Kažkada Sąjūdžio laikais, o gal jau tik paskelbus nepriklausomybę vienas iš JAV sugrįžęs jaunosios kartos išeivis (pokario išeivių palikuonis) diskutuojant įvairių pasaulėžiūrų klausimais, man sakė principingai neperkantis Kinijoje pagamintų prekių. Esą Žmogaus teisės, totalitarizmas, Tibeto reikalai ir t. t. Tiesą sakant, nelabai žinau, kaip jam savo įžadais sekėsi vadovautis gerokai vėliau, kada globalizacijos procesas Kiniją pavertė viso pasaulio fabriku, kuriame buvo gaminama daugelis kasdienių dalykų: nuo išmaniųjų telefonų, ligi naminių šlepečių (jas perkant nepermokant).

O iš užsienio politikos, galima sakyti, žolėdės valstybės ji virto ekonomiškai agresyvia šalimi, ėmusia ne tik aktyviai supirkinėti (kiti sako – investuoti) strateginę kitų šalių infrastruktūrą jau ne tik Afrikoje, bet ir Europoje. Taip pat aktyviai kištis į reikalus karštuose pasaulio taškuose padėdama Sirijai, Venesuelai bei Iranui, nekalbant apie pusbadžiu savo piliečius laikančiai, tačiau branduoliniais ginklais grūmojančiai Šiaurės Korėjai.

Svarbiausia, kad į Lietuvą iš Kinijos pašto siuntų traukinys atriedėjo lietuviškais bėgiais į lietuvišką, o ne kinų valdomą Vilniaus intermodalinį krovinių terminalą.

Paskutiniuoju metu agresyvokos Kinijos ekonominės ekspansijos klausimas vis aštriau keliamas JAV ir Europos Sąjungoje (ES). Pastarojoje – nustelbdamas net Rusijos veiksnį su mūsų kaimynės energetikos diplomatijos ir kitomis keistomis doktrinomis.

Per paskutinius dešimtmečius Kinija ieškojo aukų daugiausiai trečiojo pasaulio šalyse, kurios patirdavo vietos režimų stabilumui pavojingų ekonominių bei socialinių sunkumų, sutikdavo brangiai skolintis valstybiniuose Kinijos bankuose, o vėliau, neišgalėdamos grąžinti kreditų, susimokėdavo strategiškai svarbia infrastruktūra: uostais, geležiniais ir paprastais keliais, naudingų iškasenų telkiniais.

Kada Rusijos prezidentas siekė pagrūmoti ES dėl bloko vykdomos antimonopolinės politikos dujų rinkoje ir pasiūlė tiesti naują dujotiekį į Kiniją (esą, kad Rusija nebūtų taip priklausoma nuo ES pirkėjų), toje šalyje jis išgirdo, kad Kinijai gamtinių dujų tiekimo kaip ir nereikia. Pekinas ligi tol savo įtakon jau buvo spėjęs paimti dujų telkinius Vidurio Azijos šalyse – Turkmėnijoje, Uzbekistane ir Kazachstane, į kurias buvo nutiesti kinų vamzdžiai.

Pekinas ir Maskva derėjosi keletą metų, kol kinai pagaliau sutiko, kad rusai vamzdį tiestų savo sąskaita, o iš jo ištekančių dujų kaina būtų visiškai ne tokia, kokios norėjo „Gazprom“.

2010-2014 m. kinai pasistengė prasisukti ir ES. Apie 12 mlrd. Eur investavo Jungtinėje Karalystėje, 6 mlrd. – Vokietijoje, 5,5 mlrd. – Prancūzijoje, 5 mlrd. – Portugalijoje, 4 mlrd. – Italijoje. Tai dalis Pekino įgyvendinamos iniciatyvos ne tik ES, bet visoje Eurazijoje, kuri pavadinta „Viena juosta, vienas kelias“. Jos tikslas – sujungti Europą bei Aziją sausumos, jūrų bei oro keliais.

Žinoma, Kinija siekia jei ne kontroliuoti, tai bet turėti esminę įtaką svarbiausiai iniciatyvą atitinkančiai infrastruktūrai.

Didelį dėmesį Kinija šiuo metu skiria Vidurio ir Rytų Europos šalims, kuriose jos ekonominė įtaka tebėra pakankamai kukli. Išskyrus gal Vengriją, kurioje kinai skaičiuoja maždaug 2 mlrd. Eur investicijų. Tai atitinka pasirinktą Budapešto politiką.

Vienas Lietuvos pareigūnas, dalyvavęs prieš trejus metus Vengrijoje vykusiame ekonomikos forume, kur buvo gana išsamiai aptariamos „Vienos juostos, vieno kelio“ galimybės Vidurio ir Rytų Europai, sakė girdėjęs prieštaringą vengrų premjerą Vikorą Orbaną. Kuris sakė, kad ES paramos galimybės Vidurio ir Rytų Europos šalims yra išsemtos, todėl jos galinčios atsigręžti veidu į Kiniją.

Tasai lietuvis pareigūnas be to pasakojo, kad diduma pokalbių su kinais apie galimai didesnius krovinių srautus per Klaipėdos uostą baigdavosi viena ir ta pačia formule – atiduokite mums uostą, bus daugiau krovinių.

Viena vertus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai – abipusiai naudingi reikalai, tačiau yra tokio požiūrio kritikų esą Kinijai ėmus kontroliuoti strateginę įvairių šalių infrastruktūrą, oficialus Pekinas imtų siekti reikšmingos politinės tų šalių paramos savo politikai. Nes tokia jau yra totalitarinių režimų prigimtis.

Visa tai prisiminiau į Lietuvą iš Kinijos atvykus pašto siuntų traukiniui.

„Lietuvos geležinkelių“ bendrovė, pranešdama apie tai pabrėžė, kad tai ne tik nauda jai, bet ir kitai valstybinei įmonei – Lietuvos paštas, kuri gauna galimybę išskirstyti pašto siuntas į dar tris dešimtis Europos šalių ir ateityje galbūt siūlyti partneriams tokią logistikos grandinę. Tai svarbu. Tačiau svarbiausia, kad minėtas traukinys atriedėjo lietuviškais bėgiais į lietuvišką, o ne kinų valdomą Vilniaus intermodalinį krovinių terminalą.