Šiais metais balandžio 10 d. Prūsijos valstybei būtų sukakę 495 metai.

Prūsijos valstybės egzistavimą galima pavaizduoti kaip matematikos veiksmą 420+75=495. Prūsijos valstybė, kurią sudarė prūsų ir lietuvių žemės, politiniuose žemėlapiuose egzistavo 420 metų. O po to ta teritorija 75 metus žemėlapiuose nurodoma kaip Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis. Bendrai sudėjus gaunasi 495 metai.

wikimedia.org iliustracija

Minint Prūsijos 495 metų datą reikia atsakyti į keletą klausimų. Kodėl XX a. Karaliaučiaus kraštą „išvalė“ nuo gyventojų ir atkėlė visiškai naujus žmones į šią teritoriją? Kodėl visai kitokie istorijos vingiai nutiko Prūsijos Klaipėdai?

Pirmiausia, sovietai savo baisiems darbams rado pateisinimą, atseit, jie nubaudė tuos, kurie sunaikino prūsų tautą ir ištrynė prūsų kalbą. Apie tai O. Šneidereitas knygoje „Prūsai“ rašo „kad ankstesniųjų nusikaltimų neįmanoma pašalinti darant naujus“.

XX a. pr. Prūsijoje nebebuvo žmonių, kalbančių prūsų kalbą, nebuvo suinteresuotų dėl tautinio apsisprendimo ir nereikalavo nepriklausomybės kaip Pabaltijo tautos. Po II pasaulinio karo raudonieji okupantai, jei būtų buvusi įkurta tautinė Prūsijos valstybė, tai su Karaliaučiaus krašto žmonėmis būtų pasielgę taip, kaip su Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojais.

Todėl minint Prūsijos 495 metų sukaktį įvertinkime, o tiksliau išmokime pamoką, kuri turėtų vadintis – europiečiai, išvenkime Prūsijos gyventojų likimo. Todėl šiandien reikalaujame, kad Europos Sąjungą sudarytų nepriklausomų valstybių sąjunga, kurioje didžiausias dėmesys būtų skiriamas tautinėms kalboms, nacionalinei savimonei. Tai svarbiausi banginiai tautos gyvybingumui ir taikai palaikyti.

Federalinė Europa, kuri elgiasi su tautomis, lyg turinčiomis provincijos statusą, o ne valstybių galias, sulauks „bausmių vykdytojų“, kurie Europos gyventojams paskirs Prūsijos žmonių likimą. Europa su sostine Briuseliu ir provincijomis taps karų ir nesutarimų židiniu, t.y galingesnių valstybių kąsniu arba, kitaip pasakius, žeme be tautų atstovų, bet apgyvendinta tik žmonėmis, kokia buvo Prūsija XX amžiuje.

Europos istorija teigia, kad šio kontinento gyventojai visą laiką intensyviai bendravo. Viduramžiais ir naujaisiais amžiais Europos didikai turėdavo dideles šeimas, todėl nuotakų ir žentų buvo pakankamai. Beveik visi valdovai buvo artimesni ar tolimesni giminaičiai. Tiesa, visiems savo vaikams surasti turtingas antras puses buvo neįmanoma, todėl nemažai savo palikuonių siųsdavo tarnauti riteriais-vienuoliais į ordinus.

Paskutinysis Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas buvo kilęs iš 18 vaikų turėjusios šeimos. Jo mama buvo Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo sesuo Sofija. Tik suėjus 14 metų ji buvo ištekinta už Šventosios Romos imperijos markgrafo Frydricho ir jam pagimdė didžiulę krūvą vaikų. Iš aštuonių gyvų sūnų net penkis reikėjo atiduoti tarnauti bažnyčiai, kad jie turėtų užtikrintą pragyvenimo šaltinį.

Sofijos sūnus Albrechtas, kuris vėliau tapo paskutiniuoju Kryžiuočių magistru ir pirmuoju Prūsijos valdovu, irgi buvo paaukotas bažnyčiai. Jį 21 metų priėmė į ordiną, įšventino į riterius ir išrinko didžiuoju magistru.

Didžiajam magistrui Albrechtui nuolat reikėjo laviruoti tarp imperatoriaus, popiežiaus ir Lenkijos karaliaus nurodymų. Žygimantas Senasis, t.y. motinos brolis, reikalavo, kad Ordinas į riterius priimtų lenkų kilmės, o ne vokiečių didikų vaikus. Kitas reikalavimas buvo kovoti su pagonimis, nes tokia buvo tikroji ordino paskirtis. Tokiu atveju ordinas turėtų būti perkeliamas kur nors į Balkanus arba į Ukrainos pietinę dalį kariauti su turkais ar totoriais, išpažįstančiais islamą. Tokioms kardinalioms ordino permainoms pasipriešino vokiečių kunigaikščiai bei Ordino riteriai.

Nesutarimai su dėde, Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju, 1519 m. Albrechto vadovaujamą Ordiną atvedė prie karo veiksmų, kurie buvo nesėkmingi. Tarpininkaujant Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, 1521 m. balandžio 5 d. buvo paskelbtos ketverių metų paliaubos. Albrechtas, suprasdamas, kad po ketverių metų atsinaujinęs karas grės galutiniu Ordino valstybės sunaikinimu, priima sprendimą sutikti tarnauti dėdei, Lenkijos karaliui.

1525 metais Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas išvyksta į Krokuvą pasirašyti taikos sutarties ir pripažinti ištikimybę Lenkijos karaliui, tačiau parašą deda ne kaip didysis magistras, bet kaip Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. 1525 m. balandžio 10 d. buvo įkurta pasaulietinė Prūsijos valstybė, kurioje dominuojančia religija tapo liuteronų tikėjimas.

Aišku, kad buvo vienuolių, kurie liko ištikimi popiežiui, t.y. katalikų tikėjimui, ir nepritarė Liuterio mokymui. Suprantama, kad jie prakeikė magistrą Albrechtą ir jo įkurtą pasaulietinę valstybę. Vienas iš tokių buvo kronikos autorius Simonas Grunau, kuris įkurtos Prūsijos pasaulietinės valstybės liuteronų tikėjimo lyderius vaizdavo kaip moraliai sugedusius asmenis, tapusius šėtono instrumentais. Apie tai rašo Egidijus Miltakis straipsnyje „Antiliuteroniška propaganda Simono Grunau kronikoje“.

Tų įvykių amžininkas dominikonų vienuolis S. Grunau užrašydavo gatvėse, aludėse išgirstas istorijas, kurios buvo tulžingos, neigiamos, kadangi jis nekentė Albrechto ir niekino Martyną Liuterį.

Prūsijos pasaulietinės valstybės įkūrimą, kitaip kaip revoliucija, nepavadinsi, nes visas vyskupijos bažnyčių vienuolynų turtas (žemės, brangenybės, liturginiai reikmenys ir kt.) buvo nusavintas. S. Grunau buvo įsitikinęs, kad M. Liuterio erezijos, kurios užsibaigdavo bažnytinio turto grobstymu, atneš ateinančioms kartoms tik nelaimes. Taip pat S. Grunau teigė, kad M. Liuteris, skleisdamas savo erezijas, nepaklusdamas Romos bažnyčiai, kliudo sukurti amžiną ir pastovią taiką. Tad Kronika yra perspėjimas ainiams, pagalba jiems, suvokiant nuolat Prūsiją užgriūvančių nelaimių priežastis.

S. Grunau, tapęs Prūsijos valdančiųjų kritiku, sulaukė įvertinimo, atseit, jis yra menko išsilavinimo, didelis religinis fanatikas, be kritinio mąstymo, tikįs stebuklais.

Kas dabar gali paneigti, kad Prūsija, likusi katalikišku kraštu, būtų išvengusi baisaus likimo po II pasaulinio karo? Kas gali paneigti, kad S. Grunau perspėjimai ainiams buvo teisingi?

Visais amžiais žmonės nori ir siekia taikos. Amžių istorijos patirtis sako, kad bloga taika yra šimtą kartų geriau už gerą karą. Todėl kiekviename šimtmetyje rasime piliečių, kaip S. Grunau, kurie perspėja dėl pasekmių, priėmus sprendimus.

Deja, ir šiandien, jeigu teigi, ką reikia daryti, kad būtų taika, tai iš valdžiažmonių sulauki pažeminimų, patyčių ir išgirsti tokius žodžius: klounai, turintys siaurą protą, supuvusios dušios, homo sovieticus, melagiai ir t.t.

Čia paminėjau epitetus, kuriuos išsako tie, kurie nepritaria teiginiams, kad federalinė Europos Sąjunga taps karo židiniu, nelaime pasauliui, o saugumas įmanomas tik, jei Europos Sąjunga būtų nepriklausomų valstybių sąjunga.

Panašius įžeidžiančius žodžius girdime ir iš tų, kurie garbina Putiną, kai aiškiname, kad Kremliaus politikai, pavyzdžiui, atėmę iš Ukrainos Krymą, kolonizavę Karaliaučiaus kraštą siekia karo, o ne taikos.

Suprantama, kad praėjus 495 metams prisimename įvykius, amžininko pasisakymus todėl, jog prisimintume ir Klaipėdos miesto vardą. Katalikų tikėjimo ištikimi tarnai teigė, jog pagrindinė priežastis ateiti į Prūsiją liuteronams buvo tik materialinis suinteresuotumas. 56 Ordino nariai kartu su didžiuoju magistru, išskyrus Klaipėdos komtūrą kunigaikštį Erich’ą von Braunschweig’ą, nieko nelaukdami atsisakė vienuolių įžadų ir tapo kilmingais žemvaldžiais. Deja, klaipėdietis ilgai nesipriešino sekuliarizacijai, todėl su juo Albrechtui pavyko greitai ir sėkmingai susitarti.

Klaipėdos vardas ypač dažnai buvo minimas pasibaigus I pasauliniam karui, kai Paryžiuje sprendė valstybių sienų likimą. Vien todėl, kad nepasisekė senųjų gyventojų asimiliuoti, ir vyko diskusijos dėl Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos, Klaipėdos krašte Antantės pavedimu apsistojo Prancūzijos kariuomenė.

Prūsijos dalis, kurioje gyveno lietuviškos skalvių ir nadruvių gentys nuo XVI a., sudarė lietuvininkų etnosą, išsaugojo gimtąją kalbą. Po I pasaulinio karo Tilžėje Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba pareiškė, kad šiame krašte lietuviai yra dauguomenė ir remdamiesi Vilsono tautų apsisprendimo teise visas savo jėgas skirs Mažosios Lietuvos priglaudimui prie Didžiosios. Bėda tik ta, kad po I pasaulinio karo nepasisekė visai Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja. Klaipėdos krašto lietuvininkų likimas, pasibaigus II pasauliniam karui, kardinaliai išsiskyrė nuo Prūsų Lietuvos lietuvininkų, kurie gyveno anapus Nemuno.

Šių dienų Europos Sąjungos vadovai, varžydami nacionalinių valstybių teises, kaltindami lenkus, čekus, vengrus nepaklusnumu, patys to nesuprasdami, veda prie neišvengiamų politinių permainų. Tada ir Prūsijos klausimas būtų sprendžiamas tarptautiniu lygiu.

Nevyriausybinė organizacija Mažosios Lietuvos reikalų taryba 2002-03-28 surašė priminimą, kad 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktas nėra pilnai įgyvendintas, nėra priglausta visa Mažoji Lietuva prie Didžiosios.

1945 metais Potsdamo sutartimi dalis Prūsijos teritorijos buvo perduota administruoti Sovietų Sąjungai. Ji atliko kitokį veiksmą, t.y. Prūsijos teritoriją savavališkai inkorporavo į Sovietų Sąjungos sudėtį, kitaip sakant, kolonizavo, įvykdė genocidą.

Šiandien, minėdami Prūsijos valstybės 495 metų istoriją, turime priminti Rusijos Federacijai, kad šis kraštas jai jokia teise nepriklauso ir būtina svarstyti kaip kraštui civilizuotai atstatyti istorinį teisingumą.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariai ir rėmėjai prašo neužmiršti ir įgyvendinti lietuvininkų dar XX a. pr. išreikštą norą, kad „Karaliaučiaus kraštas kaip Lietuvos Respublikos globojama teritorija (autonomijos ar kitomis teisėmis) galėtų kartu įeiti į Europos Sąjungos valstybių šeimą („Mažoji Lietuva lietuvininkų kovos“, 145 psl. )”.

Neteisingi politikų sprendimai šimtmečius išlieka neužgyjančia, kraujuojančia žaizda. Todėl būtina reikalauti, kad Europos Sąjunga keistų savo vadovavimo stilių, t.y. peržiūrėtų Europos Sąjungos biudžeto sudarymą, projektų finansavimą ir kitas svarbias Sąjungos sutartis. To reikalauja ateinančių kartų saugumas, taikos išsaugojimas, to moko Prūsijos valstybės istorija, Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos bei šių dienų koronoviruso epidemijos padariniai.