Koronavirusui artėjant prie piko daug kam rūpi, kaip reikės atsigauti, atkurti verslus, nutrūkusius darbus, kovoti su pasekmėmis. Pats laikas pakalbėti apie man asmeniškai svarbią temą – absoliutizmą ir mūsų Lietuvą.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mūsų Lietuva nėra jau toks aiškus darinys. Doras pilietis sakys – juk mūsų valstybė kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Bet juk ne visai, nes Lietuvos, žinia, yra žinomos dvi – Didžioji ir Mažoji, arba Prūsijos Lietuva.
Dalis Prūsijos Lietuvos, Klaipėdos kraštas, fiziškai buvo prijungtas prie Lietuvos 1923 metais, per Klaipėdos sukilimą, kuris laikomas vienu iš didžiausių tarpukario Lietuvos atliktų sėkmingų žygių. Daug kas nežino, kaip ten buvo, ir mėgsta šnekėti visokias pasakas, girdi tai buvusi kažkokia apgavystė, vos ne Liucijano Želigovskio Vilniaus užgrobimas.
Nieko panašaus, Klaipėda realiai neturėjo šeimininko, laikinai ją administravo Prancūzija, tačiau buvo daromi rimti žygiai perleisti Klaipėdą Lenkijai, o jai Klaipėda tikrai niekada ir jokiais būdais nepriklausė ir jokia didesnė lenkų bendruomenė ten negyveno.
Juk 1918 m. Tilžės aktu abi Lietuvos susijungė, kad būtų viena Lietuvos Respublika, nors mes vis dar sunkiai įsisąmoniname, ką tai reiškia. Dar kartą peržiūrėkime akto tekstą:
Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos AKTAS
Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir į tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.
Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 mt.
Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba.
Tai reiškia, kad Prūsijos istorija yra ir mūsų istorija, ir mes turime Mažosios Lietuvos istoriją priimti kaip savo, tegul ir su tam tikromis išlygomis.
Laikas apsidairyti, ko mes galime pasimokyti iš mūsų istorijos. Juk niekas neužginčys, kad Donelaitis, Rėza, Vydūnas-Storosta yra tikri Lietuvos didžiavyriai.
Ypač ši tema svarbi XVIII amžiaus istorijos prasme, nes šiuo laikotarpiu Prūsijos Lietuvos teritorijoje vyko daug svarbių dalykų.
Štai keletas svarbių įvadinių faktų.
Prūsus XIII amžiuje užkariavo kryžiuočiai, ir šios Vakarų baltų genčių sąjungos teritorijoje įsikūrė Vokiečių ordino sostinė – Marienburgas. Jau XIV amžiuje prūsai įsiliejo į Ordino valstybės organizmą, sudarydami integralią, nors ir kiek atskirai gyvenančią gyventojų dalį.
Žalgirio mūšio dėka Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atkovojo Žemaitiją be Klaipėdos, 1422 metais nusistovėjo Lietuvos – Prūsijos valstybinė siena, nepasikeitusi iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Tačiau pačios Prūsijos valstybinis statusas keitėsi: trylikos metų karo metu Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis su pačios kryžiuočių valstybės miestų pagalba užvaldė dalį Prūsijos su pačiu Marienburgu ir prijungė šią dalį prie Lenkijos, suteikdamas kai kurių autonomijos teisų (taip atsirado Karališkoji Prūsija – Varmija ir Pamarys), o 1525 metais Žygimantas Senasis sugebėjo priversti paskutinį magistrą Albrechtą Hohencolerną pripažinti Lenkijos suverenitetą, nors ir palikdamas labai plačią autonomiją. Albrechtas šitaip tapo pasaulietiniu valdovu, Prūsijos kunigaikščiu, taigi ir ši dalis su sostine Karaliaučiumi buvo vadinama Kunigaikštiškoji Prūsija.
Formaliai žiūrint, Prūsiją ir Lietuvą valdė tas pats valdovas. Tačiau nedidelėje valstybėlėje Albrechtas gerai tvarkėsi ir Prūsija išlaikė savo savitumą, savo vystymosi pavyzdžiu teigiamai veikdama ir Lenkiją, ir Lietuvą.
Karaliaučiaus universitetas, reformacija, rašto sklaida ir daug ūkio pertvarkymo ir tobulinimo pavyzdžių padarė kunigaikštiškąją Prūsiją, arba Prūsijos hercogystę, sėkminga provincija, tegul ir neturinčią suvereniteto.
Karų su Švedija metu tokia provincija traukė Švedijos dėmesį. Dominuodama jūroje, ši karalystė labai vertino Prūsijos uostus ir sutvarkytus miestelius. Juk Lietuvos Nemuno prekyba ėjo ne tiek per Klaipėdą, kiek per Karaliaučių, o tas, kas kontroliavo uostus, daugiausia iš šios prekybos ir uždirbdavo.
Prūsija nebuvo linkusi prisijungti prie švedų Baltijos jūros valdų komplekso, tačiau Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos varžytuvėse galėjo išsiderėti geresnes sąlygas.
Varžybos tarp Lenkijos – Lietuvos ir Švedijos vyko vadinamosios kovos dėl dominavimo Baltijos jūroje (istorijoje žinomos lotynišku pavadinimu Dominium Maris Baltici) metu, XVI amžiaus II pusėje – XVIII a. pradžioje.
Ši kova turėjo iš esmės ekonominį pobūdį: dėl geografinių atradimų Vakarų Europoje nebeapsimokėjo auginti grūdus, geriau buvo juos pirkti, tai gerokai sukėlė grūdų kainas, ir prekyba grūdais tapo labai pelningu verslu. Ypač pelningas šis verslas taptų sukūrus grūdų prekybos monopolį.
Dominuodama Baltijos jūroje, Švedijos Karalystė siekė užimti visų pagrindinių upių žiotis, tinkamas uostų statybai ir tokiu būdu įgyvendinti savo svajonę. Tokie ketinimai, žinoma, visiškai netiko grūdus auginančioms valstybėms, pirmiausia Lenkijai, Lietuvai, Livonijai ir Prūsijai. Pastaroji už savo lojalumą ir Abiejų Tautų Respublikos palaikymą galėjo reikalauti tam tikro užmokesčio, ypač turėdama palaikymą prekybos internacionalizavimu suinteresuotų jūrinių valstybių – Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos draugijoje.
Taigi 1618 metų sutartimi Hohencolernų Prūsija susijungė su Brandenburgu, rytine Vokiečių imperijos valstybėle su sostine Berlynu, ir įgavo dvigubą statusą: šio darinio valdovai, kaip Brandenburgo kunigaikščiai, buvo pavaldūs Vokiečių imperijai, o kaip Prūsijos hercogai – Lenkijos valdovui. Prie šios dvipolinės sistemos vėliau buvo prijungtos ir kitos mažesnės teritorijos, viena nuo kitos atskirtos kitiems valdovams priklausančių žemių.
Tų laikų Europoje tokių kombinacijų būta ir daugiau, tačiau jos dažniausiai nebuvo ilgalaikės. Taip atsitiko ir Prūsijos atveju: kito didelio karo su Švedija metu, 1660 m. Olyvos taikos sutartimi Prūsijai buvo pripažintas nepriklausomos nuo Lenkijos valdos statusas, tegul ir su tam tikromis išlygomis, ir Prūsijos priklausomybė nuo Lenkijos baigėsi.
Geopolitiškai tai buvo didelė netektis: Abiejų Tautų Respublika prarado buferinę zoną, kuri užtikrino tam tikrą palankią prekybos zoną, bet dar blogiau buvo tai, kad Brandenburgas natūraliai siekė susikurti sausumos kelią su Prūsija,kėsindamasis į Lenkijos Pamarį ir kitas provincijas. Šitaip buvęs vasalas palaipsniui tapo potencialiu priešu.
Kalbant apie Prūsiją, visi šie valdovo priklausomybės pokyčiai mažai ką keitė kasdieniniame gyvenime. Valdovo persikėlimas į Berlyną ar Potsdamą neigiamai paveikė krašto gyvenimą, o Vokietijos katastrofa Trisdešimtmečio karo metu (1618–1648) nesudarė sąlygų didesniam progresui. Tačiau vadinamojo didžiojo elektoriaus Fridricho Vilhelmo valdymo metu Prūsija ėmė reikšmingai stiprėti: valdovas daug dėmesio skyrė valstybių valdymui tobulinti, tvarkė finansus, sukūrė ir didino nuolatinę kariuomenę, sukūrė Prūsijos laivyną, įkūrė pirmąsias Prūsijos kolonijas Vakarų Afrikoje (Gana) ir Vakarų Indijoje.
Valstybės reformos buvo vykdomos pagal to meto Justo Lipsijaus, Hugo Grocijaus filosofines įžvalgas, didelę reikšmę turėjo Leideno universiteto mokslininkai, mat kurfiurstui (Vokietijos Imperijos kunigaikščiui, turinčiam teisę rinkti imperatorių) talkino jo pirmoji žmona Orano kunigaikštytė, Nyderlandų valdytojo (Stathouderio) duktė Luiza Henrieta, išsilavinusi ir politiškai aktyvi moteris.
Brandenburgas-Prūsija darėsi vienu iš svarbesnių bejėgės Vokietijos imperijos centrų. Prūsijoje pradėta kurti absoliutinio valdymo tipo biurokratinė valstybė. Ką iš tiesų reiškė valstybės suabsoliutinimas?
Naujųjų laikų pradžioje tipiškas Centrinės Rytų Europos valdovas savo valdžia turėjo dalintis su įvairiomis tradicinėmis valdymo struktūromis. Be atstovaujamosios valdžios institucijų – landtagų (konkrečios žemės parlamentas), didelę valdžią turėjo įvairios pareigybės, kurias savo rankose turėjo diduomenė, taip pat bažnyčia, miestai, privatūs kilmingieji. Tik nedidelė dalis valdų priklausė valdovui – vadinamieji domenai, iš kurių valdovas turėjo išsilaikyti pats, išlaikyti savo dvarą, užsienio politiką, nuolatinę kariuomenę, laivyną. Pajamoms užtikrinti ir reikėjo kolonijų.
Reikalui esant, valdovas galėjo kreiptis į landtagą, tačiau tokiems kolektyviniams sprendimams didelę įtaką turėjo įvairios privilegijos ir tradicijos, kurių reikėjo paisyti siekiant užsitikrinti krašto palaikymą svarbių sprendimų priėmimui, todėl valdovas dažniau ieškojo papildomo uždarbio nei siekė gauti luomų pritarimą, šie taip pat akylai stebėjo, kad būtų išlaikyta valdžių pusiausvyra ir kad ambicingas valdovas neįtrauktų krašto į didesnę nelaimę.
Tokiu netiesioginiu uždarbiu galėjo būti dalyvavimas karo veiksmuose už kitų šalių pinigus. Gavus tokią „investiciją“ buvo galima be didesnio derinimo kurti reikalingą kariuomenę, duoti progos jai įgauti kovinio patyrimo, karaliaus tarnyboje diduomenei gauti pajamų, o pasiekus pergalių – tautos palaikymą.
Didžiojo elektoriaus valdymo pabaigoje Brandenburgas-Prūsija jau turėjo 18 tūkstančių nuolatinės kariuomenės.
Lenkijoje ir Lietuvoje formaliai nuolatinės kariuomenės nebuvo, tačiau nuolat vykstant karams buvo formuojama vadinamoji komputinė (nuo lotyniško žodžio computus – sąskaita), samdoma kariuomenė, kurios dydį ir išlaikymą užtikrinančius mokesčius nustatydavo Seimas. Paprastai, vadinamuoju taikos metu, kariuomenė siekdavo 12 tūkstančių Lenkijoje ir 6 tūkstančius Lietuvoje, o karo metu šie skaičiai galėjo ir gerokai išaugti. Maksimalus kariuomenės skaičius Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) galėjo siekti iki 62 tūkstančių. Lietuvoje dažniausiai neviršydavo dvigubo skaičiaus – 12 tūkstančių, nors būta atvejų, kai buvo desperatiškai mobilizuojama iki 22 tūkstančių karių, tačiau dažniausiai tiek surinkti nepavykdavo, nes dalis teritorijos jau būdavo priešo rankose.
Nuolatinė kariuomenė ATR buvo formalizuota tik 1717 metais, ji siekė 24 tūkstančius, iš jų 6000 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Reikia pasakyti, kad realūs skaičiai būdavo kiek kitokie, nes kariai buvo skaičiuojami vadinamosiomis porcijomis, tam tikrais mokestiniais vienetais, kurie šiek tiek koreliavo su numatytais skaičiais, bet nesutapo: kareiviai realiai gaudavo mažiau pinigų, nei numatė etatas, karininkai ir puskarininkiai gaudavo po kelias, keliolika ar keliasdešimt porcijų, būdavo išskaičiuojamos kitos kariuomenei reikalingos sumos.
Realiai Lietuvos kariuomenė taikos metu buvo sudaryta iš maždaug 4200 karių. Nors nuolatinė kariuomenė buvo brangi, ją buvo galima bet kuriuo momentu panaudoti, kariai turėjo nuolatines pajamas, buvo galima samdyti gerus savo dalyko žinovus, baigėsi netvarka ir krašto plėšimas, tačiau ji negalėjo būti greitai padidinama, nes nebuvo mobilizacinio rezervo.
Ilgalaikė taika tokiai kariuomenei buvo tikras peilis: nuolatinė alga ir nedidelė rizika patraukdavo didikų dėmesį, turėdami didelę įtaką valstybėje jie galėjo į gerai apmokamas karininkų pozicijas pasodinti savo vaikus ir politinius šalininkus – klientus, o tai, savaime suprantama, buvo baisus lėšų švaistymas ir pavojus, todėl valdovas turėjo pats asmeniškai domėtis kariuomene, pažinoti žmones ir laikas nuo laiko išvesti kariuomenę į mūšio lauką, kad karo vadai turėtų progą parodyti savo sugebėjimus, o jauni bajoraičiai – suprasti, kokios jų pareigos ir atsakomybės valstybėje.
Aišku viena, kad valdovas, turėdamas jam visiškai atsidavusią karininkiją, papildytą lojaliais civiliais pareigūnais, laikydamas valdžios svertus savo rankose daug metų užtikrino valdovo valdžios stiprėjimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu atliko savo pareigas tinkamai, rūpinosi valdiniais, užtikrino karjerą savo krašto elitui, sugebėjo pritraukti gabių užsieniečių, rūpinosi krašto teise, ekonomika, kultūra, tradicijomis, šventėmis.
Tokiam asmeniui žmonės buvo linkę suteikti daugiau galių, valdovo asmenyje matydami gynėją nuo siaurus interesus turinčių didikų ir bajorų. Turėdamas į ką atsiremti toks valdovas ilgainiui tapdavo toks svarbus, kad visos kitos valdžios institucijos darėsi tik priedas. Į Europą atėjo absoliutizmo amžius.
Papildomos pajamos iš kolonijų, užsidirbimas karų metu momentiškai, išmaniai vykdoma užsienio politika didžiojo elektoriaus laikais (1640–1688) lėmė tam tikrą Prūsijos pakilimą, tačiau norint valstybę pertvarkyti Liudviko XIV Prancūzijos pavyzdžiu reikėjo daryti daug gilesnes reformas. Jas reikėjo vykdyti kurfiursto palikuonims.
Bus daugiau
Abejoju, ar straipsnį apie Prūsijos reformas reikėjo pradėti Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos klausimu, ypač tą prijungimą grindžiant Mažosios Lietuvos Tarybos 1918 metų aktu. Kas buvo toji Taryba? Vienminčių garbingų žmonių būrelis, ne daugiau. Palyginsiu ją su Lietuvos Taryba, 1918 metais paskelbusią Nepriklausomybės aktą. Lietuvos Tarybą sudarė Vilniaus konferencijos delegatai, kuriuos savo ruožtu buvo išrinkę lietuviškų valsčių gyventojų susirinkimai. O kas rinko Mažosios Lietuvos Tarybą? Kokios Mažosios Lietuvos gyventojų dalies nusistatymą išreiškė tas Aktas? Iš vėlesnių įvykių matome, kad Aktui pritariančių Mažojoje Lietuvoje buvo visai nedaug.