P0

Nuomonės, Svarbu

Vertas palikuonių padėkos… (10)

Prof. dr. Vygantas Vareikis
2020-06-28


„Ar rasi kitame Lietuvos mieste tokią romantinę žiemos promenadą kaip nuo kareivinių iki Melnragės švyturio senu pušynu, kur speiguotą sekmadienio rytą atmėžtu keliu išsipildavo klaipėdiškiai, baidydami zuikius ir stirnas, o kelionės gale rasdavo šiltai prikūrentą miško kavinę, kur grojo muzika, kliniškai švarios padavėjos serviruodavo geriausiai visoje Klaipėdoje virtą kavą? Vasara ši kelionė baigdavosi kiek tolėliau, Krantinės restorane, kur ant plokščio geruose oruose išsinešdavo staliukus, čia besėdint atplaukdami ir išplaukdami svečių šalių laivai beveik savo stiebais užkabindavo kavos gerėjus už alkūnių. Toliau miškingi Giruliai, kur Lietuvos žurnalistų sąjunga pasistatė savo nariams vasarnamį, dar toliau – Nimerzatė, ruletės lošikų rojus”.

Ši ilga citata iš prieškario žurnalisto Pulgio Andriušio prisiminimų yra apie prarastą laiką, prarastą istoriją, prarastas ir prarandamas Klaipėdos gamtines ir kultūrines erdves.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Keliukas, kuris čia atsirado dar 1861 metais, nuo kareivinių ir Miško parko per mišką ir geležinkelį link jūros ir šiaurinio molo per Melnragę tebelieka populiarus tarp klaipėdiečių, tačiau pasiekti jūrą pėstute nuo miesto, nuo Sportininkų gatvės, kaip tai dar buvo galima prieš kokius penkiolika metų, nebepavyks. Geležinkelis į naftos bazę ir „Klasco” užtvėrė praėjimą už stadiono. Saugumo ir visokiais kitokias ten sumetimais.

Tai – pavyzdys, kaip toliau drastiškai bus vystoma ši teritorija, jeigu atsiras išorinis uostas, apie kurį tiek daug diskutuoja visuomenės atstovai ir nevyriausybinės organizacijos, bet tyli vietos politikai, stengdamiesi išvengti tiesių atsakymų ir kažką vis murmantys apie „uosto ir miesto interesų suderinimą”.

Praeitą savaitę, kai Vilniuje vyko aršios diskusijos apie Šimašiaus paplūdimį Lukiškių aikštėje ir istorinę atmintį, Klaipėdoje buvo ne ką mažiau aršiai diskutuojama apie galimą geležinkelio plėtrą ir kirtimus Girulių miške. Suinteresuoti asmenys tokius planus pridengia eufemizmais – „šio geležinkelio mazgo infrastruktūros pertvarka ir išvystymas sudarys geresnes sąlygas aptarnauti Klaipėdos uostą, pagerins krovinių vežimo sąlygas, o tuo pačiu apsaugos centrinę Klaipėdos miesto dalį nuo krovininių traukinių keliamo triukšmo. Planuodami strateginius objektus taip pat sieksime, kad būtų išsaugota miesto žaluma ir įsiklausyta į žmonių poreikius”.

Tai susisiekimo ministro Jaroslav Narkevič žodžiai. Žodžiai žodžiais, ogi iš tiesų tokie projektai reiškia Girulių miško kirtimus, gamtinės įvairovės naikinimą, didesnę taršą ir šalia esančio nekilnojamo turto nuvertėjimą.

Melnragės ir Girulių miško kūrimas ir apželdinimas turi ilgą istoriją. Kaip pažymi miškotyros tyrinėtojas Romualdas Deltuvas savo puikioje studijoje „Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje”, gyvuoja romantiškas teiginys, kad Prūsijos karalienė Luizė paskatino Klaipėdos miesto magistratą imti želdinti šiaurinius smėlynus.

1809 metais Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III, atsidėkodamas klaipėdiečiams už rūpestingą prieglobstį karų su Napoleonu metu, Klaipėdos miestui padovanojo šiaurinius smėlynus, kuriuos įpareigojo apželdinti mišku.

Vykdant šį paliepimą, 1809 metais Klaipėdos miesto deputatas Forsteris parengė išsamų šiaurinių smėlynų apželdinimo planą ir 1810 metais pristatė jį Statybos ir laukų valdybai, pabrėždamas, kad darbas būsiąs nubodus ir varginantis, tačiau vertas palikuonių padėkos.

Į Melnragės ir Girulių miškų kūrimo darbus įsijungė Klaipėdos pirklių bendruomenė, kuri skyrė lėšų miškui smėlynuose želdinti, nes vėjas ir smėlis žemyne jau buvo suformavęs kelias gana aukštų kopų eiles. Tuo metu visi Baltijos pajūrio smėlynai į šiaurę nuo Klaipėdos buvo perduoti miesto pirklių bendruomenei. 1834 metais Klaipėdos pirklių bendruomenei buvo perduota apželdinti 350 hektarų šiaurinių smėlynų, tam panaudojant uosto statybos kasos lėšas.

Klausimas, kaip dabar valstybinis jūrų uostas prisideda prie Klaipėdos apželdinimo darbų, lieka retorinis.

1870 metais Klaipėdos šiaurinė želdinių plantacija pajūryje pasiekė dviejų kilometrų plotį ir, anot Romualdo Deltuvo, „tapo miesto brangenybe”. Girulių (arba karalienės Luizos) girininkija tuo metu tvarkė apie 500 hektarų miško plotą.

XX a. pradžioje pamažu apželdinamas miškas nusidriekė iki pat Nemirsetos. Tada nuo šiaurinio molo iki Melnragės buvo sodinamos pušys, o kopų šlaitai apsodinami kalnapušėmis.

Girininkų – vokiečio Wilhelmo Sanderio ir austro Wilhelmo Weigelio iniciatyva šiaurinės dalies miškas buvo pritaikytas poilsio reikmėms – nutiesti pasivaikščiojimo ir dviračių takai į švyturį, miesto gyventojų pamėgtą restoraną „Strandvilla”, Girulių paplūdimį, įrengtos apžvalgos ir poilsio aikštelės, nutiestas kelias iki Olando kepurės, o iš jūros pusės ant nulygintų kopų viršūnių ir šlaituose buvo sėjamos smėlynų žolės.

Tarpukaryje pirmoji Lietuvoje įsteigta Dviračių kelių draugija žvyruodavo ir prižiūrėdavo dviračių kelią nuo švyturio iki Girulių.

Beje, gyventojų susisiekimas su pajūriu taip pat buvo planuojama seniai. 1881 metais buvo svarstoma apie galimybę Klaipėdos miestą sujungti geležinkeliu su Giruliais ir paleisti arklių traukiamus vagonus.

1938 metais tarp Klaipėdos ir Girulių buvo nutiesti antri bėgiai – buvo planuojama poilsiautojus iš Klaipėdos geležinkelio stoties į Girulius vežioti automatrica.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

O geriausiai miesto susisiekimo su pajūriu problemą išsprendė tramvajaus linija XX a. pirmoje pusėje sujungusi miesto centrą su Melnragės pliažu.

Pasakojimas apie XIX a. pradėtus kurti Melnragės ir Girulių miškus yra istorija. Tačiau jeigu bus realizuojami agresyvūs uosto ir geležinkelių plėtros planai, šiaurinio pajūrio miškai taip pat taps istorija.


2020-06-28

10 komentarai “Vertas palikuonių padėkos…”

  1. Už teisingą poziciją autoriui galima atleisti keletą smulkių netikslumų. Vieną jų jau nurodė Arvydas, pridėsiu ir aš, kad priešai mūsų neišjuoktų. Praeiti pro stadioną iki Melnragės vis dar galima, žinoma, tiesesnis keliukas jau seniai Naftos bazės uzurpuotas ir užtvertas. Ir istorija apie miestui dovanotus smėlynus yra gerokai sudėtingesnė, su karaliene Luiza nelabai susijusi. Pustomi smėlynai jau buvo sunaikinę miestiečių ganyklas, kėsinosi ir į jų daržus, todėl miestiečiai daugsyk prašė valstybės, kaip smėlynų savininkės, kad juos apželdintų. Valstybė tam pinigų neturėjo ar gailėjo, tai taip pat daugsyk siūlė tuos smėlynus miestui dovanoti, kad pats apsiželdintų, bet miestiečiai piestu stojo, tokios dovanos nė už ką nenorėjo. Galų gale padėtis dėl vis plintančio užpustymo tapo beveik katastrofiška. Karalius, nepaisydamas miesto protestų, atidavė miestiečiams smėlynus, įsakęs juos apželdinti. Miestiečiams teko paklusti karaliaus įsakymui, ir darbai prasidėjo.
    O pabaigai pakartosiu savo “haiku”: Vokiškieji okupantai pasodino/ Rusiškieji – paskelbė draustiniu/ Lietuviškieji vertelgos iškirs?

    • Teisingai, iki Melnragės praeiti dar galima keliuku per geležinkelį netoli Lideikio gatvės tilto, bet kiek dar ilgai?

  2. Na, ne vien Vilniaus valdininkai ir geležinkelis pajūrio gamtinę aplinką naikinti nori. Miesto valdžia rengia bendrąjį planą pagal kurį miškai tarp Pamario g. ir jūros bus sunaikinti iki 50 proc. miškingumo, kad įvairius visuomeninės pask. ir kitus objektus statyti, o gyvenamos paskirties sklypuose bus paliekamas vos 15 proc. miškingumas. Girulių bendruomenė bandė apginti nors mišką tarp Skautų g. ir Žuvėdros, kur dar yra ten buvusio dirbtinio ežero su sala likučiai, parko takai ir mišku apsodintos kopos – bet visi mūsų skundai ir pastabos buvo atmesti. Miškininkai sako, kad ten pradėjus sklypais medžius šalinti – vėjo sūkuriai per audras likusius medžius išvartys – pušys pajūrio smėlyje mažiau atsparios, kai kartu kaip siena vėtras pasitinka dar atsilaiko, o prakirtus tarpus miškas taps labai pažeidžiamas.

    Iš vienos Girulių pusės geležinkelis mišką šalins, iš kitos vietiniai valdininkai, nes labai su azartu į projektus eina. Gal kokį viešbutį su kazino pastatys , gal net Forsterio pavadinimą duos? Forster Grand Hotel Casino – kietai, ne? Šviecianti reklama iš toli jūroje matysis. Jau miške reikia statyti, nes išoriniam uoste planuotus viešbučius, restoranus, palmių alėjas ir jachtų mariną jums rodė tik iki miestas tas vizijas kvailiams į savo BP įsitraukė. Vėliau tų džiaugsmų, kurie turėjo taip smarkiai pakelti Melnragės kaip pagrindinio kurorto lygį – staiga nebeliko.

    • išoriniame uoste paveiksliukai su viešbučiais, restoranais, palmių alėjom ir jachtų mariną toks pat uostininkų “pažadas” kaip kruizinių laivų terminalas Baltijos pr. šalia naujosios perkėlos. Paveiksliukai ( makaronai)gali būti visokie, bet jie nėra planavimo dokumentų privalomieji sprendiniai. Jau daugiau nei dešimtmetį galioja planavimo dokumentas leidžiantis miestui invalidų pliažo buvusiame parkinge tokį objektą inicijuoti statyti, bet miesto valdžiai jo dar nereikėjo kaip ir sveikatingumo, poilsio tako su kavinukėmis veikiančiomis ištisus metus, tualetais, dušinėmis, daiktų saugyklomis šalia šio tako, šalia kopos nuo I Melnragės iki pat Karklės kaimo. “Neleidžia” vietovės STATUSAS, o toks “leidimas atsiras” leidus kirsti Girulių mišką ir statyti I Melnaragėje išorinį krovos uostą. Tik be “palmių” – didi kompensacija miestui už taršą. Ir kas paneigs, kad čia ne tų pačių mūsų šauniųjų, miestelio Žalių Valstiečių užgaida ir užsakymas?

  3. Kita vertus pagaliau iš istorijos rūkų iškyla asmuo kurio vardu (pavarde) vėliau ir buvo užvadinta vietovė dabar Giruliais vardijama, tai Forsteris – anuomet Klaipėdos miesto deputatas kuris parengė išsamų šiaurinių smėlynų apželdinimo planą. O ką dabartiniai Klaipėdos miesto tarybos nariai paruošė gero mietui ir miestelėnams, kas bus vadinama jų vardais ateityje?

  4. Na ta frazė kad “XX a. pradžioje pamažu apželdinamas miškas nusidriekė iki pat Nemirsetos”. Kiek persistengta. Kad iki Karklininkų, tai taip, o toliau kaimas miškų nesodino, tik viens kitas gojelis pasodintas ateities medienai prisiauginti.

  5. Įdomu, vokiečiai mišką sodino, o Narkevič su Klaipėdos administracija ir mero komanda kirvius galanda? Dar prie aštuonerius metus geležinkelininkai sakė, kad atsodins tuo plotus Šilutės plente…

    • Vel dudorius kaltas? Zodis opozicijai:
      “Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas VAITKUS:

      Tendencijos pulti uostą ir jame dirbančius žmones nėra naujiena Klaipėdoje.

      Tie „priepuoliai“ dažniausiai pasireiškia artėjant rinkimams, kada vietos politikieriai savo apsileidimą nori paslėpti po kovotojo kauke arba tada, kai atsiranda privatūs interesai kažką pastatyti su vaizdu į jūrą, prisišvartavusius laivus ir kitas grožybes, kurios pasiekiamos įgyvendinant projektą prie uosto tvoros, o dar geriau pačioje uosto teritorijoje.”

      Kitaip tariant, jei esi pries Giruliu kirtima, tai puoli uosta ir tarnauji intersams

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt