Ar galime laikyti, kad ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio sentencija koronaviruso aplinkybėmis apie tai, esą „jeigu verslui po mėnesio pasidaro tokios išgyvenimo dilemos, ar apskritai bankrutuoti, ar toliau tęsti veiklą, tai galbūt ir su tais verslais ne viskas tvarkoje buvo“, yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdymo politikos apoteozė?

To kalbančio respiratoriaus suvokimas apie verslą remiasi nebent keistomis patirtimis, kada jis baigęs vieną tarnystę politikoje skubiuoju būdu parsidavė kitam šeimininkui. Arba kada būdamas Trakų kelių policininku vykdavo taisyklių pažeidėjų gaudyti į pelningesnius medžioklės plotus – Vilnių.

Na, nelygu, kur ta viršūnė. Po pamokslų mokytojams, kaip užsidirbti 1000 eurų, ar patarimų gydytojams greituoju traukiniu emigruoti iš Lietuvos, ar po komentarų apie kai kuriuos sugrįžėlius emigrantus, kurie esti ne visai žmonėmis vadintini.

„Info TV“ eteryje Viktoras Jakovlevas klausia reakcijos į premjero, tikiuosi, neapgalvojus pabambėjimus apie verslą Odetos Bložienės, picerijų „Jurgis ir Drakonas“ vadovės. Ši kalba apie tai, kad jai skaudu dėl tokio „nesusikalbėjimo“. Gi man atrodo – jei turėčiau savo paslaugų pardavimu grįstą verslą (tokį, kuris dabar stovėte stovi su apskritu nuliu pajamų ir nulinėmis galimybėmis esamą padėtį pakeisti), tebūtų vienintelis nepolitkorektiškas noras gerokai vožti tam kalbančiam respiratoriui su raudona knopke, kad atsikvošėtų. Nes to kalbančio respiratoriaus suvokimas apie verslą remiasi nebent keistomis patirtimis, kada jis baigęs vieną tarnystę politikoje skubiuoju būdu parsidavė kitam šeimininkui. Arba kada būdamas Trakų kelių policininku vykdavo taisyklių pažeidėjų gaudyti į pelningesnius medžioklės plotus – Vilnių.

Ponas Skvernelis vadovaudamas Vyriausybei išmoko valstybiškos laikysenos, geba nukreipti sau skirtas kritikos strėles reikiama kryptimi, ir net žaisti „ping-pong“ su žurnalistais spaudos konferencijose. Tačiau koks buvo sociopatas (TŽŽ asmenybės sutrikimą patiriantis individas, nepakankamai atjaunčiatis kitus žmones, būdamas beširdiškai abejingas), toks ir liko.

Kitų, panašių į save kompanijoje jis labai tinka.

Kita vertus, valstybiška laikysena – jau kelintąsyk galime tuo įsitikinti – kaip mozolis po krūtine, deja nepriduria nė kruopelės supratimo, kas toji valstybė yra arba turi būti.

Kalbant apie verslą, tai ši socialinė žmonių grupė ir struktūros moka mokesčius kiekybiškai ir daugeliu atveju proporciškai didesnius, taigi padeda kurti gerovę mums visiems – didumoje itin pavydintiems svetimos sėkmės ir nesuprantantiems, koks galvos skausmas ir dėl ko verslo žmonėms kyla.

Tačiau jeigu valdžia dėl svarbių priežasčių sustabdo galimybę verslui veikti, optimaliu atveju valstybė turėtų veikti kaip draudimo struktūra ir padėti tą nulinį laikotarpį išgyventi.

Pono Skvernelio komentarų proga žiniasklaida antradienio vakarą skelbė surinktą statistiką, kuri net kalbantiems respiratoriams turėtų būti aiški. 22 tūkst. Lietuvos įmonių darbuotojai jau gana ilgą laiką yra prastovose. 8 tūkst. dėl to kreipėsi į Vyriausybę paramos. 48 (vienetai – ne tūkstančiai) iš jų tą paramą gavo.

Perfrazuojant premjerą: jeigu valdžia per mėnesį sugeba sukurti tik tokio efektyvumo paramos instrumentus, gal… jai laikas eiti šunims šėko pjauti?

Nes galvoti, ar su valdžia „ne viskas tvarkoje buvo“, nėra kada. Pernelyg brangiai tokie galvojimai atsieina.

Politinę valdžią kas ketverius-penkerius metus mes vis dar galime pakeisti. Klausimas – ką daryti su jos žemesnio lygio struktūromis?

Siaubingas gaisras Alytuje, žiaurios pasekmės (aplinkiniai ūkininkai ligi šiol čiaudo, jiems net pandemijos netrūksta), milijonai nuostolių, o iki šiol nežinome, kas tą reikalą turėjo kontroliuoti, tikrinti, kaip laikomasi politinės valdžios sukurtų reikalavimų bei normų, iki šiol nežinome. Išskyrus iešmininkus.

Dabar – kita istorija Klaipėdoje. Ten, kur veikė vietos hospisas (paaiškinimas nurodytas interneto svetainėje „Tėviškės namai“ – [hospiso] pavadinimas buvo pradėtas taikyti 1967 metais Sisely Sounders (Cicely Saunders) organizuotai mirštančiųjų pacientų specializuotai priežiūrai. Ji Londono priemiestyje įsteigė pirmąją Šv. Kristoforo hospisą.).

Žiniasklaidos dėka pamažu aiškėja, kad tose pačiose patalpose veikė ne tik Klaipėdos hospisas, bet ir viešoji įstaiga Paliatyvios pagalbos ir šeimos sveikatos centras. Vietoje vienos licencinės lovos ten buvo net 38. Dalis ten dirbusių slaugos specialistų, medikų ir diduma pacientų – užsikrėtė COVID-19. Kas ten privalėjo kontroliuoti, prižiūrėti reikalus? Kuris per TV kalbantis respiratorius atsakys?