Šis klausimas ne vaikučiams. Ir ne tiems, kurie pašto rūmus rengėsi parduoti „blusų turguje“. Esą nežinoję, kad kėsinosi į istorijos, architektūros ir kultūros paminklą.

O nežinojo štai kodėl – dar 2018 m. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas nustatė ir dokumente Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 viešai paskelbė, kad „tikroji Lietuvos problema yra prastas jos pareigūnų išsilavinimas“. Jie nežino nei Tarptautinės teisės, nei kultūrų istorijos. Kur priežastis? Mūsų istorijoje.

Pašto bokšto viršūnė – tik menkutė dalelė visumos, kurioje dar daug paslapčių ir nuostabių atradimų. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kas yra istorija? Sakoma, kad istorija – mokslas, kuris remiasi faktais. O faktai rodo, kad istoriją rašo nugalėtojai. Aštriausi jų ginklai kovojant dėl valdžios yra cenzūra ir propaganda. Įtarūs cenzoriai kontroliuoja spaudą, vadovėlius, muziejus. Aptiktus nepalankius faktus valdžia naikina visomis priemonėmis, įskaitant represines. Tai žinodami istorikai „pavojingų“ temų vengia, arba tampa apžvalgininkais, propagandistais ar cenzoriais.

Kas yra architektūra? Graikai architektais vadino tik statytojus šventovių, kurios veikė sąmonę, formavo mąstymą. Viduramžiais jie turėjo laisvųjų mūrininkų privilegiją, o mokiniams savo žinias perduodavo ložėse – statybos vietoje įrengtose patalpose.

Civilinių statinių (Profanbau) projektus rengia profan-architektai. Europoje šis apibūdinimas oficialus, plačiai naudojamas.

Proletarų diktatūrai statant komunizmą jai talkino sovietiniai architektai. Jie kūrė naują kokybę naikindami „buržuazines senienas“, įskaitant kultūros paminklus.

Architektai nuo sovietinių ar profan-architektų skiriasi ne diplomais, o požiūriu į kultūros paveldą.

Profanacija – kultūros paminklų išniekinimas ir aplamai niekinamas požūris į kieno nors atminimą ar mokymą,.

Kas yra kultūra? Mokslas kultūrą tiria kaip visuomenės raidą (riedėjimą, sukimąsi).

Kartą Albertas Einšteinas pastatė ant grindų gaublį, pasukinėjo ir užsirašė Saulė juda pagal laikrodį. O kai gaublį apvertė, įsitikino, kad šiuo pažiūriu „Saulė juda prieš laikrodį“.

– Kuo tai paaiškintum?

– Reliatyvumu, – atsakė žmona iš virtuvės.

Kai už savo Reliatyvumo teoriją mokslininkas gavo Nobelio premiją, pinigus iškart atidavė žmonai, o pats išėjo paburiuoti. Ir tuo metu jam dingtelėjo, kad Žemės sukimosi reliatyvumas paaiškina, kodėl egzistuoja dvi absoliučiai priešingos kultūros: nordiškoji (laivinė) ir pietinė (raitelių).

O kas mums iš to? Ogi tas, kad lietuvių nuo amžių gyventa abipus nematomos, bet realios ir neįveikiamos sienos, kuri skyrė dvi absoliučiai priešingas kultūras: raitelių ir laivinę. Apie pastarąją žinome labai labai mažai. Įvairūs okupantai naikino, grobstė mūsų archyvus, o jų cenzoriai trynė tautos atmintį.

Dabar retas klaipėdietis žino, kad senieji pašto rūmai – europinio (o ne vietinio) lygmens paminklas laivinei kultūrai – jos esmei, principams ir triumfui.

Laivinės kultūros esmė. Gyvenančius prie didžiųjų upių, prie audringų jūrų ar tarp akmenuotų šcherų nuolat užklumpančios gamtos stichijos išmokė būti budriais ir absoliučiai solidariais. Talkos, bendravimas, tarpusavio pagalba ten suburia ryžtingas bendruomenes, kurios puikiai tvarkosi pačios, o jų valdininkai dorai tarnauja žmonėms.

Kada nors, kas nors apie tai parašys plačiau ir išsamiau. Privalome žinoti, kas esame ir ką radome atėję į šį nuostabų tik dar menkai pažįstamą laivinės kultūros kraštą, su nuostabiu laiviniu paveldu, kurio tinkamai nevertiname.

Kodėl privalome? Todėl, kad minėtas prastas išsilavinimas (su istorijos neigimais, nutylėjimais ir klastotėmis) veda tik į degradaciją ir pražūtį.

Pašto rūmų paslaptys

Tų paslapčių tiek, kad visas jas aptarinėti tektų labai ilgai. Čia tik keletas pastebėjimų apie bokšto viršūnę, pradedant nuo vėtrungės. Ji geriausiai matosi, o ir simboliai, kurių ten apstu, paprastai skaitomi nuo viršaus žemyn.

Visi senieji uostai naudojo simbolius, kuriuos svetimtaučiai jūrininkai suprato geriau nei užrašus. Visi tie simboliai, runos, hieroglifai ir aplamai senovė domino šviesuomenę. Ta dingstimi jie būrėsi į ložes, laisvųjų mūrininkų draugijas. Pirmoji ložė susibūrė 1717 m. Škotijoje. 1776 m. Memelio pirkliai įkūrė jos filialą vardu „Memphis“. Taip vadinosi senoji Egipto sostinė.

1826 m. miesto patricijai įkūrė tarptautinės pirklių ložės skyrių „Concordia“. Abiejų draugijų sklypai su sodais buvo Liepų gatvėje, abipus būsimų Karališkojo pašto rūmų. Iš pradžioje tos ložės veikė tai patį, ką dabar veikia miesto Kultūros ir Paveldotvarkos skyriai.

Pašto rūmai pastatyti 1893 m. – burlaivių gadynėje. Tada vėjo kryptis rūpėjo visiems, o ypatingai jūrininkams.

NW kryptis reiškė, kad jų laivas keletą dienų dar niekur neplauks. Tristiebiai barkai ir dvistiebiai brigai su savo ilgomis rėjomis išplaukti galėjo tik palankiu vėju. O laukti tokio tekdavo savaitėmis.

1854 m vieną liepos sekmadienį staiga suskambo visi miesto ir laivų varpai. Šimtai jūrininkų iš visų pusių bėgo į prieplauką, lipo į valtis ir skubiai yrėsi link vidiniame reide siūbavusio stiebų miško. Inkarus matrosai keldavo patys sukdami rankomis špilius ar brašpilius. Laivai pajudėdavo tik pakėlus ar išskleidus sunkias brezentines bures. Tą dieną iš Memelio išplaukė lygiai šimtas burlaivių.

Praeities jūrininkai turėjo tvirtas rankas ir patirtį vietoje diplomų. Visi žinojo, kad „laivyboje teorija be praktikos yra Niekas“.

Statant pašto rūmus Memelis jau turėjo „Karališkojo jūrų ir prekybos miesto“ (uostamiesčio) titulą. Šį juridinį faktą atspindi stogo viršūnė. Tai ne dekoratyvinė puošmena. Visos detalės, ornamentai yra simboliai*. Jų visuma mus pasiekė kaip praeities dokumentas su tekstu ir potekste.

1888 m. Prūsijos karaliumi ir Vokietijos kaizeriu tapo Wilhelmas II. 29-metis valdovas buvo kupinas energijos ir sumanymų. Po poros metų jis inicijavo Memelio pašto rūmų statybą, pats piešė bokšto viršūnės eskizus (juos detalizavo vyriausias imperijos architektas H. Šiodė).

Valdovo entuziazmą skatino ne tiek visapusiškas išsilavinimas, kiek vaikystėje patirti įspūdžiai. 1869 metų atostogas 10-metis Vilis praleido pietų Anglijoje Wait saloje, savo močiutės karalienės Viktorijos dvare, kur vasarojo ištisas princesių ir princų pulkas. Jie ne dykinėjo, o ravėjo ir laistė daržus.

Viliui pasisekė, jis su dėde būsimu karalium Eduardu VII kasdien vykdavo į gretimą Kouso tvirtovę. Nuo 1820 m. ją buvo perėmęs karališkasis jachtklubas ir pavertęs pasauline buriavimo sostine.

Buriavimo įgūdžius dešimtmečiai pipirai įgyja žaibiškai. Vilis kaip mat išmoko valdyti „tą burių kalną“ ir smalsiai klausėsi, kaip dėdė su kitais aptarinėja jachtas, regatas, sparčiai augantį Amerikos laivyną ir abejotiną jankių moralę. Kartą grįžtant iš eilinio plaukiojimo Vilis savo dėdei pasisakė, kad kai tik taps Prūsijos karaliumi savo šalį padarys jūrine valstybe – „tokia kaip Anglija“.

1871 m. po karo su Prancūzija Prūsijos karalius (Wilhelmas I) Versalyje sutiko tapti Vokietijos imperijos (II Reicho) kaizeriu. Mat prieš tūkstantį metų frankų karalius Karolis Didysis „kardu ir krikštu“ suvienijo pakrikusias Europos gentis į galingą imperiją (Reichą).

Šis laikotarpis vadinamas Karolingų epocha. Jos motyvai panaudoti pašto rūmų apdailoje bei interjeruose. Rūmų kompleksas – ryškiausias Viktorijos stiliaus pavyzdys („kaip Anglijos“).

1888 m. savo vainikavimo dieną Wilhelmas II prisiekė, kad šalį pavers galinga jūrų imperija, kurios kertiniai akmenys bus trys: jachtklubai, prekybos laivynas, karinis laivynas. Įsidėmėtina, kad iki 1888 metų Prūsija praktiškai neturėjo laivų, o visuomenė buriavimą laikė bedieviška paikyste.

Toks dėmesys jachtklubams kai ką glumins. Tik ne tuos, kurie domisi buriavimo istorija. Iki 1946 m. visų šalių (įskaitant TSRS) laivynų vadais tapdavo tik jachtklubų auklėtiniai.

Esminis jachtklubų nuopelnas – ne regatų laurai, o laivinės nuovokos ugdymas visuomenėje. Tai, kad jūrinės šalys yra absoliučios pasaulio lyderės lemia trys laivinės kultūros principai: aukščiausia pareiga, teisingumas, laisvė. Laisvė – pati didžiausia vertybė. Tik laisvi žmonės tampa kūrėjais, lyderiais, idėjų generatoriais.

Kas pirmą kartą savarankiškai su burine valtele išplaukia jūrą tą iškart užlieja galingas laisvės pojūtis. Jis persmelkia visas ląsteles ir išlieka visam gyvenimui. Šitaip atsirado sąvoka laisvieji žmonės (fryzai). Iš esmės tai dvasios būsena „suteikianti sparnus“ didiems darbams ir atradimams.

Tvirtinančių, kad būtent toks buriavimas jiems „suteikė sparnus“ yra begalė. Kai kuriuos žino visi:

1929 m.  Potsdamas.  A. Einšteinas džiaugiasi  JAV bankininkų jam dovanta jachta  „Tümmler“.  J. F. Kenedis: buriavimas ugdo jėgą, ištvermę ir drąsą. Tėvas jam dar paaugliui buvo dovanojęs jachtą „Victura“. 

O visgi, ką daryti su Klaipėdos paštu?

Pradžiai reikėtų įteisinti „vertingąją savybę“ – viziją. Tą, kurią skelbia vėtrungės simboliai.

Kiti viršūnės simboliai diktuoja, kas yra Klaipėdos prioritetas, kas už ką atsako, o potekstėje net užsimena kam šis kompleksas tiktų, kokių šalių konsulatams, kokioms atstovybėms, tarnyboms, asociacijoms…

Tvarkymo darbų sąrašas, apimtys ir eiliškumas paaiškės tik po visuminių tyrimų išvadų.

Bokšto viršūnė – tik menkutė dalelė visumos, kurioje dar daug paslapčių ir nuostabių atradimų.

*Viršūnė – aukščiausia valdžia (Kaizeris ~ Cezaris ~ C). Kaizerio priesaika: „Vokietija taps jūrine imperija“.  Trilapis – jachtklubai + karo ir prekybos laivynai

II rutulys – Prūsijos karalius

Rodyklė – valstybės kryptis – vizija ateičiai.

Erelio sparnai – Hohenzollernų dinastijos simbolis.

Diskai – karaliaus privilegijos miestui (kairėje) ir uostui už savo laiku (žiedas – laiko simbolis) suteiktą globą karališkajai šeimai: Fridrichui III, karalienei Luizei ir dviem princams, būsimiems Kaizeriams (keturi žiedai).

Juostos, grandinės rodo neatsiejamą miesto, valdovų (centre) ir uosto vienybę. Dešinysis – vyraujantis špilius pabrėžia uosto prioritetą. Viso to kontekstas primena, kad laivybai ir uostui vadovauja meras turintis kompetenciją ir patirtį, o Savivaldybė rūpinasi kitais, komunaliniais miestiečių reikalus.