25-asis „Kino pavasaris“: festivalis baigėsi, ekranai namuose tęsiasi

Mums rašo

Algina Vainilavičienė, skrybele.lt
2020-04-12

Komentarų: 2

Pasibaigęs „Kino pavasaris“ palieka galimybę žiūrėti filmus internetinėse platformose. Šių metų festivalis bus įrašytas į „Kino pavasario“ istoriją ir kaip suteikta terapinė priemonė kino mylėtojams išgyventi karantino laikotarpį.

Peržiūrėti nors pusę filmų, netgi karantino sąlygomis, laiko neužtenka. Trumpai apie įsimintiniausius.

Parazitas („Parasite”, „Gisaengchung”, rež. Bong Joon-ho, 2019, Pietų Korėja)

Pietų Korėjos kino meistro režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Parazitas“ turbūt daugiausiai diskusijų sukėlęs „Kino pavasario” filmas. Socialiniuose tinkluose nerimo klausimas, už ką filmui skirta tiek daug Oskaro statulėlių (net 2018 m. filmas „Žalioji knyga“ sulaukė mažiau nepasitenkinimo).

„Parazitas“ apdovanotas ir 2019 m. Kanų auksine palmės šakele.

Nuomonių apie filmą daug (panašiai apie skulptoriaus Vlado Urbonavičiaus „Krantinės arką“).

„Parazitas“ pirmiausia žavi besikeičiančiais žanrais, stipria dramaturgine siužetine linija, kuri įtikina, bet nepadeda žiūrovams pasirinkti personažo, už kurį būtų pergyvenama. Drama su komedijos elementais apie socialinę žmonių nelygybę nepateikia atsakymų, o užduoda klausimus ir gana atvirus.

Vieni žiūrovai mato parazituojančią vieną pusę, kitiems pavyksta pamatyti visą apytakos ratą. 2013 m. režisieriaus kurtame fantastiniame filme „Sniego traukinys“ („Snowpiercier“) socialiniai sluoksniai buvo išsidėstę vienoje horizontalioje plotmėje – griežtai konkrečiam sluoksniui skirtuose traukinio vagonuose.

Filme „Parazitas“ stebime vertikalų socialinių ardų išsidėstymą, kur į kito sluoksnio atmosferą trumpam galima patekti įvairiais laiptais laipteliais. Žemiausiai įsikūrę nori patekti į aukštesnius sluoksnius, gyvenantiems viršūnėse žemutiniai yra abejingai neįdomūs, nebent kai reikia nusisamdyti juos darbui su griežtai apibrėžtomis sąlygomis (šeimininkas labai greitai vairuotojui paaiškina, kada jis peržengia ribą).

Filme yra scena, kai vertikalus išsidėstymas sukoncentruotas labai aiškiai. Šeimininkai guli ant sofos, kitas sluoksnis po sofa; bet dar yra ir trečiasis, apatinis – įsikūręs rūsyje.

Vienintelė utopinė misterija, kai ribos panaikinamos, tai šventės scena. Prarandami artimieji, auganti įtampa verčia nusimesti kaukes, indėnais pasipuošę pagrindiniai herojai elgiasi kaip lygus su lygiu. Ir tokioje ekstremalioje situacijoje viršutinio sluoksnio ne tik nejaudina žemesnio sluoksnio atstovo gyvybė, bet jis nepamiršta užsidengti nosies nuo jų kvapo.

„Martinas Idenas” („Martin Eden”, rež. Pietro Marcello, 2019, Italija, 130 min.)

Netikėta amerikiečių literatūros klasiko Džeko Londono romano ekranizacija, perkelta į kito laikmečio Italiją, gebanti pažadinti užslėptus kažkada skaityto kūrinio prisiminimus.

Filme – amžinas rašytojo, menininko, kūrėjo santykis su jį supančia socialine aplinka.

Nežiūrint į skirtingos stilistikos intarpus, tai – nuosekli literatūros kūrinio ekranizacija. Intarpai tik palaiko, paryškina herojaus pergyvenimų emocinį krūvį. Dokumentiniu, vietomis beveik buitiniu stiliumi nufilmuoti fragmentai su paprastų jūreivių, vaikų veidais, šokančiais broliu ir sese, vaizdai, tarsi pagauti gatvėse, fiksuojantys paprastų žmonių kasdienį gyvenimą, transliuoja nuoširdumą, paprastumą, humanizmą.

Filme daug nelaimingų žmonių, bet žmogiškos šilumos jame labai daug.

Žongliravimas laiku (dokumentiniai kadrai su realiomis asmenybėmis, spausdinimo mašinėlė, Joe Dassin muzika) kalba apie temos universalumą. Tuneliai, bėgantys vaizdai tarsi pro traukinio langą – apie laiko tėkmę.

Filmas kelia pamąstymus ir apie šių dienų Martinus Idenus, rašytojų, menininkų, kūrėjų adaptacinių išgyvenimo procesų visuomenėje formas.

„Liepsnojančios moters portretas” („Portrait De La Jeune Fille En Feu”, rež. Celine Sciama, 2019, Prancūzija)

Nuostabi kostiuminė meilės istorija, kuri vystosi neapkrautoje papildomomis istorinėmis detalėmis ir personažais atokioje gamtos ir šviesos prisodrintoje atmosferoje. Romaną lydi ir užsiliepsnojančios suknelės, lyg burtažodis skambančios folklorinės dainos akcentai, tylus, bet jaučiamas moteriškas maištas ir pasipriešinimas.

Bet svarbiausia filme – tai režisierės gebėjimas perteikti kūrėjo žiūrėjimo į objektą meilės kalbą, kurios atrodo mokomi ir žiūrovai.

„Zomša” („Deerskin”, „Le Daim”, rež. Quentin Dupieux, 2019, Prancūzija)

Už trumpą karantino nerimo nuotaikų užsimiršimą ir smagias emocijas didžiausios pagyros režisieriaus Quentin Dupieux absurdo komedijai „ Zomša “. Tai kinas kine, tinkantis nebijantiems būti apkvailintiems ir įtrauktiems į absurdo istoriją žiūrovams.

Pagrindinis herojus, apsėstas zomšinės paranojos, pradeda įgyvendinti planą, kuris pasirodys įdomus ir tylinčiam įkypai spoksančiam vaikėzui, ir nuobodžiaujančiai, apie montuotojos darbą svajojančiai barmenei (aktorė Adele Haenel, sukūrusi ir viena pagrindinių vaidmenų filme „Liepsnojančios moters portretas“); ir labai tinkantis lokalizuotis kažkokioje n-toje mažai apgyvendintoje kalnuotoje teritorijoje…

Vardan idėjos fix įvykių apsukos įgauna pagreitį. Į projektą įtraukiami visi pasitaikę kelyje, tai pat ir žiūrovai, linksmai, tarsi vartydami komiksus, stebintys augantį aukų skaičių.

Muzikos takelis hiperbolizuoja kuriamą nuotaiką… Karts nuo karto kadre pasirodo elnias (,,what does the deer say“? arba „chaos reigns“?).

Filmo moralas galėtų būti – perdėtas dėmesingumas išorei ir paviršiui.

„Sinonimai” („Synonymes”, rež. Nadav Lapid, 2019, Prancūzija, Izraelis, Vokietija)

Izraelio režisieriaus Nadav Lapido filmas „Sinonimai“, 2019 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas Auksiniu lokiu už geriausią filmą tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizu.

Šiais laikais atrodytų įprasta istorija apie jauno žmogaus tapatumo, adaptacijos vingius emigracijoje pateikta provokuojančiai, šviežiai, pulsuojančiai. Filmas turi tiek traukos, tiek atstūmimo su žiūrovu santykį. Ir tai turbūt susiję su žiūrovo pasiruošimu pamatyti atvirai ir impulsyviai papasakotą istoriją apie jauno žmogaus maksimalius siekius radikaliai keisti supančią aplinką. Pasaulinio migravimo ir valstybinių sienų trynimo, bet didėjančio nacionalizmo ir radikalizmo apraiškų laikais, tokia jauno žmogaus būsenos fiksacija aiškiai formuoja aktualų pamąstymą apie valstybės, tėvynės, gimtinės ir jauno žmogaus, piliečio santykį.

Filmo herojus izraelietis savo noru palieka gimtąją šalį, atsisako savo tautybės ir išgyvena adaptacijos procesą Paryžiuje.

Filme daug režisieriaus Nadav Lapido autobiografinių motyvų. Herojui, kaip ir režisieriui, priverstinis tarnavimas armijoje ir ginklo laikymas rankose gimdo pasipriešinimą, neapykantą sistemai, troškimą migruoti, kurti save iš naujo.

Jaunuoliui savotiškai „pasiseka“, jis vos išgyvena (stebime simbolinį prisikėlimą), netenka visko materialaus iki skulptūriško nuogumo, susidraugauja su žmonėmis, kuriems jis įdomus, kaip subjektas ir objektas, gauna pinigų pragyvenimui, drabužių, tarp kurių ir ryškios spalvos paltas, tapsiantis jo išskirtinumo žyme…

Herojus prisistato, kam jis pasiryžęs: nekalbėti gimtąja kalba, neprisiminti, – užmiršti visa, kas jį siejo su gyvenimu Izraelyje. Jis nuolat mokosi prancūzų kalbos, kartodamas sinonimus, pasisotina pigiausiu maistu, nuomojasi pigiausią būstą. Bet visko atsisakymas, tame tarpe ir atminties, yra sunkiai valdomas… Neužtenka padovanoti savo išgyventas istorijas pradedančiam rašytojui, prisiekti niekada nekalbėti gimtąja kalba. Kai herojus patiria ir išgyvena jo žmogiškąjį orumą žeminančias situacijas, jam pritrūksta tų pačių sinonimų, jis laužo savo paties taisykles, nauji potyriai verčia jį kitaip pažiūrėti į savo situaciją, pažadina pasipriešinimą.

Kamera bėga paskui herojų, fiksuoja praeivių batus, eisenas, asfaltą, malasi tarp šokančiųjų kojų. Perteiktas gatvės ritmas primena ir naujosios bangos juostų gaivavališkumą. Tik J. Belmondo herojui priklausė Paryžius, jis lenktyniavo su saule, bėgančia medžių viršūnėmis; jaunasis izraelietis „Sinonimuose“ kartoja: nekelk galvos, nesidairyk.

„Kristaus kūnas” („Corpus Christi”, „Boże Ciało”, rež. Jan Komasa, 2019, Lenkija, Prancūzija)

Lenkų režisieriaus filmas „Kristaus kūnas“ laimėjo žiūrimiausio festivalio filmo titulą. Tai filmas, kurį galima siūlyti tėvams, seneliams, draugams, visiems, nemėgstantiems painių ir nesuprantamų istorijų. Filme daug emocijų, gerosios psichologinės terapijos ir nepamirštamo pagrindinio personažo angeliško akių žvilgsnio.

2 Comments

  1. Milda

    Super

    Reply
  2. Gabela

    Labai idomu!

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Kultūra

„Kino pavasaris“ ateina į Klaipėdą

29-ąjį kartą į kino sales kviečiantis „Kino pavasaris“ šiuos metus skiria kino poveikiui. „Tas pavasaris, kai po filmo nebevaidini“, „Tas ...
2024-03-04
Skaityti daugiau

Regionas

Šeštadienio vakarą Gargžuose - nemokami „Kino karavano“ seansai

„Kino pavasario“ organizuojamas „Kino karavanas“ šio šeštadienio vakarą Gargždų gyventojus bei netoliese atostogaujančius nuotykių ieškotojus kviečia į Minijos slėnyje vyksiančius ...
2023-07-29
Skaityti daugiau

Švietimas

Į pažintį su legalaus kino pasauliu Klaipėdos pedagogus kviečia „Europos kinas“ ir „Kino pavasaris“

„Film Hunt: legalaus kino savaitės Lietuvos mokyklose 2022“ siekia sugriauti vyraujančius mitus apie turinio legalumą ir įkvėpti pokyčiams. „Europos kinas“, ...
2022-11-18
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This