P0

Svarbu, Veidai

Daiva Dašenkovienė: „Niekada netapau paveikslo tik kaip gražios dekoracijos”

Birutė Skaisgirienė
2020-06-30


Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinys (Šlaito g. 10 A) vasaromis virsta tikru pajūrio kultūros akropoliu. Vienuoliktą vasarą čia vyksta kultūriniai renginiai „Pėdink į Girulius“. Miestiečių ir vasarojančių svečių nebereikia raginti, kad, į valias pasilepinę jūra ir saule, kiekvieną trečiadienio vakarą gausiai rinktųsi bibliotekos rengiamuose koncertuose ar literatūriniuose vakaruose. Tačiau apie puikią Girulių dailės galeriją, įsikūrusią bibliotekos patalpose, žino ne kiekvienas, nors ji atvira lankytojams ištisus metus.

Vasarą galerijos veikla ypatingai suaktyvėja: per tris vasaros mėnesius stengiamės surengti išskirtines parodas, pristatyti žymiausių uostamiesčio ir visos Lietuvos kūrėjų darbus. Todėl šią galeriją tikrai vertėtų įtraukti į lankomų galerijų sąrašą.

Jei suskubsite, iki liepos 6 dienos dar spėsite aplankyti tapytojos ir scenografės Daivos Dašenkovienės personalinę parodą „Prailgintas laikas“.

„Pagrindinis objektas mano kūryboje yra žmogus – bėganti, skubanti ir niekad nerandanti ramybės būtybė”, – sako Daiva Dašenkovienė.

Kiekviena paroda kūrėjui yra tam tikras stabtelėjimas ir galimybė ne tik prisistatyti žiūrovu, bet ir įsivertinti. Kas gi daugiau, jei ne nuveikti darbai ar sukurti kūriniai, leidžia suvokti gyvenimo ir kūrybos prasmę.

Daivos Dašenkovienės parodą prieš keletą metų eksponavome Meno bibliotekos galerijoje, ši, mano manymu, visai kitokia. Laikas, sutikti žmonės, perskaitytos knygos, matyti spektakliai, sukaupta kultūrinė patirtis neišvengiamai veikia ir menininko kūrybą.

Apie prailgintą laiką, teatro poveikį kūrybai bei darbų tematikai kalbamės su parodos autore tapytoja Daiva Dašenkoviene.

Didelė jūsų gyvenimo dalis skirta teatrui. Kaip manote, ar sociokultūrinė teatro aplinka paveikė Jūsų tapybą? Parodoje “Prailgintas laikas” eksponuojamuose tapybos darbuose randu scenografinių sprendimų ar jų fragmentų. Įdomu, ar jie atsiranda savaime – taip pasireiškia jus supančios aplinkos įtaka, ar darote tai sąmoningai – po spektaklio kuriate kitą to spektaklio versiją savo vaizduotėje. Tikiu, kad nei žiūrovams, nei spektaklio kūrėjams, nusileidus uždangai, spektaklis nepasibaigia. Gerą spektaklį ilgai nešiojamės savyje ir mintyse kuriame savas atomazgų versijas.

Visada maniau, kad žmogus auga ne tik kaip individas, bet ir bendraudamas su kitais žmonėmis. Atskirtai nuo visuomenės sukurtas menas yra tik monologas. Darbas teatre, be jokios abejonės, turi didelės įtakos mano tapybai. Teatre sprendžiami esminiai žmonijos būties klausimai, atsakymų į panašius klausimus aš visada ieškau ir savo tapyboje.

Tapyba savyje sujungia du aspektus: pasakojamąjį turinį ir plastinę formą. Tik vaizduojamasis turinys čia reiškiasi netiesiogiai, o per vaizdus. Darbas teatre išmokė mane sujungti abu šiuos aspektus – pasakojamąjį elementą ir plastinę formą.

Mano tapyboje atsirandantys scenografiniai sprendimai iš tiesų yra inspiruoti teatro aplinkos. Kiekvienas giliai savyje turime tam tikras universalias formas, atsiradusias iš mūsų asmeninės patirties. Bet jos gali kisti. Ir kinta. Neretai pamatome kitaip ar atrandame ką nors naujo tame, ką, atrodo, jau patyrėme ar išgyvenome. Tai neišvengiama. Nesvarbu, kaip pamatome spektaklį ar kaip vertiname meno kūrinį – racionaliai ar jausmiškai, pirmiausia mus veikia kūrinio idėja. Jau pats meno kūrinio suvokimas yra mūsų pačių kūrybinis veiksmas. Dramaturgai, režisieriai per vaizdus ir simbolius kuria naujas formas. Aš lygiai taip pat: žiūrint spektaklį kartais mane užvaldo naujos, unikalios vizijos. Ir jas nutapau.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis suradote teatrą? Gali atrodyti, kad darbas teatre – pasakiškai išsipildžiusi svajonė. Teatras – tai visada mistiškas, nerealus, nenuspėjamas, stebuklingas pasaulis ir gal tikrai reikia turėti kažkokių antgamtiškų galių, kad galėtum būti jo dalimi.

Teatre atsidūriau visiškai atsitiktinai, susiklosčius palankioms aplinkybėms. Suprantu, kad gyvenime nieko nevyksta šiaip sau ir atsitiktinumų nebūna. Mokykloje gimusi meilė literatūrai vedė mane į teatrą, ten ieškojau dvasinės ir kultūrinės prasmės. Mokytojai atsirado tada, kada jų labiausiai reikėjo. Atėjusi į teatrą stipriau nei bet kada pajutau, kad tai ką kuriu, yra prasminga. Suvokiau savo kūrybos tikslą – ne tik atspindėti pasaulį, bet ir prisidėti prie jo keitimo. Todėl neišvengiamai pakito ir mano meno samprata, pradėjau suvokti jį ne tik kaip pažinimą, bet ir kaip sugebėjimą keistis.

Scenografija ir tapyba. Pakalbėkime apie jų panašumus ir skirtumus. Scenografija yra kolektyvinis darbas ir jo rezultatas priklauso nuo bendro kūrybinio sprendimo, o tapyba reiškiasi kaip individualus procesas. Ar yra kažkokių bendrų taisyklių, kūrybos principų?

Pritariu jums, kad scenografija yra kolektyvinis darbas, bet man jis ir yra tuo žavus ir nepakartojamas. Nuo pirminės scenografo idėjos, nuo jo pateiktų eskizų, maketų iki galutinio įgyvendinto rezultato yra ilgas kūrybinis kelias. Šiame procese dalyvauja didelis kūrybinis kolektyvas, ir esu labai laiminga, galėdama dalyvauti kartu. Svarbiausia užduotis tiek scenografijoje, tiek ir tapyboje – išmanyti kūrybinį procesą. Ir scenografijoje, ir tapyboje vyrauja tie patys dėsniai – detalumas, išbaigtumas, lankstumas, originalumas.

Specifinis apšvietimas, spalvų išdėstymas, grafinė perspektyva nulemia ir tapybos darbo, ir scenografijos rezultatą. Atskiri elementai turi sudaryti harmoningą visumą tiek paveikslo plokštumoje, tiek teatro scenoje. Skirtumas tik tas, kad tapyboje autorius užmezga individualų ryšį su paveikslu ir yra asmeniškai atsakingas už rezultatą.

Grįžkime prie parodos pavadinimo „Prailgintas laikas”. Ar jūs kalbate apie būtinybę sustabdyti laiką, stabtelėti, įsiklausyti, įsigilinti į jį ir tokiu būdu pakeisti savo santykį su tikrove?

Niekada netapau paveikslo tik kaip gražios dekoracijos. Pasitelkdama skirtingas tapybos išraiškos priemones ieškau galimybės perduoti savo mintis kitiems. Tapytojas savo mintis transliuoja vaizdu. Pagrindinis objektas mano kūryboje yra žmogus – bėganti, skubanti ir niekad nerandanti ramybės būtybė.

Todėl savo kūryboje noriu pabrėžti dabarties akimirkos svarbą, siūlau sustoti ir praregėti, pamatyti dieviškų dalykų pradžią ir pabaigą gamtoje, pajusti erdvę. Kai žmogus per giliai įklimpsta į rutiną, į pilką kasdienybę, jam iškyla pavojus prarasti save ar atbukti. Stabtelėjimas gyvenimo tėkmėje sukuria distanciją, atnaujina žmogaus santykį su tikrove, atskleidžia jam gyvenimo skonį ir prasmę. Tai ir reiškia, kad tokiu būdu, neskubėdami, mes prailginame savo laiką.

Labai gražiai yra pasakęs Tomas Manas knygoje „Užburtas kalnas“: „Atpratimas nuo ko nors ir pripratimas prie ko nors nauja yra vienintelis vaistas, galintis palaikyti mūsų galias, atgaivinti mūsų laiko pojūtį, padedantis atjauninti, sustiprinti, sulėtinti mūsų laiko išgyvenimą ir šiaip apskritai atjauninti mūsų gyvenimo pojūtį.“

Papasakokite šiek tiek apie save, apie studijas, apie Jūsų meno pasaulio autoritetus.

Studijos Klaipėdos universiteto Menų fakultete turėjo didelę įtaką mano kūrybiniam augimui. Ne iš karto supratau, koks didelis skirtumas tarp paviršutiniškumo ir autentiškumo.

Studijuodama suvokiau, kad kūrybines pastangas vainikuoja sėkmė tik nuosekliai mokantis ir dirbant. Mane kaip menininkę formavo ir studijų metu sutikti pedagogai. Šviesios atminties prof. Linas Julijonas Jankus padėjo suprasti, kad tikėjimas savo jėgomis ir abejonės kūryboje nėra prieštaringos ir gali būti suderinamos. Svarbiausia, nepaisant visų abejonių, tikėti savimi ir eiti pirmyn.

Irma Leščinskaitė įtikino mane, kad paveikslo kūrimas susideda iš tokių svarbių aspektų, kaip tiesioginis įspūdis, dvasinė raiška ir lėtai, pedantiškai formuojama kompozicija.

Dailininkas Juozas Vosylius įtikino, kad tapybinė raiška atspindi individo ir aplinkos sąveiką, o forma kūrinį daro meno reiškiniu ir būtent tai jam suteikia dvasingumo, sakralumo, reikšmingumo.

Ilgos valandos, praleistos gerb. Gintauto Jonkaus paskaitose, davė suvokimą, kad piešinys ir linijinis vaizdavimas yra pagrindinė kalba, kuri padeda tapytojui suvokti atskirus objektus.

Esu laimingas žmogus, turėdama tiek autoritetų, esu laiminga, kad gyvenu ir kuriu Klaipėdoje. Myliu šį miestą ir tvirtai tikiu, kad tai, ką darau, turi tikslą.


2020-06-30

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt