„Klaipėdoje žmonės atgauna jaunystę – vėl sublizga akys, parausta žandai”, – sako 32-iejų Rita Girdvainytė, sveikatingumo instruktorė, trenerė, komunikacijos specialistė.
Rita gyvena Klaipėdos senamiestyje ir kitoje vietoje savęs neįsivaizduoja, nes labai mėgsta vaikščioti pėsčiomis. Iš namų su mišrūnu labradoru Grandu keliauja į Melnragę – penkis kilometrus neskubėdama nueina per valandą. Pėstute eina papietauti į „Akropolį”, kur dirba vyras. Tik kaituoti važiuoja automobiliu, nes vežasi daug įrangos.
Lietuvoje Rita kaituoja nuo balandžio iki spalio vidurio. Labiausiai mėgsta šalia Klaipėdos esančią Svencelę. Sako, tai viena unikaliausių vietų Europoje: negilu, yra žolė – smėlis negadina įrangos, grįžęs neturi išsipurtyti smėlio iš visų įmanomų vietų. Išskirtinė ten ir žmonių bendruomenė. Net žmonės, kurie daug keliauja, sako, kad Svencelėje gražiausi saulėlydžiai.
Stebino ispanų susitelkimas
Rita pažįsta daug žmonių, kurie Lietuvoje kaituoja visus metus, tačiau ji pati žiemą kaituoti keliauja į užsienį. Neseniai ji grįžo iš Ispanijos, kur automobiliu keliavo su vyru ir šunimi. Į kaituotojų meką – Tarifą Ispanijoje atvyko likus dviem dienoms iki visiškos šalies izoliacijos. Spėjo dukart išsimaudyti šaltoje Viduržiemio jūroje, kartą išeiti į žygį kalnuose ir pavalgyti kavinėje, o trečiąją atostogų dieną teko mėnesiui užsidaryti išsinuomotame bute. Du kartus per dieną galėjo išvesti šunį ir keliskart per savaitę nueiti į parduotuvę.
Būdama izoliacijoje moteris sako supratusi, koks svarbus žmonių susitelkimas, atsakomybė ir pozityvumas. Pasakoja, kaip ispanai gerbia medikus ir policiją. Policininkai jiems tarsi roko žvaigždės – kas vakarą miestelio gyventojai išeidavo į lauką ir dešimt minučių plodavo policijai ir medikams.
„Plodavo – ne tas žodis, – sako Rita. – Jie išeidavo šokti. Trys dainos, būtinai – Resistere! Tuo pačiu pasveikindavo vieni kitus su gimtadieniais, vestuvių metinėmis. Kaskart į namus grįždavau susigraudinusi”.
Pirmoji kelionė į Tarifą prieš kelerius metus visiškai pakeitė Ritos gyvenimą. Iki tol penkerius metus įtemptai dirbo tarptautinėje logistikos įmonėje. Darbas buvo įdomus, tačiau po kurio laiko nebeteikė malonumo. Išsikrauti ir palikti neigiamas mintis eidavo į sporto klubą. Būdavo, treniruodavosi ir penkis kartus per dieną. Kilstelėjo kažką sunkesnio, suskaudo nugarą, nekreipė dėmesio, toliau įtampa darbe, didžiuliai sporto krūviai. Tada beprotiškas skausmas, greitoji, ligoninės palata. Beveik nevaldė vienos kojos, negalėjo vedžioti šuns – buvo baisu, kad nepatemptų, nepargriautų.
„Kinai tiki, kad visos nugaros problemos prasideda, kai dirbame ne savo darbą”, – sako ji.
Dabar tuo tiki ir Rita. Po truputį grįžo sveikata, atsirado noras sportuoti gamtoje. O po išvykos į Tarifą, išėjo iš darbo. Suprato, kad ir kaip gerai ten būtų, bet nebe jai.
Karantino uždaryta Ispanijoje Rita vedė treniruotes internetu. Jos tapo vienu iš karantino atradimų – prie užsiėmimų vėl gali prisijungti tie, kurie išvyko iš Klaipėdos. Kartu sportuoja vilniečiai, Londono, Plungės, Šiaulių gyventojai, žmonės iš Didžiosios Britanijos ir Ispanijos.
Parko chebra
Rita veda funkcines treniruotes, skatina sportuoti naudojant tik kūno svorį. Į užsiėmimus įtraukia pratimus, didinančius ištvermę, stiprinančius raumenų jėgą ir gerinančius lankstumą. Ji sako, kad sportuoti reikia taip, kad treniruotė padėtų gyventi – pakelti vaiką, kad nesudiegtų nugaros, nueiti į žygį, minti dviratį, plaukti, kaituoti. Prie jų prisijungę praeityje visiškai neaktyvūs žmonės dabar bėga maratonus.
Treniruotes Rita vedė ir iki karantino. Viskas prasidėjo prieš ketverius metus Klaipėdos parke, kuriame žmonės pradėjo sportuoti su savo augintiniais. Bendruomenė vis augo ir dabar jau vienija apie du tūkstančius žmonių. Jie save vadina parko chebra, nors oficialiai – „Parkas. Intervalinės treniruotės”.
Rita pabaigė labai rimtus mokymus ir tapo sveikatingumo instruktore. Geru oru treniruotės vis dar vyksta lauke, žmonės ateina su vaikais, atsiveda šunis. Rudenį dirba salėje. Pradėję mokyklos aktų salėje, kur net persirengti nebuvo kur, dabar dirba „Švyturio” arenoje.
Kartu sportuoja iš Vilniaus į Klaipėdą persikėlusios šeimos. Jie sako, kad Klaipėdoje visiškai nebeliko skubėjimo, įtampos. Kad ir kur vyktų treniruotė, jos vieta vis tiek bus patogi visiems. Klaipėdoje įmanoma nuvežti vaiką į darželį ar mokyklą, nueiti į darbą, pasportuoti ir dar susitikti su drauge. Iš kitų miestų į Klaipėdą atvykę žmonės sako, kad klaipėdiečiai yra kitokie, jų veidai labiau atsipalaidavę.
Rita gimė Vilniuje. Kai ji buvo pirmokė, šeima persikraustė į Plungės rajoną, nes tėvai ieškojo ryšio su gamta, lėtesnio gyvenimo, norėjo ūkininkauti. Baigusi Plungės „Saulės” gimnaziją, Rita įstojo į Klaipėdos universitetą, įgijo Komunikacijos mokslų magistro laipsnį.
Klaipėdą pasirinko, nes jau turėjo darbą radijo stotyje „Laluna”. Dar mokykloje išmoko dirbti su kamera, kalbėti prie mikrofono, vesti renginius, kol išvyko iš Plungės, kurį laiką dirbo „Žemaitijos televizijoje”.
Iš „Lalunos” – į Žinių radiją
Daugiau nei dešimt metų Klaipėdoje prabėgo labai greitai: penkeri metai radijuje, dar penkeri logistikos įmonėje. Šalia visada turi ir kitų darbų – „Balticum” televizijoje iki šiol garsina filmus. Šis darbas irgi ekstremalus – turi greitai skaityti, reaguoti į emocijas, tuo pačiu stebėti vaizdą ekrane. Organizuoja verslo renginius, yra rengusi ir vestuves. Prisijungė prie dviejų bendraminčių ir kartu vysto unikalų verslą „Mad tuna boards” – rankomis gamina lietuviškas vandenlentes kaituotojams ir vandenlenčių parkams. Patys išmoko ant lentos klijuoti grafikos darbus, sukonstravo lentos suspaudimo presus, CNC stakles.
Gamybos procesas labai sudėtingas, nes kiekvieną lentą reikia pritaikyti kaituotojui – išsiaiškinti, kaip jis nori stovėti, kiek lenta turi būti išlenkta, kiek turi sverti, kaip atrodyti. Lietuvoje kito tokio tipo gamintojų nėra, įmonė garsina Klaipėdą ir už Lietuvos ribų. Jų lentas labai mėgsta emigrantai – užsako su lietuviška trispalve arba Vyčio ženklu.
Vilniuje Rita turi daug draugų, jei jų pasiilgsta, sėda į automobilį ir važiuoja. Sako, kad trys valandos yra visiškas niekis. Štai nuo šių metų sausio ji į Vilnių važiuoja bent kartą per savaitę – veda laidą Žinių radijuje. Laidos „Pradėsiu nuo pirmadienio“ tikslas – pakalbinti žmones, kurie papasakotų, kaip sportas keičia jų gyvenimą. Taip, kaip kažkada pakeitė Ritos. Kalba, kaip nuo gamtos ir nuo natūralaus poreikio judėti nutolusį žmogų grąžinti atgal.
Rita įsitikinusi, kad labiausiai motyvuoja bendruomenė, geresnė savijauta. Svarbiausia, kad treneris neakcentuotų pilvo preso ar riesto užpakaliuko. Tokį rezultatą pasiekti galime visi, tačiau kas toliau? Rita sako pažįstanti daug žmonių, kurie turėjo tobulą kūną, tačiau tuo metu buvo patys nelaimingiausi, nes griežtai ribojo maistą, mažiau bendravo su draugais. Svarbiausia, kad žmogus galvotų ne apie išorę, o apie gerą savijautą.
Vilniuje ir kituose šalies miestuose ji organizuoja verslo renginius. Neseniai atidarė jau šeštą „iDeal” parduotuvę.
Rita didžiuojasi, kad į visus renginius sostinėje vežasi savo komandą iš Klaipėdos. Šie žmonės labai vertinami, dažnai užsakovai patys kviečia būtent juos – operatorių, fotografus, asistentus. Netiesa, kad jiems moka mažiau. Tiesiog klaipėdiečiai turi labai atsakingą požiūrį į darbą – jie viską daro labai sąžiningai, lanksčiai, yra atviri ir nuoširdūs.
Klaipėdoje ji vertina ir kitokį gyvenimo ir darbo balansą. Rita sako, kad vaikščiodama Klaipėdoje dažnai pagalvoja, koks priveligijuotas jos gyvenimas. Ji gali gyventi neskubėdama, bet tuo pačiu labai aktyviai. Vieną akimirką su drauge eiti mišku, su šunimis, o kitą jau gerti kavą senamiesčio kavinėje. Būdamas didesniuose miestuose turi galvoti, kiek laiko praleisi kelyje. Klaipėdoje šis klausimas nekyla – nėra spūsčių, nėra parkingo problemų.
Į kavinę – su šunimi
Rita nuolat vėluoja. Jei kažką pakeliui sutiko, jam skirs visą savo laiką ir greičiausiai pamirš kitus dalykus. Taip ją išlepino Klaipėda – ji žino, kad jei užtruko studijoje garsindama filmą, susitikimas kitoje miesto pusėje vis tiek įvyks po kelių minučių.
Ji dirba kavinėse – čia geras internetas, jauki aplinka, skani kava. Mėgsta senamiesčio kavines. Visada ten eina kartu su šuniu. Ji sako, kad tik Klaipėdoje įėjęs į kavinę žinai, kad baristos pirmiausia aptarnaus ne tave, o tavo šunį: išmyluos, išglostys, pagirdys, o tada padarys kavą tau – su visais įmantriais reikalavimais. Štai Ritai patinka smarkiai praskiesta kava ir visi tai žino.
Kartu su šunimi Rita važinėja ir į susitikimus su moksleiviais. Jiems pasakoja savo istoriją, skatina juos pabandyti, nebijoti suklysti, nusvilti.
„Dirbti savarankiškai tikrai nėra patogu ir saugu. Bus darbo, nebus; daugiau pinigų, mažiau – žinoma, tai baisu, bet verta, nes pasitenkinimas savo veikla yra keliskart didesnis, – sako ji. – Suprantu tuos, kuriems baisu – aš buvau lygiai ten pat ir gal kažkada vėl būsiu. Šiandien pavyksta išlaviruoti, užsidirbti, išgyventi, jausti pasitenkinimą savo veiklą ir žinoti, kad ji yra kažkam reikalinga. Tai yra svarbiausia”.
Džiaugiuosi,kad ieško savo kelio ir jame suklupus,nebijo eiti tolyn.Sėkmės ir ačiū už pagyras Klaipėdai.