P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Ledus galima parduoti tik vyresniems nei 14 metų vaikams

Avatar

Martynas Vainorius
2020-07-04


Tęsdama rašinių ciklą „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ šįkart „Atvira Klaipėda” pradeda pasakoti, ką mūsų miestui ir kraštui 1923-1938 m. atnešė liepos mėnesiai.

Tuo metu buvo priimta ir gana įdomių teisės aktų, kurių vienas reglamentavo valgomųjų ledų gamybą ir prekybą jais.

Neliko laikraščio

1926 m. liepos 3-osios numeryje trečius metus ėjusios „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „aplinkybių verčiamos šiandien kuriam laikui prisijungia „Lietuvos Keleiviui”.

„Šis numeris yra kol kas paskutinis senojoj formoj. Visiems, užsisakiusiems sustojusias „Klaipėdos Žinios“ bus siunčiamas „Lietuvos Keleivis”. Kas to nenori, gali paprašyti gražinti įmokėtus prenumeratos pinigus. Tikime, kad „Lietuvos Keleivis “, aptarnaująs jau dabar apie 5000 skaitytojų reikalus, dar juo labiau įeis į žmonės. Prie šios progos su malonumu galime prisiminti, kad „Klaipėdos žinios“ savo gyvavimo laiku spėjo užsitarnauti plačių visuomenės sluoksniu ir įtakingų jos veikėjų prilinkėjimą. Pradėdamos savo dienas „Klaipėdos Žinios” buvo pasistačiusios uždavinį būti tiltu Klaipėdos krašto susiartinimui su Didž. Lietuva. Jos tą uždavinį kiek įstengdamos ir pildė. Nesigirdami galime pasakyti, kad daug nesusipratimų tarp Krašto ir Centro pašalinta tik ačiū mūsų įsikišimui. Berods daug švelnių ir mažiau švelniu kumštelėjimu teko mums prie to patirti. Mums prikišdavo klaipėdietišką separatismą ir kitką, tuo tarpu mums tik bendri Klaipėdos krašto ir Lietuvos valstybės interesai terūpėdavo. Begindami lietuvių tautinius reikalus Klaipėdos krašte nelikome ir be aiškių priešų iš vokiečiu ir vokietininkų pusės, susispietusiu buntininku ir einheitsfronteriu abažė. Mes kovojome už amžinąsias lietuviu teises, siekėme to, ką reikalauja teisingas tautiškumas ir žmoniškumas. Lai priešai nesidžiaugia, kad musu balsas visai ateiviai nutils, teisingas likimas sudarys aplinkybes ir mes vėl naujai prabilsim. O kol kas kiti laikraščiai išreikš nuomone tos visuomenės, kuriai mes tarnavom. Tarnavome atsidėjimu, pakęsdami ir materinius ir kitokius nuostolius. Nelaukiame už tai dėkingumo ar užuojautos. Mes pildėme tik savo priederme. Mes žinome, kad tai, ką nudirbome, nenuėjo niekais. Ir tas mums leidžia lengva širdimi atsisveikinti su draugais ir priešais“, – atsisveikindamas rašė redakcija.

Visgi „Klaipėdos žinioms“ nebuvo lemta naujai prabilti – 1924 m. sausio 27 d. pirmąjį, „pavyzdinį“ numerį išleidęs laikraštis stojo į nemenką retą kitų lietuviškuoju Klaipėdos krašto periodu pasirodžiusių naujų laikraščių ir savaitraščių, tarp kurių ilgaamžių buvo nedaug.

Gotiškais rašmenimis leistas „Lietuvos keleivis”, prie kurio prisijungė „Klaipėdos žinios“, buvo gerokai ilgaamžiškesnis – leistas nuo 1924 m. sausio 1-osios iki pat krašto atplėšimo.

Po daugiau nei 90 metų pertraukos „Klaipėdos žinių“ vardą naujienų skleidimui ėmė naudoti Klaipėdos apskrities žurnalistų ir verslininkų klubas, įkūręs interneto portalą klzionios.lt, kurį administruoja žurnalistas, rašytojas Mindaugas Milinis.

Uniformų žavesys

Panašų laikotarpį kaip ir „Klaipėdos žinios“ leistas laikraštis „Vakarai“ 1936 m. paskelbė, kad „liepos pirmoji mūsų ne tik vandens sportui ir sportininkams, bet ir plačiausiajai visuomenei yra reikšminga diena“.

„Būtent šią dieną 17 val. Smiltynėj atidaroma Lietuvoj buriavimo mokykla, kurioj lavinsis vandens sportui gražus būrelis iš visos Lietuvos susirinkusių jaunuolių. <..> Ši mokykla bus vienas praktiškiausiųjų žingsnių mūsų tautos jaunajai kartai“, – rašė laikraštis.

Mokyklos atidarymo iškilmių akimirka. Kairėje stovi jūrų inspektorius ir Buriavimo sąjungos pirmininkas dr. Juozas Jurkūnas ir Buriavimo mokyklos vedėjas Romanas Vilčinskas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Anot jo, „reikalas statyti, jachtoms uostą buvo pribrendęs jau prieš kelerius metus“, tačiau jis pradėtas statyti tik 1936 m. uosto pirmininko inžinieriaus Balio Sližio iniciatyva.

„Ponas susisiekimo ministeris inž. Stanišauskis šiai iniciatyvai pritarė ir parūpino statybai reikalingiausių kreditų. Jachtų uostai vieta parinkta kaip jau minėta, greta jau pastatytojo Jachtklubo garažo. Vieta labai patogi. Joje bus sukoncentruoti visi vandens sporto įrengimai ir įrankiai, kaip tai jachtos, motorlaiviai, baidarės, buriavimo ir plaukiojimo mokyklos ir kt.“, – informavo „Vakarai“.

Mokyklos atidarymo iškilmių akimirka. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Anot jo, jachtų uostui buvo suplanuotas 60 metrų ilgio, 40 metrų pločio ir iki 3 metrų gylio baseinas.

„Viena baseino pusė numatyta paskirti plaukiojimo sportui. Šlaitai ir aukštosios vietos sudarys patogią vietą publikai stebėti vandens sportą. <…> Šiuo metu, kaip jau rašyta, yra atliekami žemės darbai. Didelis žemių kiekis yra iškasamas būsimo baseino vietoje, vagonėliais išvežiojamas ir išlyginamas tolimesnėj nuo baseino aikštėje. Tokiu būdu susidariusioje lygumoje ateity sporto organizacijos galės įsitaisyti įvairias žaislams aikšteles. Jau dabar matome statant įvairius gimnastikai pabūklus“, – rašė laikraštis.

Po poros dienų aprašydamas mokyklos atidarymo ceremoniją jis pastebėjo, kad „nors dar tik pirma susivažiavimo diena, bet drausmingojo mokyklos komendanto ats. Leit. Dulkės ranka jau buvo jaučiama vakarykštėse iškilmėse“.

Mokyklos atidarymo iškilmių akimirka. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Gražia eile išsirikiavę buriuotojai, žvilgančiai baltose uniformose pagarba pralydėjo atvykusius svečius“, – rašė „Vakarai“.

Tos dienos numeryje laikraštis rašė ir apie kitas jūrines uniformas.

„Šiomis dienomis išduota nauja uniforma mūsų karo laivyno jūrininkams – pirmojo mokomojo karo laivo Prezidentas Smetona įgulai. Uniforma – tamsiai mėlynos spalvos, kaip ir visų karo laivynų jūrininkų sukirpimo, apikaklių kampuose Gedimino stulpai, po apykakle jūreivišku mazgu perrištas kaklaryšis, juodos spalvos. Kepurė – vasaros metu baltu viršugalviu, juodu kaspinu, kuriame auksinės spalvos raidėmis atspausta „Prezidentas Smetona”, Vyresniškumo laipsniai bei užimamos vietos ženklai siuvami ant rankovių“, – rašė „Vakarai“, pabrėždami, kad tai – pirmoji Lietuvos istorijoje savo karo laivyno jūrininkų uniforma.

Karo laivo „Prezidentas Smetona” jūrininkai ir karininkai. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Perkėloje – pažanga, bet ne visur

„Susisiekimo su Smiltyne vargai“, – tomis pačiomis 1936-ųjų dienomis skelbė „Vakarai“, tik nedetalizavę, ar aprašomus vargus patyrė ir besikėlusieji į buriavimo mokyklos atidarymo šventę.

„Dar užpernai vasarą iš Klaipėdos į Smiltynę vasaros karštaisiais mėnesiais plaukiodavo du keltai, išeidami ir grįždami kas 15 minučių. Žmogui, atlikusiam darbą ir norėjusiam patekti į pajūrį, nereikėdavo laukti. Jei nuo panosės keltas nuplaukė, tat nedidelė, bėda 15 minučių palaukti. Bet jau pernai magistratas įvedė naują madą, kad iš Klaipėdos į Smiltynę beplaukioja iš Dangės upės vienas keltas ir tas pats tik kas pusę valandos. Nieko negelbsti – ar diena kepintų, ar žmonių minios susirinktų, magistrato tvarkaraštis, nekeičiamas. Laivas nuėjo, tai lauk visą pusę valandos, kol besulauksi. Tas pats su grįžimu. Nepataikiusiam į minutę, čia pusvalandis, ten pusvalandis – ir visa valanda atimta“, – skųstasi laikraštyje.

Keltas „Smiltynė-Sandkrug“ Kuršių mariose. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Pažiūrėjus į dabartinį „Smiltynės perkėlos“ keltų tvarkaraštį Senojoje perkėloje matyti, kad per 84-erius metus pasikeitė tik tai, kad tvarkaraščius nebe magistratas įvedinėja. Keltai nuo 7 iki 19 val. irgi kursuoja kas pusvalandį, o vėliau jau tik kas valandą (toks pat intervalas ir tarp 8-9 val.)

„Pirmaisiais metais dar būdavo, kad daugiau žmonių važiuojant keltas atidarydavo abejas duris. Pro vienas suleisdavo žmones, pro kitas – dviratininkus ir visokius vaikų vežimėlius ir kt. Dabar ir tas paprotis panaikintas. Pro tas pačias duris veržiasi ir žmonės, ir vežimėliai, ir dviračiai. Dviratininkai tai turi pamato visapusiškai nusiskųsti. Viena, kad iš jų magistratas lupa po pustrečio kailio, kita, kad už tai dar paskutiniais pastumdėliais paverčia. Vienam asmeniui perkelti į Smiltynę ir atgal grįžti vienkartinis bilietas kainuoja 30 centų. Dviratį perkelti ir atgal pergabenti, kainuoją 50 centų. Teigi žmogus su dviračiu turi kaskart mokėti po 80 centų. Užsimokėjęs daugiau kaip pustrečio karto daugiau dviratininkas negali kaip žmogus į keltą eiti, bet turi laukti, kol visi sueis, ir tada per tas pačias duris veržtis į dažniausiai jau perpildytą kamšatį. Suprantama, kai į žmonių tarpą spraudžiamas apdulkėjęs dviratis, tas niekam malonumo, nesudaro, ir dažnai tenka klausytis murmėjimų, nors dviratininkas yra savo teisę apmokėjęs lupikiška kainai. Jei būtų žmoniški miesto šeimininkai, juk toks menkas daiktas šiam nenormalumui pagelbėti, priimant dviračius ir kitokius vežimėlius pro antrąsias duris“, – rašė „Vakarai“.

Nors keltai ir šiais laikais suleidžia ir dviratininkus, ir pėsčiuosius per tas pačias „duris“, kitur jau matyti akivaizdi pažanga: dviračiai dabar keliami nemokamai, o pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą Nr. VIII-2032 (nauja įstatymo redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 7 dalies 4 punktą už jų perkėlimą yra kompensuojama iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų.

Galiausiai, eilinį kartą prisiminus ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimą, kad tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro, reikia konstatuoti, kad ir pėstieji dabar į Kuršių neriją keliasi kur kas pigiau, juolab kad jei nepameti bilieto, tai grįžtant naujo pirkti nereikia.

CKT pirmtakas

1936 m. birželį „Vakarai“ skelbė, kad „uosto pietinėje krantinėje statomas nemažas medinis namas, kuriame bus įrengta stotis jūros keliais išvykstantiems ir atvykstantiems keleiviams, čia bus įrengta laukiamoji salė, čia pat bus atliekami visi policijos ir muitinės formalumai, kurie dabar atliekami arba ant paties laivo arba muitinės sandėliuose“.

„Įrengus šią stotį, kuri numatoma galutinai užbaigti dar iki liepos mėnesio pradžios, keleivių per Klaipėdos uostą judėjimui bus padaryta žymių palengvinimų“, – rašė laikraštis apie statybas dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“) teritorijoje.

„Vakarų“ kolegos iš „Darbininkų balso“ liepą konstatavo, kad rangovų pažadai nuo realybės skyrėsi nelabai.

Vokietijos keleivinis laivas „Preussen“ prie keleivinės Žiemos uosto krantinės Klaipėdoje 1938 m. birželio 21 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Prie keleivinių laivų krantinės, palyginamai per trumpą laiką išdygo gražus medinis pastatas, tai stotis atplaukusiems jūros keliu keleiviams. Čia bus atliekami visi formalumai, susiję su muitine ir teikiamos informacijos. Nors stotis dar galutinai nebaigta, bet atplaukus „Tannenbergui“ buvo pradėjusi veikti“, – apie Centrinio Klaipėdos terminalo pirmtako darbo startą pranešė „Darbininkų balsas“.

Įkurtuvės Jakuose

Ko gero, neprasti rangovai turėjo būti pasamdyti ir Jakuose, kur, anot „Darbininkų balso“ pranešimo, 1937 m. liepą buvo statoma „daug darbininkų namelių“.

„Žemės Bankas Jakuose pastatydino darbininkams dešimt namelių, turinčių po du butus ir po rūsį bei sandėliuką. Prie kiekvieno tokio namelio yra maždaug po 1 ha žemės. Vietos sklypą su namu duoda 20-čiai metų išsimokėtinai. Nameliai kaštuoja po 8000 litų. Tokiais nameliais darbininkai labai patenkinti. Viena – jie pigūs, antra – praktiški, trečia yra geriausios išsimokėjimo sąlygos. Per mėnesi Žemės Bankui reikia įnešti tik 34 litus arba per metus 400.

Statybos Bendrovė taip pat rūpinasi darbininkų namais. Čia statomi didesni namai, būtent, po keturius butus ir po sandėliuką. Šie namai darbininkams parduodami maždaug po 24 000 litų 20-čiai metų išsimokėtinai. Tokiu namukų šiemet bus galutinai įrengta 18. Iš viso tokių namų bus pastatyta apie 40. <…> Ateity, kada tokie namukai jau bus visų gerai įvertinti, Klaipėdoje gali nebelikti nė vieno susipratusio darbininko, kuris nesistengtų tokiomis geromis sąlygom įsigyti nuosavybę. Namai statomi labai gerose vietose, pav pirmieji ties radio stotim, antrieji statomi Statybos B-vės prie Klaipėdos priemiesčio – Smeltės, kur visuomet grynas oras ir nėra tokio didelio triukšmo bei judėjimo. Aišku, kad tokios vielos, darbininkams, dirbantiems trankiuose fabrikuose, labai teigiamai atsilieps į jų sveikatingumą“, – rašė „Darbininkų balsas“.

Pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, 1934 m. daugiausia iš valstybės kapitalo įsteigta akcinė bendrovė „Statyba“, kuriai vadovavo buvęs premjeras, Klaipėdos krašto prijungimo operacijos architektas Ernestas Galvanauskas, Žemės banko paskolomis buvo nupirkusi apie 72 ha žemės Jakuose ir Smeltėje, kurioje buvo numatyta pastatyti 450 namų darbininkams ir tarnautojams. Iki 1939 m. pradžios spėta pastatyti 132 namus su visais patogumais.

Nesupratingi keleiviai

Tikriausiai ir tarpukariu buvo užtikrintas susisiekimas autobusais tarp Klaipėdos ir Jakų, kuriuose krašto lituanizavimo planą įgyvendinanti Lietuvos valdžia kūrė sąlygas apsigyventi darbininkams. Tad ir jakiškiams turėjo būti skirtas 1937 m. birželį „Vakaruose“ paskelbtas Klaipėdos krašto direktorijos pranešimas autobusų susisiekimo reikalu.

„Autovežimių šoferiai, kurie reguliariai veža asmenis arba prekes j turgus, privalo turėti leidimą. Šitie bet mėgina leidimo išsiėmimą aplenkti motyvuodami, kad važiavę užsakius. <…> Kas be leidimo palaiko autovežimų liniją, yra padaręs nusižengimą ir gali būti baudžiamas didžia pinigine pabauda arba kalėjimu. Leidimo prievolės autovežimių linijoms tikslas yra užtikrinti susisiekimo atžvilgiu saugų asmenų pervežimą. Duodant leidimus autovežimių linijoms, pavyzdžiui, autovežimio šoferiui ir autovežimio kokybei statomi ypatingi reikalavimai. Toliau kiekvienas autovežimių linijos laikytojas yra įpareigotas keleivius pakankamai apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų. Pildydamas šias sąlygas, leistos autovežimių linijos laikytojas turi žymiai didesnių eksploatacijos išlaidų negu tas, kuris palaiko liniją be leidimo. Todėl yra suprantama, kad leistos autovežimių linijos imama pervežimo kaina yra aukštesnė negu kad ima neleista linija. Už mažumą aukštesnę važiavime kainą keleiviai bet turi žymiai geresnį saugumą susisiekimo atžvilgiu; be to jie yra apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų“, – dėstė laikraštis.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Kartu jis konstatavo, jog „prityrimas parodė, kad į šias aplinkybes publika neatsižvelgia“.

„Leistų autovežimių linijų vežimai turgaus dienomis yra mažai užimti, tačiau neleistų linijų autovežimiai dažnai yra perpildyti. Turgaus lankytojai sėdi autosunkvežimiuose su savo turgaus produktais susispaudę šalia vienas kito. Koks pavojus jiems tuo gresia ir kad jie įvykus nelaimingam atsitikimui, yra be apsaugos jie matomai nesupranta. Klaipėdos Krašto Direktorijos veiksmais šiai nepakenčiamai padėčiai pašalinti keleiviai mažai tesiindomauja. <…> Darant kontroles jie bemaž be išimties palaiko laikytojo pusę ir dažnai priešingai tiesai pareiškia, kad vežimą iš anksto užsisakę arba nemokamai esą paimti drauge“, – rašė „Vakarai“.

Kartu laikraštis informavo, jog „baudžiamaisiais pranešimais prieš neleistų autovežimių laikytojus iki šiol jokio padėties pagerėjimo nepasiekta“, todėl direktorija griebsis kitų priemonių „neleistų autovežimių linijų palaikymui sutrukdyti“, bet jų nedetalizavo.

Kitame numeryje „Vakarai“ dalinosi informacija, kad iš viso Klaipėdos krašte tuo metu veikė 16 stambesnių autobusais susisiekimo linijų.

„Vakarai“.Stambiausia Klaipėdos—Palangos linija 1936 metais pervežta 127 000 keleivių, tuo tarpu kai Klaipėdos—Girulių linija pervežta tik 52 000 keleivių. Tolia seka Pagėgių—Jurbarko linija su 33 000 keleivių, Klaipėdos—Gargždų su 29 000 keleivių, Šilutės —Rusnės su 22 000 keleivių, viso pervežta 329 000 keleivių. Pernai tuo pačiu laiku pervežta tik 261 000 keleivių”, – rašė laikraštis.

Ledai – be dirbtinių skonio ir kvapo medžiagų

Tarpukariu Klaipėdos krašte buvo griežtai reglamentuojamas ne tik susisiekimas autobusais, bet ir valgomųjų ledų prekyba ir gamyba – 1937 m. „Klaipėdos krašto žinios“ paskelbė atitinkamą policinį paliepimą.

„Leidimas gaminti arba prekiauti neišduodamas asmenimis, yra jaunesni negu 15 metu, serga limpamomis arba pasibiaurėtinomis ligomis, ypatingai džiova arba turi rankose arba veide skaudulių arba išbėrimų, arba su tokiomis ligomis sergančiais asmenimis reguliariškai susitinka, arba kurie yra nuolatiniai ligos bacilų platintojai (diegų nešėjai), arba kurie profesiniai dirba ligonių slaugymo arba lavonų palaidojimo tarnyboje, arba prekiauja skudurais, kaulais arba senais daiktais“, – numatė paliepimas.

Prašant atitinkamo leidimo reikėjo įrodyti, kad „prie visu asmenų, kurie pasidarbuos prie valgomųjų ledų gaminimo arba pardavinėjimo nerasta nei vienos skirsnyje raide b išvardytos ligos“ ir kad „pažymėtų asmenų nusilengvinime ir šlapume ligos diegų nerasta“.

Kretingos muziejaus nuotr.

Paliepime buvo numatyta, kad valgomieji ledai gali būti parduodami „tik ant blynelių arba popierinių skyvelių, kuriuos reikia laikyti uždarytuose indaruose“.

Valgomųjų ledų vežimėliai turėjo būti nudažyti baltai, o pardavėjai – su baltais švarkais. Juose visada turėjo būti indas su švariu vandeniu.

„Patalpose, kuriose gaminami valgomieji ledai, taipojau išvežiojant juos gatvėse, yra draudžiama tabaką rūkyti, jį uostyti ar kramtyti“, – skelbė vienas iš paliepimo paragrafų.

Kitas draudė „su ledų pardavinėjimo pastatu artintis viešoms žaidimo ir sporto aikštėms bei viešoms mokykloms arčiau negu 200 metrų“. Dar vienas – „parduoti valgomųjų ledų kūdikiams, jaunesniems negu 14 metų amžiaus“.

Paliepimas numatė ir ledų rūšis bei konkrečius reikalavimus joms.

Gaminant kremo ledus (kiaušinių kremo ledus) vienam litrui pieno turėjo būti sunaudojama nemažiau kaip 270 gr grynų kiaušinių arba 100 gr trynių. „Ypatingam skoniui gauti“ galėjo būti pridedama ir „šviežios sodo vaisių mėsos arba sodo vaisių gaminių“.

Vaisių leduose turėjo būti nemažiau kaip „20 proc. šviežios sodo vaisių mėsos arba vaisių branduolių arba sodo vaisių sulčių arba vaisių gaminių“. Citrinų leduose – nemažiau 10 proc. citrinų arba šviežių citrinų sulčių.

Grietinės leidai turėjo būti pagaminti iš nemažiau kaip 60 proc. plaktos grietinės, ypatingai geram skoniui gauti kartais irgi galėjo būti pridedama šviežios sodo vaisių mėsos arba sodo vaisių gaminių. Kaip atkiros rūšies grietinės ledai buvo išskiriami „Fürst-Pückler“.

Valgomųjų pieno ledų sudėtyje privalėjo būti ne mažiau kaip 70 proc. pieno, ypatingai geram skoniui gauti irgi buvo leidžiama pridėti „šviežios sodo vaisių mėsos arba sodo vaisių gaminių“.

Kaip dar dvi ledų rūšys buvo išskiriami ledų kremas ir paprastas ledų kremas (su mažiau pieno riebalų).

Gaminant ledus buvo draudžiama naudoti dirbtines skonio ir kvapo medžiagas, „išskyrus vaniliną arba jam atitinkamą etillo eterį“, „dirbtines spalvas, išskyrus suvartojamųjų sodo vaisių branduolių ir pistacijų perspalvavimą“. Nepageidaujamas buvo ir krakmolo sirupas, o želatinos negalėjo būti kremo, vaisių ir grietinės ledų sudėtyje.

Niokoji kopas – gresia belangė

Dar prieš 15 metų iki ledų gamybą ir prekybą reglamentavusio policijos paliepimo, 1923-iųjų liepą, buvo paskelbtas jos paliepimas „apie krantų įtvarų, pakrančių ir kopų saugojimą“.

Juo buvo draudžiama vaikščioti ir „užleisti bei ganyti visokius gyvulius ant priešakinės kopos, taipojau ir ant visų kopose apsodintų ir įtvirtintų vietų, išskyrius susisiekimui pavestus kelius“.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kiti draudimai: Baltijos jūros taipojau ir Kuršių įlankos pakrantėse bei kopose augančias pajūrio usnis paimti arba sugadinti; pardavinėti arba pirkimui siūlyti augalus arba augalų dalis pajūrio usnies, apie kurių teisėtą įgijimą apturėtojas negali išsirodyti; be valdžios leidimo kopose įrengti arba panaikinti daigynus; iš Baltijos jūros bei Kuršių įlankos dugnai kaip ir nuo pajūrio, kopų ir Kuršių Įlankos pakrančių be leidimo imti kokios nors rūšies žemės, kaip tai žvirgždės, žiezdros, smėlių, žemės, mergelio bei akmenų; nendrėmis, niekiomis ir bėžiais apaugusias vietas be leidimo valtimis arba kitais laivais apvažiuoti, juos užgauti žuklninkystės padargais arba užleisti gyvulius; iš esamų Kuršių įlankos pakrantėse nendrių, meldu ir bėžių daigynų be leidimo ką nors paimti arba sugadinti; prisišlieti valtimis ir kitais laivais Kuršių užmaryje, kitose kaip apgyventose vietose, išskyrius jeigu gresia pavojus ir šiaip kokia nelaimė, taipjau ir jeigu atsižvelgiant į tvarkingų ir teisėtų pildymų žuklininkystės pareigų, tatai pasirodytų reikalingu.

Nepaisiusieji tokių draudimų galėjo gauti iki 150 litų baudos, o negalintieji užsimokėti bausti kalėjimu.


    2020-07-04

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt