai, kaip kelionė parsivežti šiltų rūbų ar rusų kalbos nemokėjimas, nes darbo disciplina yra vienoda visose kalbose.“

Mažiau rusų kalba buvo reikalinga įguloms baržų, plaukiojusių Klaipėdos – Kauno maršrutu. Gal dėl to tas įgulas (škiperis ir jūreivis) sudarė daugiausia lietuviai ar klaipėdiškiai (paprastai – vyras škiperis, o žmona upeivė). O reido laivų ir keltų įguloms rusų kalba buvo reikalingesnė.

Lietuvių ir rusų kalbomis kalbantys įmonės darbuotojai „prisitrynė“ vienas prie kito ir suartėjo kultūriniu požiūriu per istoriškai trumpą laiką. Atsirado mišrių santuokų: jau 1956 metais vyriausiąja buhaltere dirba Valentina Michailovna Maknickienė. Galina Iljinična Radimonienė 1959 metais dirbo garlaivio „Lermontov“ kasininke.

Jaunesnei lietuvių vyrų kartai nuodugni pažintis su rusų kalba ir papročiais buvo tarybinėje armijoje. Toje armijoje, beje, teko pabūti ir vyresniajai kartai: 1965 metais perkėla teikė progines dovanas Antrojo pasaulinio karo veteranams (veteranams iš Rytų pusės, suprantama). Iš aštuonių tokių įmonės darbuotojų du buvo lietuviai.

Tai – bendra patirtis, jungusi žmones.

Įmonės vadovybė ir pati stengėsi sutelkti personalą, suteikti žmonėms progą pabendrauti ir ne darbo metu. 1953 metais Smiltynėje ji organizavo darbuotojams gegužinę.

Galbūt ši gegužinė nebuvo pirmoji – apie ją žinome tik dėl to, kad garlaivio „Požarskij“ kapitonas ten prisigėrė ir grįžus į Klaipėdą „išlipdamas iš g/l „Nevėžis“ ėmėsi chuliganiškų veiksmų ir įkrito į vandenį.“

Socialiniai klijai buvo alkoholis. Jeigu į sugėrovų kompaniją kviečiami kitos tautybės žmonės, jau galima kalbėti apie bendrus tos draugijos kultūrinius vardiklius ir tarpusavio suderinamumą.

Šiame skyrelyje darbuotojų gimtoji kultūra, rusiška ar lietuviška, skirstoma pagal jų vardus ir pavardes. Tai, suprantama, nėra visiškai tikslu. Toliau, klaipėdiškių vardus ir pavardes (spėtinai klaipėdiškių – dokumentuose nėra nurodyta jų kilmė) iš rusų kalbos transkribuoju ne į vokiečių, o į lietuvių, dėl to irgi gali atsirasti netikslumų.

Girto įmonės vairuotojo mirtimi pasibaigusiose išgertuvėse 1966 m. kovo 17 dieną dalyvavo lietuviai ir rusai iš skirtingų laivų įgulų, kranto vairuotojas, buvęs įmonės darbuotojas. Nors tie žmonės dirbo skirtinguose laivuose ir kalbėjo skirtingomis kalbomis, tuo laiku tai jiems jau nebetrukdė kartu sėdėti ir bendrauti gavus atlyginimą.

Chruščiovinio atšilimo metu aukštesnės valdžios nurodymu buvo pamėginta ir rusakalbius pramokyti lietuvių kalbos. Klaipėdos prieplaukos viršininkas Ivanovas. 1957 m. vasario 8 d. paliepė:

„Siekiant išmokti lietuvių kalbą, įsakau:

1. Kalbos mokymo užsiėmimams nustatyti laiką kartą per savaitę, trečiadienį nuo 18:00 iki 20:00;

2. Priimti mokytoju sugretinant pareigybes drg. Alfonsą Šileiką, apmokant pagal sutartį;

3. Įpareigoti visus darbuotojus, nemokančius lietuvių kalbos, griežtai laikytis nustatytos būrelio lankymo tvarkos;

4. Būrelio organizaciją ir kontrolę pavedu pavaduotojui A. Puščenkai.

5. Šį įsakymą paskelbti visiems darbuotojams.“

Vėlesniuose dokumentuose nėra jokių užuominų, kaip darbuotojams sekėsi tie mokslai. Greičiausiai – nekaip, ir tie kursai patyliukais buvo nutraukti. Ir priežastis turbūt ne ta, kad pamokos vyko po darbo, artėjant į naktį.

Tais, o dar ir daug vėlesniais metais lietuvių kalba negalėjo būti prestižinė. Lietuviškai kalbėjo žemesnes pareigybes užimantys ir mažiau uždirbantys įmonės darbuotojai.

Tikrąją įmonės hierarchiją parodo premijų dydžiai. Labai detaliame 1968 m. rugpjūčio 5 d.  įsakyme premijos pagal dydžius sugrupuotos į tris grupes. Šešiems darbuotojams skirta nuo 30 iki 54,80 rublių – nė vienos lietuviškos pavardės. Šešiolikai skirta nuo 17,72 iki 25,28 – tarp jų 6 lietuviškos pavardės. Dešimčiai skirtos premijos nuo 5,95 iki 9,75 rublių – čia jau aštuonios lietuviškos pavardės.

Pasižiūrėjus į premijuotųjų pareigybes, matyti, kad čia nėra diskriminacijos tautiniu požiūriu, o premijos skirstomos pagal hierarchiją įmonėje. Kadrų inspektorė gauna penkis kartus didesnę premiją nei valytoja. Tad ar yra prasmė mokytis valytojų kalbos, jeigu taip laimingai pasisekė nuo kūdikystės kalbėti kadrų inspektorės kalba?

Vėlesniais metais, daugėjant kvalifikuotų lietuvių profesionalų įmonėje, tie kalbos prestižo reikalai neišvengiamai turėjo keistis. O raštvedybą į lietuvių kalbą pervedė tik pirmasis jau savarankiškos, nebepavaldžios Kaunui įmonės direktorius Valerijus Kuznecovas 1992-aisiais.

Rusakalbiai darbuotojai atviriau nei lietuviai reikšdavo savo požiūrį į tarybų valdžią.

„Už netaktišką elgesį pasiimant atlyginimą 1948 11 30, pasireiškusį grubiu elgesiu su buhaltere Pavlova, demonstratyviu pinigų mėtymu dėl neva neteisingo paskolos išskaitymo, o taip pat dėl tiekimo agento Svetkino, atliekančio tarnybinę pareigą, įžeidinėjimo, laivų remonto dirbtuvių tekintojui Titovui reiškiu griežtą papeikimą.“

Iš šio aprašymo matome valstybinės paskolos išskaitymo tvarką: buhalterė išduoda darbuotojui atlyginimą jau be paskolos sumos, o greta sėdintis paskolos registruotojas tą skirtumą įrašo į paskolos žiniaraštį ir išduoda paskolos lakštą. Paskolos paprastai sudarė per metus vieno mėnesinio atlyginimo sumą, taigi tokia suma darbuotojas priverstinai kredituodavo valstybę.

Ne visada saugus nuo fizinės kritikos pakrantėje galėjo jaustis net ir uosto komunistų vadas:

„Gelbėjimo stoties (tai uosto, o ne paplūdimio gelbėjimo tarnyba – narai, feldšerė, škiperis;  ši tarnyba iki 1955 metų buvo upių prieplaukos struktūroje – autor. past.) viršininkas draugas P. J. Popovas šiandien 12:00 atėjo girtas į kontorą, sukėlė debošą, įžeidė ir primušė tarnybines pareigas einantį uosto [komunistų] partijos sekretorių draugą I.P. Moskviną“ (1952).

Dokumentuose neradau, kad lietuviai taip kada nors būtų mušę komunistų vadus.

Atskirai verta aptarti įmonėje dirbusius senuosius klaipėdiškius. Nepavyko aptikti ženklų, rodančių, kad jie būtų aktyviai prisidėję prie naujosios įmonės korporacinės kultūros kūrimo. Nerasta mišrių santuokų, bendrų išgertuvių. Pergalės dienos progomis, suprantama, dovanų jie irgi negalėjo tikėtis.

Galima įžvelgti ir jų diskriminaciją. Klaipėdiškiai dirbo daugiausiai sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus. 1948 m. vasario 19 d. vienu įsakymu iš darbo buvo atleisti 8 klaipėdiškiai su miglota formuluote „nebesant galimybės jiems dirbti“. O darbo buvo, nes juos pakeitė iš Kauno atsiųsti baržų škiperiai.

Po kiek laiko klaipėdiškių įmonėje vėl atsirado.

Nors dokumentuose tik vieną kartą sutinkama išėjimo iš darbo formuluotė „atleisti kaip išvykstantį į Vokietiją“ (1959), bet savo noru tais metais išėjusiųjų skaičius didelis. Iš tikrųjų galima sakyti, kad nuo 1960-ųjų klaipėdiškiai kaip atpažįstama grupė perkėloje jau nebėra matoma.

Kurį laiką memelenderių įtaka pastebima toponimikoje. Pirmąjį veiklos dešimtmetį įmonės dokumentuose rašyta Куришгаф, Ланкупен. Nors galbūt darbe tiesiog naudotasi dar vokiškosiomis locijomis.

1946 – 1959 metais Klaipėdos upių prieplaukoje bent kurį laiką dirbo šie (chronologine tvarka) turbūt klaipėdiškių kilmės darbuotojai (primenu, kad transkribuoju iš rusų į lietuvišką rašybą): Taichert, Anna; Taichert, Albert; Hemilheniges, Viktor.; Laner, Herman; Balcerait; Klauzytė, Gilda; Kuloks, Eduard; Cvilius, Otto; Kalmzei, Vilhelm; Kalmzei, Lisbet; Bružeit, Emma; Bružeit, Herman; Jucys, Paul; Krol, Albert; Reis, Anna; Pipiras, Ansas; Šmidtienė, Anna, Franco dukra; Kelneris, Richardas, Ferdinando sūnus; Karalius, J.; Pikšneideris, Ervinas; Leškys, Helmutas; Andrulaitis, Helmutas.

*Nepretenduoju čia į gilias įžvalgas. Klaipėdietiškos tapatybės tyrinėjimų dirvą giliai aria ir išminties grumstus smulkiai purena iškilūs mūsų sociologai, tarp kurių pirmiausia paminėčiau savo mokytoją prof. dr. Sigitą Kraniauskienę. Teikiu tik kuklų vienos įmonės atvejo eskizą, kuris galbūt bus jiems nors truputį naudingas akademiniuose tyrimuose. Giliau besidomintiems tos epochos žmonėmis rekomenduočiau puikią S.Kraniauskienės, S.Pocytės, R.Leiserowitz, I.Šutinienės studiją „Klaipėdos kraštas 1945-1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“