Pasakyti, kad ąžuolai dygsta ir auga daugiabutyje ant palangės, būtų panašu į tiesą, tačiau neskubėkite juoktis… Argi ąžuolu netampa žmogus, sumanęs iš gilės išauginti medelį ir juo kantriai, atsakingai bei kruopščiai besirūpinantis, kol ateina metas pasodinti jį į dirvą?

Šiluma užlieja krūtinę, kai atsitinka džiaugsmas pajusti kasdienio darbo prasmę lankant klientus. Kam teko įsitikinti, koks svarbus yra atgalinis ryšys, tas supras, ko graudinamės, kai atsakas sugrįžta tokiais netikėtais pavidalais, kurie net į galvą paprastam žmogui nešautų. Nuostabi yra žmogaus širdis, ieškanti būdo išreikšti pasitikėjimą ir vertinanti bendrystę.

Salomėjos Burneikaitės nuotr.

Dirbdama užimtumo specialiste Klaipėdos socialinės paramos centro Dienos socialinės globos skyriuje kiekvienam klientui stengiuosi rasti tik jam įdomią ir patrauklią veiklą, kuri taptų prasmingu užsiėmimu, tačiau ne kiekvienas atsiliepia lengvai. Be abejo, svarbu yra bendravimas, o tada ir prasideda visi „slėpiniai“.

Jau antri metai jo namuose susitinkame su Edmundu Gorodecku, kuris nuo jaunystės gyvena susitaikęs su sunkia negalia. Be mūsų darbuotojų ir specialistų pagalbos vyriui sunku būtų išsiversti ir pora dieną. Ąžuolu ir norisi pavadinti būtent Edmundą, ne kartą nustebinusį ypatingu sugebėjimu būti naudingu kitiems. Taip jis pats ir suformulavo atsakymą, kai pasiūliau sukurti nesunkų kryžiažodį senukui, ištiktam insulto, kad šis, išsprendęs jį, patikėtų, jog ne viskas dar yra prarasta. Po to Edmundas sukūrė dar vieną, sunkesnį, kuris per darbuotojus pasklido kitiems lankomosios priežiūros klientams.

Praėjusiais metais Edmundas buvo pakviestas dalyvauti Klaipėdos miesto savanorių vakaronėje ir buvo vienintelis žmogus su negalia, pagerbtas ir apdovanotas už savanorystės darbus suteikiant džiaugsmo likimo draugams. Vyras nesustoja ir nuolat sugalvoja ką nors naujo ir prasmingo, tęsdamas socialiai atsakingus darbus.

Dirbu centre užimtumo specialiste, todėl neslėpsiu, kad nuolat bandau padėti Edmundui rasti impulsų jam įdomiems darbams.

Ant palangės Edmundui iš gilių pavyko išauginti ir tris kol kas dar mažyčius ąžuolėlius. Salomėjos Burneikaitės nuotr.

Praėjusią žiemą vyras dalyvavo Klaipėdos miesto rotariečių „Bičiuliškoje popietėje“, kartu su visu pulku Centro  paslaugų gavėjų bei senjorų. Organizatoriai pasirūpino šventine atmosfera, specialiomis vaišėmis, koncertu, stengdamiesi sukurti jaukią atmosferą bendravimui. Tiek rotariečiams, tiek mūsų klientams „Bičiuliška popietė“ paliko ilgam malonių prisiminimų.

Tačiau Edmundas sumanė kaip tyliai atsidėkoti ir kruopščiai tam ruošėsi iki pat Velykų. Todėl, kai pasibaigus karantinui vėl susitikome jo namuose, vyras įteikė perduoti pulkeliui rotariečių ir centro vadovei Dianai Stankaitienei savo išaugintų ir ant palangės puoselėjamų augalų „pulkelį“. Tie augalai – sukulentai-kaktusai, įsišakniję miniatiūriniuose kamštiniuose vazonėliuose, tvirtinamuose magnetukais ant šaldytuvo.  Ir tai dar ne viskas…

Nežinau ar patikėsite, bet ant palangės Edmundui iš gilių pavyko išauginti ir tris kol kas dar mažyčius ąžuolėlius. Jiems, paaugusiems vazonėlyje, atėjo metas būti pasodintiems geroje sodyboje. Kad augtų, kad lapotų, kad stiprintų ten gyvenančius, kad norėtųsi dainuoti sustojus po žalia lapija: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”…