Pernai „Teatro lobiu“ pripažintas ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentas Stasys Domarkas perdavė šios nominacijos apdovanojimą teatro Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėjui Vytautui Virganavičiui. Neseniai su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru atsisveikinęs V. Virganavičius, šiam kolektyvui paskyręs 32-ejus savo gyvenimo metus, kolegų buvo ypač gerbiamas ir mylimas.

„Kai 1987 m. kūrėsi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, man pasiūlė tapti trupės vedėju. Visada turėjau laikyti ranką ant teatro pulso, kad sudėtingas jo mechanizmas veiktų be trikdžių. Ir kad visi artistai trupėje jaustųsi laimingi ir reikalingi. Buvau ne tik darbų skirstytojas, bet ir nuodėmklausys, psichologas, advokatas ir prokuroras“, – juokauja taip pat ir pusšimtį solinių vaidmenų spektakliuose spėjęs sukurti V. Virganavičius tekste, kurį parengė Klaipėdos valstybinio muzikinis teatras

Daugelį metų dirbęs Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėju Vytautas Virganavičius teatrą jis pažino tiek rampų šviesoje, tiek už kabinetų durų. Olesios Kasabovos nuotr.

V. Virganavičius pasakoja teatrą įsimylėjęs nuo pirmojo apsilankymo jame. Dar būdamas visai mažas, gal kokių ketverių metukų tėvelių buvo nuvestas į Klaipėdos dramos teatrą, kur žiūrėjo spektaklį „Batuotas katinas“.

„Tai man padarė tokį įspūdį, kad pradėjau organizuoti kiemo vaikų teatrą: vaidindavome įvairias pasakas, rodydavome tėveliams ir turėjome didelį pasisekimą. Vėliau dalyvaudavau visuose mokyklos rengiamuose spektakliuose. Netgi turėjau apdovanojimų už geriausiai atliktus vaidmenis“, – juokiasi teatralas.

Baigęs aštuonias bendrojo išsilavinimo klases V. Virganavičius pradėjo mokytis Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija).

„Jos moksleiviams buvo privalu lankyti kultūros įstaigas ir rašyti ataskaitas. Dažniausiai mano lankomi objektai buvo Kauno valstybinė filharmonija ir Kauno valstybinis muzikinis teatras. Bet teatras traukė labiau. Mokydamasis antrame kurse sužinojau, kad šiam teatrui stinga apšvietėjų. Pabandžiau įsidarbinti, bet paaiškėjo, kad ten reikėjo daugiau technikos žinių nei aš turėjau“, – prisimena pašnekovas.

Jaunas chorvedys įsidarbino kaimo kultūros namų meno vadovu, vėliau tapo jų direktoriumi.

„Bet būdamas miesto vaikas, kaime nelabai pritapau ir vos pasitaikius progai sugrįžau į Kauną. Teatre prašiausi bet kokio darbo, kad tik mane priimtų. Tuo metu teatro chorui trūko vyrų balsų, ir man pasiūlė jame dainuoti. Buvau laimingiausias žmogus žemėje“, – tvirtina V. Virganavičius.

Kai Klaipėdoje kūrėsi profesionalus muzikinis teatras, teatro vadovas Gintas Žilys ir direktorius Šarūnas Juškevičius turėjo surinkę, ko gero, pačią pajėgiausią Lietuvoje trupę.

„Čia grojo geriausi orkestro muzikantai, buvo labai pajėgus choras, geriausi baleto solistai suvažiavo iš visos Sovietų sąjungos. Tačiau trūko administracijos darbuotojų, kurie gerai išmanytų teatro „virtuvę“. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre aš jau buvau pakilęs karjeros laiptais ir po stažuotės Minsko operos teatre turėjau nemažai solinių vaidmenų. Tuo pačiu dirbau administracinį darbą, buvau teatro profsąjungos komiteto narys, tad buvau pakviestas į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą dirbti trupės vedėju. Tokių specialistų iki šiol neruošia jokia mokykla. Taigi didžiausios įtakos mano gyvenimui turėjo Žilys ir Juškevičius, nes jei ne jie, gal iki šiol būčiau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jie įrodė Kultūros ministerijai, kad be manęs Klaipėdos teatras negalės tobulai funkcionuoti, ir aš buvau perkeltas iš Kauno į Klaipėdą“, – linksmai dėsto V. Virganavičius.

Atvykęs į uostamiestį jis pažino daug puikių žmonių, savo specialybės asų.

„Nenorėčiau nė vieno išskirti, nes mes visi – nuo rūbinės iki teatro vadovų – buvome kaip viena šeima, kurioje nėra primarijų ir primadonų, aukštesnių ir žemesnių: visi kartu dirbome neskaičiuodami valandų, visi kartu švęsdavome, visi kartu liūdėdavome dėl nesėkmių ar džiaugdavomės laimėjimais“, – prisimena tris dešimtmečius Klaipėdos valstybiniam
muzikiniam teatrui pašventęs darbuotojas.

Anot jo, teatro istorijoje būta savų pakilimų ir nesėkmių ruožų.

„Pirmoji oficiali premjera – Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“ buvo vienas didžiausių įvykių tuometinės Lietuvos kultūriniame gyvenime. Vėliau, teatrą palikus pirmajam vadovui Gintui Žiliui, prasidėjo kelerių metų nuosmukis. Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo ekonominė blokada, nebeturėjome žiūrovų. Atvykus iš Kauno Stasiui Domarkui, teatras vėl tapo plačiai matomu: daug įvairių pastatymų (kai kurie veikalai Lietuvoje rodyti pirmą kartą), daug gastrolių užsienyje, teatro choras tarptautiniuose konkursuose laimėdavo pirmąsias vietas. Tai buvo teatro renesanso laikotarpis. S. Domarkui pasitraukus iš vadovų, teatras prigeso. Naujieji vadovai sunkiai rado bendrą kalbą su teatro šeima. Vėliau, jau vadovaujant Ramūnui Kaubriui, kuris šiame teatre pradėjo savo karjerą, teatras atsigavo: dalyvaudavo ES projektuose, buvo užimti visi teatro kolektyvai, kiekvienas žinojo, kad čia jo namai ir kiekvienas tuose namuose yra svarbus“, – pasakojo pašnekovas.

Ant jo, kiekviena premjera, kiekvienas naujas vaidmuo atrodė svarbiausias ir tuo laiku mylimiausias.

„Visi mano buvę personažai man pačiam mylimi ir svarbūs. Ir visai nesvarbu, ar jie buvo pagrindiniai, ar antraeiliai veikėjai. Jei tik pajėgčiau fiziškai, bet kada galėčiau vėl juos parodyti scenoje“, – atsidūsta V. Virganavičius.

Daugelį metų dirbęs Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėju, teatrą jis pažino tiek rampų šviesoje, tiek už kabinetų durų.

„Teatras, ko gero, vienintelė įstaiga, kurioje ir administracijos darbuotojai yra kūrybiniai darbuotojai. Juo labiau mūsų teatre. O dar tokios pareigos kaip mano… Čia ne tik kūryba, bet ir sportas – nesibaigiantis repeticijų ir spektaklių pasjanso dėliojimas, autorinių sutarčių su kviestiniais atlikėjais šachmatų partijos, o kur dar aktorinis meistriškumas bendraujant su meno kolektyvų nariais ir teatro vadovybe, – juokiasi V. Virganavičius. – Aišku, atėjęs į sceną visą administracinę kūrybą turi palikti už kabineto durų, nors ir labai sunku atsiriboti, ten privalai tapti jau kito spektaklio personažu“.

„Taip jau sutapo, kad išėjęs iš teatro tapau „Metų lobiu“. Niekada nesisukioju atgal, nešvenčiu jubiliejų, sukakčių ir nesureikšminu jokių apdovanojimų. Tiesiog dirbu savo darbą ir gyvenu šia diena, nes kita diena turės savų rūpesčių ir savų malonumų. Niekada neužtrenkiu jokių durų, su niekuo stengiuosi nesipykti, visuose pirmiausiai ieškau pozityvumo. Kaip tikras krikščionis vadovaujuosi Kristaus mokymu: „Tad visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs patys jiems darykite“. Jei būsiu kur reikalingas ir galėsiu padėti, niekada neatsisakysiu“, – žada pašnekovas.

Kai baigsis karantinas, jis sako norintis pirmiausia aplankyti savo ir žmonos mamas, nes abi jau garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų ir gyvena vienos. Juo labiau, kad dirbdamas teatre turėdavo tik vieną laisvą savaitės dieną, kurią skirdavau savo šeimai, jeigu per tą laisvą dieną nereikėdavo nuveikti kažkokių neužbaigtų darbų.

„Dar noriu nuvažiuoti į Vilnių, pabūti pas sūnų, su kuriuo pastaruoju metu irgi labai retai matydavomės. Taip pat reikės iš naujo susipažinti su savo gausinga gimine. Nes visi mano giminaičių vaikai ir vaikų vaikai, kuriems jau per 30, su manimi beveik nepažįstami, bendraudavom tik socialiniuose tinkluose. Labai mėgstu dviračių žygius, anksčiau pats juos organizuodavau. Dabar, manau, galėsiu vėl kviesti norinčius dviračiais pakeliauti po Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Lenkiją. Mėgstu knygas, kurias per darbus buvau užmetęs – tikiuosi, atsiras laiko paskaityti. Karantino laikotarpiu iš naujo atradau Juliaus Janonio ir Eduardo Mieželaičio poeziją“, – ateities planus rikiuoja V. Virganavičius.