[vc_row][vc_column][vc_column_text]Karantinas iš esmės pakeitė mūsų įpročius. Užsidarius teatrams, koncertų salėms, parodų rūmams, galerijoms, muziejams ir bibliotekoms, vienintelė galimybė gauti peno akims ir sielai liko tik pavasarėjanti gamta. Išmokome sumažinti vartojimą, išgyventi be didžiųjų prekybos centrų, bet įveikti kultūros badą sekėsi sunkiau.

Negalima sakyti, kad du mėnesius niekas nevyko – internetas ir socialiniai tinklai ūžė nuo pasiūlymų dalyvauti kultūrinėse akcijose, naktiniuose poezijos skaitymuose, kūrybinėse dirbtuvėse ir virtualiuose parodų atidarymuose. Viskas lyg ir gerai, bet ne visai tikra – lyg laižytum medų pro stiklą.

Šventės ir ypatingos atmosferos virtualiai sukurti nepavyksta, nes medijos negali perteikti emocijų. Visi esame išsiilgę gyvo, nuoširdaus bendravimo. Deja, renesanso dar teks palaukti, o Gretos Mironovičienės debiutinės fotografijos parodos „Metų laikų fragmentai“ Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos meno skyriuje atidėti negalima.

O gal ir nereikia, ypač dabar, kai holistinė fotografija gali padėti mums nukreipti mintis nuo vis dar grėsmingų antraščių spaudoje ir neraminančių vakaro žinių.

„Mano prigimtis matyti grožį ne tik žmonėse, bet ir gamtoje. Todėl to vienintelio kadro neieškau – jis gimsta labai natūraliai, stebėjimo būdu”, – sako Greta Mironovičienė.

Debiutine Gretos Miro Mironovičienės holistinės fotografijos paroda „Metų laikų fragmentai“ kviečiame pasigrožėti mūsų tinklapyje, o aš ta proga kalbinu debiutantę.

Kaip atradote holistinę fotografiją, ar tai yra susiję su jūsų gyvenimo filosofija?

Holistinė fotografija atsirado intuityviai. Esu nenustygstanti, ieškau, bandau save įvairiuose fotografijos žanruose. Be galo myliu studijinę fotografiją, bet laikui bėgant norėjau prisijaukinti dienos šviesą. Todėl jau keli metai dirbu tik su natūralia šviesa – specializuojuosi vaikų ir šeimos šventinėje fotografijoje.

Fotografuodama žmones daug laiko praleidžiu gamtoje, matau ją įvairiais metų laikais. Išmokau įsižiūrėti ir pajausti, įsiklausyti ir išgirsti gamtos ritmą. Ir net nepajutau, kaip grįždama iš fotosesijų vis dažniau sustodavau pakelėse, laukuose, miške, o mano fotoarchyvuose atsirado gamtos tema.

Tada ėjau toliau – pradėjau gilintis į spalvotyrą, kas holistikoje yra labai svarbus elementas, skaityti mokslinius straipsnius, bendrauti su tos srities specialistais. Taip atsirado mano holistinė fotografija. Galiu sakyti, kad esu šios fotografijos pradininkė.

Kuo ypatinga tokia fotografija?

Holistinė fotografija, paremta spalvų terapija, savo vaizdu ir spalvomis veikia žmogaus kūną ir sielą. Daugybė tyrimų rodo, kad žvilgsnis į gamtovaizdį padeda atsikratyti nerimo, blogų minčių ir atrasti vidinę harmoniją.

„Gamtoje tvyranti ramybė grąžina ramybę streso apimtoms smegenims“, – teigia italų psichiatras Giorgio Guerani.

Mokslininkai įrodė, kad spalvos sukelia tam tikras biochemines reakcijas žmonių organizmuose, skatina įvairias liaukas ir galvos smegenų sritis, taip pat hipofizę. O ši „atsakinga“ už įvairių hormonų, kontroliuojančių medžiagų apykaitą, miegą, apetitą, mūsų emocinę būseną, seksualinį susijaudinimą ir kitus dalykus, išskyrimą.

Kas patraukia jūsų dėmesį? Gražių dalykų aplinkui daug, visi dabar nuolat spragsi telefonais ir be paliovos fotografuoja viską, ką mato. Kas padeda pamatyti, surasti TĄ ypatingą kadrą ir sukurti nuotaiką?

Mano prigimtis matyti grožį ne tik žmonėse, bet ir gamtoje. Todėl to vienintelio kadro neieškau – jis gimsta labai natūraliai, stebėjimo būdu. Esu lėtos fotografijos šalininkė. Tai matosi fotografijose – jos turi kažko magiško, paslėpto, kartais abstraktaus, nes stengiuosi pamatyti tai, ko kartais nepamatytumėme plika akimi. Gamtovaizdį piešiu fotobjektyvu. O jei pritrūksta fono, faktūrų ar spalvų – palieju akvarelę ant vandens ir į spalvotą vandenį nardinu parsineštus augalus. Taip jungiu ir komponuoju skirtingus siužetus, iš kurių gimsta fotopaveikslai.

Gamta yra mano nuolatinis įkvėpimo šaltinis, su ja aš susilieju, prarandu laiko pojūtį. Gamta pati man pakužda, ką turiu pamatyti, o aš esu tik laidininkė tarp jos ir visatos Kūrėjo.

Viskas, kas gražiausia, yra sukurta, man belieka tik pamatyti ir užfiksuoti.

Nuo 2007 metų esate Klaipėdos fotografų klubas „Fotokalvė” narė, bet pažintis su fotografija, tikiu, prasidėjo anksčiau. Kokia buvo pradžia? Kodėl pradėjote fotografuoti?

Pradžia labai banali – kai tapau mama, norėjau turėti gražių vaiko nuotraukų, nuo tada iš savo rankų nepaleidžiu fotoaparato. Domėjausi studijine šviesa, norėjau save išbandyti šiame žanre. Pirmoji fotostudija įsikūrė mano namuose.  Kai pasidarė per ankšta ir išaugo klientų skaičius, persikėliau į nedidukę jaukią fotostudiją Klaipėdos senamiestyje.

Dabar esu drąsesnė – kuriu intuityviai, ieškau ir bandau naujus fotografijos žanrus. Studijine šviesa piešiu draminius portretus ir mielus vaikų paveikslus, pasineriu į magišką mados pasaulį ir kuriu gamtos koliažus. Kiekvienu gyvenimo etapu pasineriu vis į kitą fotografijos žanrą.

Žinau, kad jūsų holistinė fotografija jau sulaukė įvertinimo. Koks fotopaveikslas buvo ypatingai pažymėtas?

Fotopaveikslas „Pelkinė puriena“ (Caltha palustris) buvo įvertinta fotografijos parodoje „Augalų portretai” (Interjero parodoje „BALDAI. INTERJERAS. DIZAINAS 2019″, „Litexpo” parodų rūmuose).

Šis darbas – vienas pirmųjų pavasario pranašų, tobulas bundančios gamtos ir pradžių pradžios simbolis.

Šiame fotopaveiksle fotografiją sujungiau su akvarele. Foną piešiau ant vandens, jį nufotografavau ir sujungiau su tuo, kas ateina iš žemės. Manau, man pavyko sukurti spalviškai gyvą ir energetiškai stiprų fotopaveikslą.

Gretos Mironovičienės nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”136017,136018,136019,136020,136021,136022,136023,136024,136025,136026,136027,136028,136029,136030,136031,136032,136033,136034,136035,136036,136037,136038,136039,136040,136041,136042,136043,136044,136045,136046,136047,136048,136049,136050″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]