1948 metų gegužės 22 d. sovietų valdžios organizuotų trėmimų, pavadintų „Vesna“ („Pavasaris“), metu iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkstančių žmonių, daugiausiai – moterys ir vaikai.

Klaipėdos kraštas iki pat 1944 metų spalio buvo Vokietijos teritorija, tad šio krašto gyventojai apie masinius trėmimus neturėjo jokio supratimo. Jie, viską palikę, turėjo trauktis nuo Raudonosios Armijos į Vokietijos gilumą. Po karo jie buvo kviečiami sugrįžti į savo namus ir dalis, patikėję propaganda, grįžo. Grįžimas vyko per filtracijos lagerius ir dalis žmonių buvo iš karto deportuojami į Tolimuosius Rytus. Tačiau tai buvo dar ne masiniai trėmimai, kuriuos patyrė Lietuvos Respublikos gyventojai dar anksčiau, 1941 metų birželį.

Dauguma Didžiosios Lietuvos šeimų, numanydamos, jog bus tremiamos, ir po karo džiovinosi duoną ir krovėsi būtiniausius daiktus, dalis šeimų slapstėsi ir 9 000 sąrašuose buvusių žmonių sugebėjo pasislėpti.

Klaipėdos krašto žmonės, po karo grįžę į gimtinę ir ėmęsi atkurti savo ūkius, sovietų kareivių buvo užklupti netikėtai, visai nepasiruošę ilgoms, kankinančioms kelionėms į kitą pasaulio kraštą. Todėl jiems 1948-ųjų metų trėmimai buvo itin pražūtingi.

Kaip vyko Klaipėdos krašto gyventojų trėmimas?

Anna ir Kristupas Veirauch – tremtyje, Kaulicos mieste (Bogučianų r., Krasnojarsko kraštas), ir su giminėmis Vokietijoje, Emmeriche (1958 m.).

Šito nelabai yra ir ko paklausti, nes dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, patyrę šį trėmimą į Sibirą, nebegrįžo į Lietuvą.

Įdomu yra tai, jog Lietuvoje Klaipėdos krašto gyventojai automatiškai tapo Lietuvos TSR piliečiais, tuo tarpu tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai. Grafoje pilietybė buvo įrašoma „nemec“ (vokietis).

Po Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vizito į Maskvą 1955 metais ir sutarties dėl karo belaisvių paleidimo pasirašymo bei žodinio susitarimo dėl Vokietijos piliečių šeimų sujungimo 1958-1960 metais, šis įrašas ir sudarė galimybę jiems vykti į Vokietiją. Tuo ir pasinaudojo dauguma ištremtų Klaipėdos krašto gyventojų, nes Lietuvoje jų niekas nelaukė.

Apie Šilutės rajono gyventojų trėmimus daugiausiai žinių turime iš ekspedicijų metu užrašytų pasakojimų. Štai ką apie 1948 m. gegužės mėnesio trėmimą iš Kintų apylinkės papasakojo tremtinė p. E. Laukat – Cirtautienė (užrašyta 2009 m. gegužės 27 d.)

„Iš Kintų apylinkės 1948 m. gegužės 20 d. surinkti žmonės buvo suvežti į Šilutės traukinių stotį ir dvi dienas laukėme, kol suvežios visus tremiamuosius. Mes buvome iš Ventės kaimo, man tuo metu buvo 14 metų. Su manimi trėmė mamą (55 m.) ir brolį Heincą (11 m.), tėvas (72 m.) jau buvo miręs 1942 m. Iš Ventės kaimo buvo dar Meškys Vilius ir žmona Ursula. Iš Kintų kaimo – Kvaukų šeima, jie turėjo didelį ūkį. Šeimą sudarė Kvauka Marija ir jos seni tėvai bei jos sūnus Vilius. Vyras buvo jau 1946 metais išvarytas į Latviją ir ten žuvo. Iš Kiškių kaimo – Gižų šeima, abu tėvai ir keturi vaikai, penktasis, vyriausias sūnus Vilius, 1946 metais su Kintų vyrais išvarytas į Latviją, kur ir žuvo. Iš Rugulių kaimo ištremta didelė šeima, kiek iš viso žmonių buvo, nežinau, buvo daug vaikų“.

Kintų apylinkių vietinių gyventojų – vyrų išvarymo į Latviją faktas, manau, dar istorikų nelabai ištirtas, tad pasidomėjus apie tai p. Cirtautienė atsakė, kad  „tiksliai, kur vežė 1946 metais kaimo vyrus, negaliu pasakyti, nes buvau dar vaikas, žinojau, kad į Latviją. Kai praėjo frontas, žmonės išlindo iš savo slėptuvių, pelkių ir durpynų, tada rusai surinko vyrus ir išvarė į Latviją. Iš Kintų apylinkių (Kiškių kaimo) grįžo tik vienas Jokūbaitis ir papasakojo, jog jie buvo suvaryti Latvijoje į tvartą, ant jų pylė vandenį ir jie turėjo stovėti vandenyje, į juos mėtė runkelius, atseit, valgykite. Greitai prasidėjo šiltinė ir dauguma išmirė“.

1948 m. gegužės 22 dieną į Rytų Sibiro Krasnojarsko kraštą buvo ištremta ir pagyvenusi ūkininkų Kristupo ir Annos Veirauch šeima iš Kurpių – Pašiliškių kaimo (Ramučių apylinkė). Jų istorija buvo pagarsinta laikraštyje Vokietijoje. Ponia Lydia Fröhlich, Kristupo Veirauch dukterėčia, buvusi Ramučių mokyklos mokinė, Šilutės muziejui perdavė šeimos nuotraukų kopijas ir net laikraščio „Šilutės tiesa“ 1948 m. rugpjūčio 24 dienos iškarpą, kurioje korespondentas H. Segenkrancas džiaugiasi, jog „Vairakų (reikia suprasti – Veirauch- aut.pst.)) šiandien Ramučiuose jau nėra, čia vyksta normalus gyvenimas ir niekas jų nepasigenda nei ilgisi“.

O štai ką rašo pats p. Veirauch: „Džiaugėmės taika – jau buvo treji metai po karo, dirbome savo ūkyje. Tačiau, matyt, kurioje nors sovietinėje įstaigoje jau buvo padarytas sprendimas. 1948 gegužės mėnesį vieną naktį visą mūsų sodybą apsupo rusų kareiviai, visi pastatai buvo apsupti, niekas negalėjo išbėgti. Su nedideliu ryšuliu buvome išvežti į Šilutės stotį – vyras, žmona, sūnus (16 m.), dukra ir 84 metų močiutė. Mes visi prašėme palikti močiutę tėviškėje, nes ji labai sirgo. Tačiau nebuvome išklausyti, ji mums ir mirė pakelyje“.

6000 tūkstančių kilometrų kelionė gyvuliniuose vagonuose truko 33 dienas. Šeima buvo išlaipinta į šiaurę nuo Baikalo ežero, Bogučianų aukštumoje, Krasnojarsko krašte. 1950 m. mirė 24 metų jų dukra.

Duomenų nėra

Klaipėdos krašto žmonių tremtis prasidėjo Šilutės geležinkelio stotyje. Palmiros Mart nuotr.

Ten mirė daug jaunų žmonių, 90 procentų mažų vaikų taip pat žuvo, neišlaikę sunkios kelionės.

„Į šias vietas buvo atitremti 16-os tautybių žmonės – vokiečiai, austrai, lenkai, turkai, čekai, bulgarai, lietuviai ir kt. Visi jie daug metų dirbo sovietams be sekmadienių“, – pasakojo p. Kristupas Veirauch.

Jis pats po šešių metų sunkaus darbo Bogučianų rajono miškų ūkyje neteko regėjimo, nors prieš tai buvo nepaprastai stiprios sveikatos. 1905-1907 tarnavo kariuomenėje Tilžėje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į kariuomenę, pateko į rusų nelaisvę ir nuo 1915 iki 1920 m. išbuvo Taškento karo belaisvių stovykloje. Iš viso tremtyje išbuvo 6 metus po Pirmojo pasaulinio karo ir 10 metų po Antrojo pasaulinio karo.

1958 metais šeima buvo paleista iš tremties, tačiau nebegrįžo į Lietuvą. Būdamas 75 metų amžiaus Kristupas Veirauch su žmona ir sūnumi atvyko į Emmerichą (Vokietija) pas vyriausiąjį sūnų.

Kiek Klaipėdos krašto autochtonų 1948 metų gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą, nėra duomenų, nes, kaip minėta, jie buvo tremiami kaip Lietuvos TSR piliečiai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių.