Birželio 27-ąją, 12 val., Klaipėdos lėlių teatre lankysis bičiuliai iš Vilniaus – žiūrovai kviečiami į „Stalo teatro“ lėlių spektaklį „Kaip žvejys į dangų ėjo“. Spektaklis skirtas visai šeimai ir klausytojams nuo 4 metų.

Pasaką pasekti padeda minimalistinės lėlės, pagamintos iš jūros išplukdytų medžio gabalėlių.

Spektakliui medžiaga atkeliavo iš Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos – tai pasaka apie žvejį, kuris, norėdamas išsipirkti mylimąją, keliauja į kitą pasaulį ir atlieka įvairias užduotis. Drąsiai perėjęs jam nepažįstamą pasaulį bei įveikęs visas negandas, žvejys grįžta ir gyvena su savo išrinktąja.

Lėlių spektaklio „Kaip žvejys į dangų ėjo“ atlikėja ir scenografė Saulė Degutytė akcentuoja, kad „dirbant su šia medžiaga buvo konsultuotasi su filologijos mokslų daktare, profesore Bronislava Kerbelyte, kuri teigia, kad pasakose išsamiai apibūdinamas žmogus ir jo siekiai, keliamos amžinos problemos”.

„Kam reikalingas toks pasakų sekimas? Pasak profesorės, nutolę nuo pasakų suaugusieji dažnai neranda progų pamąstyti apie gyvenimą ir žmonių tarpusavio sąntykius, pamiršta paklausti pasakų patarimo ir daug ką iš jų sužinoti apie protėvius, žmogaus prigimtį ir tą žinojimą perduoti savo vaikams. Taigi ši pasaka skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems”, – sako S Degutytė.

Pasaką pasekti padeda minimalistinės lėlės, pagamintos iš jūros išplukdytų medžio gabalėlių, įvairūs objektai ir gyva muzika, atliekama kanklėmis, įvairiais perkusiniais ir pučiamaisiais instrumentais (muzikuoja – Gediminas Žilys).

Po spektaklio (13 val.) Klaipėdos lėlių teatre vyks lėlių teatro režisierės, atlikėjos, kūrėjos S. Degutytės lėlių ir objektų parodos „Sugrįžę iš jūros“ atidarymas. Atidarymo renginyje dalyvaus ir parodos autorė.

„Dažnai jūros išplautame medžio gabalėlyje įžvelgiu sustingusį žvilgsnį, judesį, charakterį, todėl vaikščioti pajūriu negaliu paprastai – žiūrint į susiraičiusį, ant smėlio gulintį pagalį, praslenka daugybė pasakų.  Įkvėpta bangų plakamos jūržolės vaizdo, ką nors čia pat suplanuoju: sukursiu tą, ar tą, čia bus plaukia, o čia – sparnas. Aišku, tie vaizdiniai pasimiršta, tačiau kažkur pasąmonėje išlieka ir intuicijos atvesti įsikūnija kokiame nors paukštyje ar vėžlyje. Iš tų, daug metų rinktų dovanų, ir gimė ši paroda. Ir labai simboliška, jog atkeliavo į pajūrį – namo“, – mintimis dalinasi S. Degutytė.