Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-05-06 |
Apie Rusijos technologinius pasiekimus yra sakoma: kad ir kas būtų kuriama, galų gale vis vien gaunamas Kalašnikovo automatas. Panašiai kaip Lietuvoje: kad ir ką imtų daryti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdžia, visada rezultatas panašus.
Prasidėjus dėl COVID-19 pandemijos paskelbtam karantinui, įvairaus rango LVŽS bei jų partnerių atstovai tarsi varžėsi pažadais dalindami milijonus ir milijardus paramos tiems, kurie dėl veiklos bei judėjimo suvaržymų patiria nuostolių. Verslui, žiniasklaidai, pensininkams, medikams, mokytojams, savarankiškai dirbantiems, prieš porą dienų Ramūnas Karbauskis milijonus pažadų pridūrė kultūros įstaigoms bei jų darbuotojams.
Tikrovė – daug labiau prozaiška nei pažadų poezija.
LVŽS atrodo, kad visuomenė yra elektoratas – rinkėjų visuma, kuriuos, jeigu jie pikti, išsižioję ir laukiantys pinigų sraigtasparnio, galima nupirkti gana pigiai. Be didelio proto pastangų. Tiesiog konkrečiais banknotais. verkeorg (flickr.com) nuotr.
Kol kas teko girdėti tik apie tai, kad kai kur medikai gavo didesnes algas. Kelios man žinomos įmonės sulaukė subsidijų už darbuotojų buvimą priverstinėse prastovose, nuotoliniu būdu mokslus krimtusius moksleivius pasiekė valstybės įsigyti kompiuteriai.
Rugpjūtį, jeigu ligi jo niekas nepasikeis, socialiai remtinos šeimos, pensininkai sulauks pinigų „iš sraigtasparnio“ (ekonomistų ir finansininkų žargonu taip vadinami pinigai, kurie išdalijami, siekiant paskatinti vartojimą, už nieką).
Tačiau dauguma darbdavių patiria problemas siekdami išsaugoti savo verslus ir darbo vietas, nes valdžia už pažadėtą paramą siūlo dalyvauti sudėtingose biurokratinėse schemose.
Savarankiškai dirbantiems valdžia siūlo atsisakyti savo turimo socialinio statuso ir tapti oficialiais bedarbiais, jeigu jie, atleidžiant karantino sąlygas, nesugebės atnaujinti sau įprastos veiklos. Nors jie, tiesa, turėjo gauti bent vieną minimalios mėnesio algos dydžio subsidiją.
Tai, ko gero, ir yra tai, kuo baigiami visi LVŽS valdžios darbai. Nors sveikas protas sakytų, kad išsaugotos darbo vietos yra žymiai naudingiau už atitinkamai padidėjusį skaičių alkanų, išsižiojusių ir piktų burnų, kurios laukia arba simbolinio sraigtasparnio su pinigais arba stoja į eilę prie Užimtumo tarnyba perkrikštytos darbo biržos.
LVŽS atrodo, kad visuomenė yra elektoratas – rinkėjų visuma, kuriuos, jeigu jie pikti, išsižioję ir laukiantys sraigtasparnio, galima nupirkti gana pigiai. Be didelio proto pastangų. Tiesiog konkrečiais banknotais.
Praėjusiąją savaitę kažkur socialiniuose tinkluose skaičiau vieno Rusijos piliečio pranešimą esą jis, visą gyvenimą gyvenęs savo šalyje, mokėjęs mokesčius dėl darbo reikalų privalėjo persikraustyti į Vokietiją, kurioje užsiima individualia veikla. Taigi to pranešimo pagrindinė mintis buvo tokia: iš savo šalies, kurios pilietis jis tebėra, jis gavo špygą taukuotą, o ne paramą, o Vokietijos valdžia, net nepaklaususi, ar labai reikia, atsegė jam, kaip savarankiškai dirbančiam (t. y. neprašančio pašalpos, mokančiam mokesčius ir neplėšikaujančio iš bado) lygiai 3 tūkst. tikrų eurų. Vienu ypu. Nes dirbantis žmogus yra geriau už nedirbantį visomis prasmėmis, net tokioje socialiai teisingoje šalyje kaip Vokietija. Net nesvarbu, kad jis svetimšalis.
Teko girdėti, kad panašias išmokas dirbantiems mokėjo ir kai kurios kitos išsivysčiusios šalys Vakarų Europoje.
Savaime suprantama: kada šiais laikais yra sakoma, kad pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo ligi pandemijos – tai ne tušti žodžiai. Kai kurie, ypač paslaugas teikiantys verslai žlugs. Jie galbūt bus kitokie nei dabar, gal jų imsis kiti žmonės, tačiau per krizę veikiantys išgyvenimo džiunglėse dėsniai pakoreguos tą tikrovę, aplinką, prie kurios esame įpratę.
Tačiau mūsų valdžia privalo suprasti, kad kiekvienam jos piliečiui gauti pajamas iš jam įprastų šaltinių (turiu galvoje legalias, nekriminalines darbo vietas) yra ne toks pat komfortas, kaip gauti išgyventi šiaip taip leidžiančią pašalpą iš valstybės ar labdaros.
Tiesa, dirbantis ir gyvenimu daugmaž patenkintas žmogus ir per rinkimus elgiasi kitaip, nelaukdamas, kieno pasiūlyti eurų banknotai yra didesni. O tai ne ypač atitinka valdžios interesų.
Gal dėl to ir turime tokias paramos karantine disproporcijas?
Parašykite komentarą