[vc_row][vc_column][vc_column_text]Šį savaitgalį Klaipėdos dramos teatro žiūrovai galės išvysti pagal klaipėdiečio Gintaro Grajausko pjesę karantino metu pastatytą išskirtinį spektaklį „Tinklas“.
Režisierės Agnijos Leonovos spektaklis išsiskiria ne tik unikaliomis jo metu naudojamomis technologijomis, bet ir tuo, jog čia nebus parterio, o scenografiniai sprendimai yra pakilę iki pirmųjų balkonų, kuriuose galės sėdėti tik 72 žiūrovai.
Pjesės autorius G. Grajauskas antradienį surengtos spaudo konferencijos metu sakė ją parašęs dar 2016-aisiais, po kažkurio apsilankymo „Facebook“, kai kilo mintis apie Jobo knygą, „šiuolaikinį Jobą, kuris viską praradęs, bet mainais gavęs virtualią realybę“.
„Jis gyvena visiškoje tuštumoje. Neturi tikėjimo, Dievo, ir jam turėtų būti labai sunku bei tuščia, bet yra užliūliuotas tų gražių vaizdų“, – kalbėjo G. Grajauskas.
Pasak jo, pjesė prasideda nuo remarkos, kad veiksmas vyksta netolimoje ateityje, tačiau pats autorius sakė negalvojęs, kad ta netolima ateitis ateis taip greitai.
„Žinojau, kad pjesė bus velniškai sunkiai pastatoma ir jai reikės ypatingo režisieriaus. Tikėjausi, kad ateityje toks režisierius atsiras. Ir vasario pabaigoje parašė Agnija. Pradėjome kalbėti ir dabar galiu pasakyti, kad ji yra režisierius, kurio reikėjo. Likiminis įvykis ir tai, kad po poros savaičių prasidėjo karantinas“, – pasakojo G. Grajauskas.
Anot jo, būtent karantinas pagreitino šio pjesės pastatymą.
„Labai norėjau dirbti šiame teatre, ir psichologiškai komfortiška, smagu, konstruktyvu ir tikra, aktoriai profesionalai. Karantinas šitam kūriniui tik padėjo. Norėjosi nuimti technopesimizmą ir duoti atsakomybę pačiam žmogui. Jis pats atsakingas, kaip naudojasi technologijomis“, – sakė režisierė A. Leonova.
Vaizdo menininkas latvis Artis Dzērve teigė, kad spektaklyje naudojama technologija „yra sunkus mechanizmas“.
„Tai ir eksperimentas, ir laboratorija. Aktoriai skirtingose patalpose teatre – nieko nauja, tačiau perduodamas toks pats vaizdas. Jau prieš dvejus metus galvojau, kaip pakeisti, kad ekrane matytųsi kitaip. Tik paskutiniais metais buvo sukurtas IT sprendimas. Naudojant jį nėra užlaikymo. Klaipėda – pirmasis teatras, naudojantis tokią technologiją. Naudojame ir kamerą su trimačiu vaizdu. Tai irgi inovacija“, – sakė menininkas.
Pasak A. Leonovos, didžiąją spektaklio dalį sudaro tiesioginės transliacijos, kurių metu aktorius Jonas Barnauskas bendrauja su kitais kolegomis.
„Gyvas bendravimas išlieka, taip paprasčiau sukurti ryšį, reakcijų tikslumą. Tačiau kartu tai duoda virtualaus tinklo pojūtį. Yra tik kelios scenos nufilmuotos“, – sakė režisierė.
Pasak G. Grajausko, ši scenografija puikiai žiūrėtųsi atvirame lauke.
Anot pagrindinio vaidmens atlikėjo J. Baranausko, šio spektaklio kūrimas karantino metu buvo „be proto įdomus ir keistas procesas“.
„Galvojau, kad bus kaip kinas. Sunku nejausti partnerio, nematyti akių. Bet čia net ne kino principas. Čia visiškai kita plokštuma, bet tos emocijos turi pereiti per tinklą. Tai labai keistas įspūdis. Pamačius gyvai permąsčiau, kaip reikia daryti kitaip. Tai – kažkoks XXI amžiaus teatras“, – sakė aktorius Rimantas Pelakauskas.
Mato Mačiulskio nuotr.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”144860,144861,144862,144863,144872,144873,144864,144865,144866,144867,144868,144869,144870,144871″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]
0 Comments