Per pastaruosius 500 metų žmogaus galia augo iki tol neįsivaizduojamu greičiu.

Žmonių populiacija per tą laiką išaugo 16 kartų, energijos suvartojimas 115, o produkcija (sukuriamų prekių ir paslaugų vertė) 360 kartų. Per 500 metų vieno žmogaus suvartojamų kalorijų skaičius išaugo 7 kartus, jam tenkanti prekių ir paslaugų vertė padidėjo net 23 kartus.

Kaip pasakytų tiek pat, 500 metų gyvuojančios religijos – kapitalizmo – gerbėjai, tas Homo sapiens prieš 500 metų buvo laaabai jau neefektyvus. Gal todėl, kad buvo neprivalgęs?

needpix.com iliustracija

Šiandien bet kuriame dideliame banke šiandien saugoma daugiau pinigų, nei visuose prieš naujuosius laikus klestėjusiose karalystėse kartu paėmus. Tačiau praeities žmonės manė, kad bendroji turto suma yra ribota. Jie neskolino, nes nebuvo linkę manyti, kad ateitis bus geresnė už praeitį, daugumos religijų kūrėjai pasirinko mokyti, jog kaupti turtus yra nuodėmė.

Pradžią tam, kad šiandien bankų turimas ir jų skolinamas pinigų kiekis galiausiai pasidarė daug didesnis nei jų kapitalas, davė 1776 m. škotų ekonomisto Adamo Smitho išleistas veikalas „Tautų turtas”, kuriame jis paskelbė didžiausią perversmą žmonijos istorijoje sukėlusią idėją-pareiškimą, kad kolektyvinio turto pamatas yra savanaudiškas pinigų troškimas.

Perversmą ši idėja sukėlė ne tik ekonomikoje, bet ir moralės bei politikos plotmėse. A. Smithas iš tiesų sako, kad godumas yra gerai, ir kad praturtėdamas aš duodu naudos visiems, ne tik sau. Egoizmas yra altruizmas (Harari, 2011).

2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad nuo 1870 m. įvyko 148 krizės, per kurias šalies BVP iš viso sumažėdavo 10 proc. arba daugiau, ir 87, per kurias panašiai sumažėdavo vartojimas. Finansinės krizės ir skandalai vyksta tiek dažnai, kad finansų sistema ima atrodyti esanti skurdo, o ne gerovės, kintamumo, o ne pastovumo priežastis (Ferguson, 2008).

Kai 2008 metais, kai po JAV didelės rizikos paskolų rinkos krizės transformacijos į tarptautinę bankų krizę žlugo bankas „Lehman Brothers Holdings Inc.”, tai buvo didžiausios vertės bendrovės bankrotas Amerikos istorijoje. Priminsiu, kad per tą daugiau nei prieš dešimtmetį pasaulį gąsdinusią, kaip ją iki šio pavasario vadino ekonomistai, didžiausią po Antrojo pasaulinio karo krizę, buvo prarasta 3 trln. $. Tada kiek daugiau nei per metus įvykiai susiklostė taip, kad tapo tiesiog juokinga tvirtinti, jog didžiulius finansininkų gaunamus atlygius galima pateisinti ypatingais jų gebėjimais, ypač rizikos valdymo srityje. („Fear and Loathing, and a Hint of Hope”, The Economist, 2008 m. vasario 16 d.).

Pastaraisiais metais bankai ir vyriausybės karštligiškai spausdino pinigus. Visiems siaubą kelia mintis, kad dabartinė ekonominė krizė gali sustabdyti ekonomikos augimą. Dėl to kuriami trilijonai niekuo nepadengtų dolerių, eurų ir jenų, į kairę ir į dešinę dalijamos pigios paskolos bei tikimasi, kad mokslininkai, technikai ir inžinieriai sugebės pristatyti ką nors išties svarbaus, kol visas šis burbulas nesprogo. Viskas priklauso nuo laboratorijose dirbančių žmonių. Nauji tokių sričių, kaip biotechnologija ir dirbtinis intelektas, atradimai gali sukurti ištisas pramonės šakas, kurių duodamas pelnas padengs trilijonus netikrų pinigų, nuo 2008 m. į apyvartą paleistų bankų ir vyriausybių. Jeigu laboratorijos šių lūkesčių nepateisins ir burbulas sprogs anksčiau, mūsų laukia labai sunkūs laikai (Harari, 2011).

2019 m. akcijų rinkos vertė artėjo link 90 trilijonų $ ir beveik pasiekė tų pačių metų pasaulio BVP reikšmę. Obligacijų rinkos vertė sudarė dar 100 trilijonų $. Praėjusių metų išvestinių sandorių – sudarytų pasitelkiant esamus vertybinius popierius arba kitus jau sudarytus sandorius, kaip antai palūkanų normų apsikeitimo sandoriai ar kredito nemokumo rizikos apsikeitimo sandoriai, – rinkos vertė siekė 1200 trilijonų (1,2 kvadriljono), tai yra 13 kartų daugiau nei viso pasaulio BVP. Taip teigia Paul Wilmott, taikomosios matematikos mokslų daktaras Oksfordo universitete ir kelių knygų apie išvestines finansų priemones autorius.

Kito šaltinio – Tarptautinių atsiskaitymų banko – duomenimis, bendra visų išvestinių priemonių sutarčių rinkos vertė realiu turtu yra tik maždaug 13 trilijono USD. Iš kur toks didelis vertinimų skirtumas dar aptarsime.

2014 m. JAV valiutos kontrolieriaus tarnyba pranešė, kad vien tik JAV bankų prekiaujamų išvestinių finansinių priemonių vertė sudarė 237 trilijonus dolerių. Didžioji dalis apyvartos tenka keturiems dideliems bankams – „JP Morgan Chase“, „Citibank“, „Goldman Sachs“ ir „Bank of America”. Keturi „per dideli, kad sužlugtų”, atsakingi už 92 proc. JAV išvestinių priemonių rinkos. Stulbinantis šios rinkos dydis yra ne tik mokslinė fantastika ar bet kas, ką galima suprasti, – sako Bruce Wilds, knygos „Advancing Time” autorius.

Įdomu, kokie nuostoliai būtų skaičiuojami, jei griūtų ši išvestinių instrumentų rinka? Ar nuostolius skaičiuosime nuo „fiktyvaus kapitalo“ – 1,2 kvadriljono (suma, 13 kartų viršijanti pasaulio BVP), ar tik nuo 13 trilijonų realiu turtu dengtos vertės, kas taip pat nemažai – 70 proc. JAV metinio BVP?

Yra sakančių, kad finansai – socialinis, o ne matematinis žaidimas. Gal jie teisūs?

Prieš 2008 m. pasaulio ekonomikos krizę vienas iš JAV milžinų – bankas „JP Morgan“, sukūrė vertės pokyčių rizikos formulę – VAR. Ji buvo taikoma vertinant išvestinių instrumentų, pagrinde paremtų su nekilnojamu turtu susietais aktyvais, rizika. Prieš krizę visi (bankai, priežiūros institucijos) patikėjo, kad VAR yra TIESA. Kuo tai baigėsi, jau žinome.

Finansų alchemikų rafinuotas būdas šviną paversti auksu prisidengus matematinio modeliavimo pagrindu sukurtu stabu – VAR, – žlugo, kartu su vokiečių regioninių bankų bei Norvegijos savivaldos institucijų svajonėmis praturtinti fondų akcininkus prisipirkus neturtingų Amerikos šeimų nekilnojamo turto paskolų, VAR-abra VAR-kadabra stebuklingai paverstų į patikimas AAA reitingo obligacijas.

Praėjo dešimtmetis. Per didelių, kad žlugtų, finansų laboratorijų kaminai rūksta toliau. Bendras stebukladario „JP Morgan“ turtas 2017 m. sudarė 1,5 trilijono dolerių, o dengiamų išvestinių finansinių priemonių rizika – 70 trilijonų dolerių arba 47 kartus (!) didesnė už jo turtą. Kyla dar vienas stabas?

Iš principo išvestinės priemonės yra spekuliacijos, perkamos ar parduodamos kaip lažybos dėl bet kokių vertybinių popierių, kuriais jos grindžiamos, kainų pokyčių ateityje. Toks draudimo polisas, padengtas užstatu. Nors išvestinių priemonių kainos svyravimas susijęs su nuo su jomis susieto turto kainos, jos pačios padengtos tik nedidele realaus turto verte/užstatu. Daiktas, nepadengtas turtu, apie kurį viską supranta niekas, ir kuris daro milžinišką įtaką su realia verte susietiems vertybiniams popieriams.

Ir dar. Šis finansų instrumentas nereglamentuojamas, ES net nėra priimto patvirtinto vieno išvestinių finansinių priemonių ar išvestinių finansinių priemonių sutarčių apibrėžimo.

Seras Alanas Greenspanas, buvęs JAV Federalinio rezervų banko (FED) vadovas, išvestines finansines priemones, kurios iki 1982 m. net neegzistavo, pavadino „kūrybiniais finansiniais instrumentais“ (angl. creative financial instruments). Galima teigti, kad išvestiniai instrumentai – nereguliuojama prekyba oru, gręsianti milžiniškais realiais nuostoliais. Arba pelnu.

Praktinis pavyzdys: jei 13 tūkst. EUR turimų šeimos santaupų investuosite į „Apple” akcijas, jūsų investicijų vertė akcijų pardavimo dienai gali būti, tarkime, 10 proc. didesnė, arba 10 proc. mažesnė. Ne katastrofa netgi ir prastojo scenarijaus atveju, ar ne?

Tačiau išvestiniai instrumentai leidžia tuos jūsų turimus 13 tūkst. EUR investuoti su svertu, tarkime, 1 prie 10, kas jūsų 13 tūkst. realių EUR sumą paverčia tariamais 130 tūkst. EUR. Kas atsitiks, jei jūsų lažybos objekto vertė pakils 10 proc.? Jūs uždirbsite 10 proc., bet jau ne nuo nuosavų 13 tūkst. EUR, o nuo 130 tūkst. tariamų EUR. Abra kadabra – dar ryte turėjote 13, o vakare jau 26 tūkst.

Aišku, gali būti ir priešingai. Jei lažybų objekto kaina kris 10 proc., iš jūsų ryte turėtos sumos liks apvalus 0 ir dar šiokia tokia skola, nes, žinote, visokie prekybos ir sutarties aptarnavimo mokesčiai…

Kaip manote, kas bus, jei lažybų objekto kaina kris daugiau nei 10 proc.? Sandorį aptarnaujantis bankas ar finansų tarpininkas turėtų automatiškai fiksuoti pardavimą ir tuo pačiu jūsų nuostolį, neviršijantį jūsų disponuojamo turto vertės. Nulis dar ne skola, išgyvensite. Tačiau vienas Lietuvos atvejis sako ką kita.

Panašų sandorį aptarnaujantis Lietuvoje bankas „užmiršo“ užtikrinti sutartyje numatytą įsipareigojimą parduoti aktyvus taip fiksuojant nuostolius, neviršijančius kliento investuotos sumos, ir jam tą atlikus jau tik po kurio laiko, kai susijusių su sandoriu akcijų vertė krito dar daugiau, klientas liko dar ir skolingas.

Kadangi investuota su svertu suma buvo didesnė nei mūsų aptartame pavyzdyje, asmuo dabar 20 metų kas mėnesį mokės pagal mielaširdingai banko pasiūlytą skolos išsimokėjimo grafiką reikšmingą pajamų dalį. Teismas, į kurį teisybės kreipėsi dėl sutarties sąlygų nevykdymo nukentėjęs asmuo, jam nepadėjo. Teisėja net nesuprato dalyko esmės.. 🙂 Todėl pasirinko tikėti, kad teisus didesnis.

Pridėkime prie praktinio pavyzdžio dar 9 nulius, nes realių faktinių pinigų pasaulio finansų lažybų rinkoje yra maždaug 13 trilijono USD (jei nesupratimą pripažįstančių mokslininkų vertinimai teisingi). Net jei jie visi vieną dieną „sudegtų“, suma sudaro 14 proc. pasaulio BVP. Nieko tokio? Gal ir būtų, jei ne ta aplinkybė, kad prekyba išvestiniais instrumentais yra paremta realios ekonomikos veiklą atspindinčiais vertybiniais popieriais, kurių svyravimai rinkos sukrėtimų metu gali būti reikšmingai įtakojami tos 10 kartų didesnės „fiktyvaus kapitalo“ masės.

Išvestiniai finansiniai instrumentai – tai fikcija, kuria Homo sapiens privertė patikėti kapitalizmo religijos vairininkai. Šiai fikcijai tik 38 metai. Yra ir senesnių.

„Atskleidžiau filosofinio akmens paslaptį, tai popieriaus pavertimas auksu“, – taip prieš 300 metų savo draugui sakė John Law, kuris pirmą kartą žmonijos istorijoje prancūzus įkvėpė patikėti popieriniais pinigais ir fikcija paremtomis Misisipės bendrovės, gavusios 25 metams prekybos su Luiziana monopolį, akcijomis, pirmo istorijoje akcijų kainų burbulo autorėmis.

J. Law įgyta privilegija turėti vienose rankose ir pinigų spausdinimo, ir akcijų prekybos kontrolę, jau tada pasirodė labai rizikingas dalykas, lėmęs katastrofą Prancūzijai, per kelis metus nuvarytai į bankrotą, ir asmenines dramas visuomenėje, kurias to meto prancūzų didikas Marais apibūdino taip: „Popierinių pinigų sistemos griūtis tūkstančius vargšų pavertė turtuoliais, o šimtai tūkstančių sąžiningų žmonių virto vargšais“.

Turbūt tada atrodė, kad pasaulis pasimokė. J. Law sukurtos fikcijos išpūstas burbulas ir jo sprogimas atbaidė nuo popierinių pinigų ir akcijų biržų ne vieną prancūzų kartą, kas smarkiai pristabdė Prancūzijos finansinę raidą. Tačiau 200 metų po John Law nesėkmės, XX a. ketvirtame dešimtmetyje pasaulį ištiko krizė, o Law idėja tiesiog klestėjo: ekonomisto Johno Maynardo Keyneso paragintos JAV ir Vakarų Europos valstybės ėmė spausdinti pinigus, kad būtų už ką statyti užtvankas, viešus statinius, tiesti kelius ir taip išvaduoti gyventojus nuo bedarbystės ir skurdo.

J. Law, kaip ir daugelio kitų sukčių atveju, riba tarp sukčiavimo ir ekonominio genialumo buvo labai nedidelė.

Tad kas jie, šiandienos finansų daugiaaukštės sistemos strategai – bankų bei jų priežiūros institucijų ir vyriausybių architektai – sukčiai, sudėtingais „kūrybiniais“ instrumentais ramstantys be jų senai griūti lemtą sistemą, ar genijai, konstruojantys nesibaigiančią klestėjimo pasaką?