[vc_row][vc_column][vc_column_text]Neįprastai sulėtėjęs buvo 2020–ųjų pavasaris. Su nerimu stebėjome pasaulyje ir Lietuvoje vykstančius procesus, skaitėme baimę sėjančius pranešimus spaudoje ir socialiniuose tinkluose ir atrodė, kad niekas nevyksta, tiesiog negali vykti. Buvome pasiruošę viską atidėti, nukelti, atsisakyti. Bet ne viską galima atidėti.

Neįtikėtinai santūriai, be didelių ovacijų kovo 10 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavime fotomenininkai išsirinko naują pirmininką. Juo tapo fotografas, pinholo tradicijos fanas ir tęsėjas, instaliacijų autorius, garso menininkas, grafikos dizaineris, parodų kuratorius, nepriklausomos leidybinės platformos NoRoutine Books iniciatorius Gytis Skudžinskas.

„Man yra tekę dirbti su pačiais įvairiausiais leidybiniais projektais ir ne tik su pačiais geriausiais. Kiekvienu atveju stengdavausi nenuleisti kartelės, o kažko pasimokyti ir patobulėti”, – sako Gytis Skudžinskas. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Ir tai ne vienintelė ryški permaina Gyčio gyvenime, yra dar vienas didelis laimėjimas – balandį gimęs sūnus.

Gytis Skudžinskas gal jau koks dešimtmetis iš Klaipėdos emigravo į sostinę. Gyčio šaknys Papilėje, bet jo meninė, kultūrinė, leidybinė veikla buvo ir vis dar yra įvairiais nenutrūkstančiais saitais susijusi su Klaipėda, tad mums jis yra savas ir artimas.

Šį kartą su Gyčiu nekalbėsime apie fotografiją ar apie parodų kuravimą – viename interviu visko nei nesutalpinsi, bandysime apsiribosime leidyba, juolab, kad ši sritis yra labai svarbi mums abiem – jam kaip knygos kūrėjui, man – kaip kasmetinio Klaipėdos knygos konkurso organizatorei (Klaipėda, beje, yra vienintelis miestas Lietuvoje, turintis savo metų knygos konkursą).

2018 m. Gytis vadovavo gražiausios Klaipėdos knygos rinkimo komisijai, o jo paties sukurtos knygos ne kartą buvo išrinktos gražiausiomis: 2007 m. Remigijaus Treigio ir Ado Sendrausko albumas „SUKURTA NIDOJE“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius), 2008 m. Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoeseistinė knyga „BERLYNALIJOS“ („Drukos“ leidykla). Beje, šiai knygai atiteko vienas iš Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius – 2008“ diplomų: knyga buvo įvertinta grožinės literatūros ir eseistikos grupėje.

Naujausias Gyčio kūrybos įvertinimas – jo paties ir menotyrininkės Danguolės Ruškienės sudarytas ir sukurtas fotoalbumas „Aleksandras Dapkevičius“ (spaustuvė „Druka“), pelnęs gražiausio 2019 m. Klaipėdoje išleistos knygos titulą.

Atrodytų, kad tarsi savaime, viskas, prie ko jis prisiliečia, yra išskirtinai estetiška ir profesionalu. Tačiau tik jis pats žino, kiek darbo ir pastangų reikalauja kiekvienas darbas. Apie tai ir pasikalbėjome.

Kaip įsisukote į knygos kūrimo procesą?

Tai ilga istorija, reikėtų grįžti į 1992 metus, kuomet, dar tebegyvendamas savo gimtajame miestelyje Papilėje, leidau fanziną  „Provincija”, skirtą undergraund muzikai ir kultūrai. Fanzinas, fenzinas (angl. fanzine) – dažniausiai neprofesionalus leidinys, kurį leidžia specifinės muzikos pakraipos ar tam tikro literatūros žanro mėgėjai. Tada ir išryškėjo mano potraukis dirbti su leidybiniais projektais.

Dabar stebiu beatgimstančią fanzinų leidybos madą, tik gaila, kad į tokius leidinius žiūrima nerimtai, jie traktuojami tik kaip kažkoks pigesnis ir paprastesnis knygelės variantas. Klasikiniai fanzinai buvo skirti informacijos, kurios nebuvo oficialioje spaudoje, radijuje ir televizijoje, sklaidai. Išskirtinis, nestandartinis zinų maketas buvo puiki kitokios leidybos kūrimo praktika.

Vėliau, gal apie 2002 metus, aktyviai bendradarbiaudamas su tuometiniu LFS Klaipėdos skyriumi, pradėjau rimčiau dirbti ir su spaudos projektais.

Kur mokėtės meistrystės? Galvoju, ar yra kokios specializuotos knygos meno, knygos kūrimo studijos Lietuvoje? Ar ši nelengva užduotis paliekama kiekvienam dizaineriui individualiai, jei nori kažko pasiekti, tai mokykis pats. Iš ko mokėtės? Ar turite savų autoritetų knygos kūrimo mene? Ar sekate naujausias tendencijas?

Visiems sakau, kad pagrindus gavau iš šviesios atminties profesoriaus, VDA dėstytojo grafiko Algio Kliševičiaus. Jis davė ne tik knygos kūrimo pagrindus, bet ir suformavo pamatinius vaizdo, struktūros ir rašto suvokimo kanonus, išmokė atidžiai įsižiūrėti į mus supančią informaciją ir preciziškai atsirinkti tai, kas svarbiausia.

Mūsų aplinkoje apstu prastų arba visai blogų spaudinių pavyzdžių, kokių iš viso neturėtų būti. Gal ir aš būčiau pasitenkinęs tradicinių reklaminių bukletų štampavimu, jei ne Mokytojas A. Kliševičius, kuris išugdė poreikį kasdien augti, tobulėti, siekti geriausio.

Vėliau, įsisukęs į leidybą, susitikau su tokias knygos meno meistrais kaip Sigutė Chlebinskaitė, Jokūbas Jacovskis. Visada stengiausi įsigilinti į jų meistriškumo paslaptis. Nors, kai perpratau, supratau, kad visus tuos dalykus jau žinojau iki tol, bet tiesiog nesugebėjau tų žinių sustruktūruoti ir suvaldyti.

Kai nuodugniai pradedi tyrinėti visą tą didelį leidybos vandenyną, pasirodo, kad tikrai meistriškai dirbančių knygų dailininkų nėra daug. Leidybos meistrystei reikia viso to bagažo, kas knygos mene yra nuveikta nuo Gutenbergo biblijos laikų iki šiandien, ir kasdien atsinaujinančių specifinių dalykų išmanymo. Tik nuolatinis mokymasis ir žingeidumas leidžia ir pačiam pasiekti šiokio tokio meistriškumo.

Dabar domiuosi tokių meistrų kaip Ramon Pez ar Irma Boom darbais.

Irma Boom – Nyderlandų knygos dizainerė, ne veltui praminta Knygų Karaliene. Ji yra apipavidalinusi, suteikusi veidą daugiau nei trims šimtams knygų. Už ypatingus pasiekimus knygų dizaino srityje ji yra jauniausia Gutenbergo Prizo laimėtoja. Ramon Pez -leidėjas, žurnalo „COLORS“ kūrybos direktorius ir parodų dizaineris gyvenantis Barselonoje. Kūryboje derina vizualiuosius menus ir dizainą, dalyvauja projektuose, įvertintais daugeliu tarptautinių premijų. (aut. past.)

Ryški permaina Gyčio gyvenime, dar vienas didelis laimėjimas – balandį gimęs sūnus. Sauliaus Žiūros nuotr.

Ar esate reiklus sau ir kuriamam objektui – kiekvienai konkrečiai knygai? Ar imatės darbų, kurie jums yra neįdomūs?

Be jokios abejonės esu reiklus. Šiandien aš jau leidžiu sau prabangą rinktis tik tą knygą, su kuria noriu dirbti, ir tik tada, kai matau, kad pateikta medžiaga yra verta būti knyga. Deja, leidyboje apstu prasto turinio leidinių. Neretai dėl kažkieno ambicijų išleidžiami leidiniai, kurių niekam nereikia ir niekada nereikės, nebent tik kažkieno ambicijoms patenkinti. Darbas su tokiais leidiniais, kad ir koks reiklus sau bebūtum, kad ir kokio profesionalumo besiektum, patirs fiasko.

Man yra tekę dirbti su pačiais įvairiausiais leidybiniais projektais ir ne tik su pačiais geriausiais. Kiekvienu atveju stengdavausi nenuleisti kartelės, o kažko pasimokyti ir patobulėti. Pats sau išsikeldavau sudėtingesnius uždavinius, ne užsakovas, ne autorius, o aš pats ieškodavau sudėtingesnio sprendimo. Ne kartą esu dirbęs prie knygos, aiškiai suprasdamas, kad užsakovui pilnai tiktų standartiškas variantas ir kad jis net nepastebės mano pastangų surasti subtilesnį, profesionalesnį sprendimą. Bet aš vis tiek siekdavau kokybės ir meninės estetikos, nes tik toks požiūris į savo darbą padeda siekti profesionalumo. Man ramiau, kai žinau, kad padariau viską, ką buvo įmanoma padaryti geriausio.

Knyga – kolektyvinis produktas, jos gimime dalyvauja ne vienas žmogus. Pasaulinio garso albumų kūrime dalyvauja milžiniškos kūrybinės pajėgos. Tačiau galutinį leidinio estetikos variantą nulemia knygos menininkas arba dizaineris. Ar sutinkate su tuo?

Taip, turiu sutikti, kad knygos galutinį vaizdą nulemia knygos dailininkas. Ir net užsieninių albumų leidybos grupėje visada išskiriamas pagrindinis knygos dailininkas, kurs atsakingas už visų elementų dermę ir galutinį kūrinį. Knyga iš esmės yra meno kūrinys.

Komandinis darbas turi savų pranašumų ir savų trūkumų. Dirbdamas be pagalbininkų pats kontroliuoji visą procesą, bet kartu lieka ir didelė rizika kažką praleisti. Pastaruoju metu ir pas mus leidyboje vis dažniau įsitvirtina komandinis darbas. Dideliuose leidybiniuose projektuose užduotys yra sukonkretinamos: vieni spaudai parengia atvaizdus (fotonuotraukas, reprodukcijas, iliustracijas), kiti koreguoja ir redaguoja tekstus ir galutinį variantą pateikia proofreaderiui. Deja, ne visada knygos metrikoje išvardinami visi prie knygos dirbę žmonės, dėl ko kartais būna apmaudu.

Papasakokite apie Jūsų inicijuotą Lietuvos menininkų nepriklausomą leidybinę platformą NoRoutine Books, kurioje ir pats darbuojatės. Šios leidyklos sukurtos knygos dalyvauja prestižinėse tarptautinėse meno knygų mugėse: 2016 m. tarptautinėje meno knygų mugėje Miss Read Berlyno menų akademijoje, 2017 m. I Never Read (Bazelis, Šveicarija), Milano Art Book Fair ir kitur.

Ši leidybinė platforma savo veiklą pradėjo 2014-ųjų vasarą ir užpildė iki tol Lietuvoje neegzistavusių mažo tiražo knygų nišą. NoRoutine Books – tai knygos meno eksperimentų platforma, kuri įsiterpia tarp autorinės menininko knygos ir tradicinių albumų bei monografijų. Tai nėra tik leidyba, tai daugiau meninė praktika. Šiuose leidiniuose integruojami visų leidybos ir publikavimo strategijų elementai.

NoRoutine Books veikloje mes siekiame ne tik išleisti leidinį, kuris būtų tam tikros informacijos, meno kūrinio saugykla. Bendradarbiaudami su autoriumi, mes norime išplėsti kūrinio suvokimo, pristatymo ir reprezentavimo galimybes. Sėkmės atveju knyga išleidžiama kaip visai naujas kūrinys.

Galėčiau paminėti latvių menininko Reinis Lismanis leidinį T_6031 T_6061 T_8001, kurį rengiant bendradarbiavo Vilniaus, Klaipėdos, Rygos ir Londono knygos menininkai. Pirminė medžiaga knygoje pasikeitė tiek, kad galų gale autorius specialiai leidiniui perkūrė savo darbus ir dabar šią publikaciją rodo parodose kaip savarankišką meno kurinį.

Kokie, Jūsų manymu, yra pagrindiniai knygos estetikos kanonai, ar siekiant meninio rezultato, galima visai atsiriboti nuo leidinio funkcionalumo?

Žinoma, funkcionalumas – svarbiausia. Bet reikia nepamiršti, kad knyga gali būti sumanyta kaip nefunkcionalus objektas, pavyzdžiui, jei knyga yra apie klaidas. Prieš porą metų įsigijau tokią knygą, ir ji yra nuostabi. Tačiau jei taip būtų sukurta Raudonoji knyga, toks leidinys būtų tiesiog nesusipratimas.

Kiekviename leidinyje aiškiai matai, ar ją kūręs žmogus žino pagrindinius kanoninius knygos meno reikalavimus. Sulaužyti taisykles įmanoma tik tokiu atveju, kai jas esi gerai įsisavinęs. Priešingu atveju suvoki, kad į smiginį strėlytės buvo mėtomos užristomis akimis.

Kaip manote, ar egzistuoja knygų mados, kaip kinta knygos forma ir kas šiuo metu iš viso yra knyga?

Yra visada ta pati ir jau šimtmečius nekintanti mada – turinys visada diktuoja formą.

Pakalbėkime apie Aleksandro Dapkevičiaus albumą – gražiausią 2019 m. Klaipėdoje išleistą knygą – Jūsų ir menotyrininkės Danguolės Ruškienės bendrą kūrinį. Jis lyg ir niekuo neypatingas – klasikinis, konservatyvus, tvarkingas maketas, švarus dizainas. Kas jame ypatinga?

Jis ypatingas savo vientisumu, fotomenininko A. Dapkevičiaus šviesos matymu, atvirumu pasauliui. Maketas šiuo atveju neturėjo trukdyti ar nustelbti menininko kūrybą. Tos pačios taisyklės galioja bet kuriam fotografijos, tapybos, grafikos ar kitam vizualaus meno albumui.

Patys atvaizdai yra iškalbingi ir talpūs, svarbu subtiliai juos atskleisti. O sukurti švarų maketą yra ne ką lengviau, nei perkrautą ir dominuojantį. Yra gausybė variantų, norint surasti tinkamą poziciją meno kūriniui puslapyje, bet yra kur kas daugiau galimybių sugadinti – patalpinti jį taip, kad kūrinys prarastų visą savo vidinę įkrovą.

Ir vis tik klausiu, kuo šis leidinys išskirtinis : formatu, priešlapiais, medžiagos išdėstymu?

Šis albumas išsiskiria savo nuoseklumu ir išsamumu, Aleksandro Dapkevičiaus kūrybos įvairiapusiškumu. Albumas stebina savo netikėtumu – niekada nežinai, ko laukti už kito posūkio, kas atsivers kitame puslapyje.

Puikus sudarytojos menotyrininkės Danguolės Ruškienės darbas ir nuosaikus maketas suvėrė visą autoriaus kūrybą ant vienos vertikalės.

Ar albumo sudarytoja nevaržė Jūsų, kaip knygos menininko laisvės, ar pavyko sudarytoją įtikinti, tarpusavyje susikalbėti?

Susikalbėti pavyko. Visuomet smagu dirbti, kai sudarytoja yra profesionalė, žinanti savo kompetencijas, turinti idėjų, jas puikiai įgyvendinanti ir tiksliai perduodanti darbus kitiems leidinio bendraautoriams.

Sudarymas dažnu atveju nulemia ir albumo dizainą, ir jo sėkmingą rezultatą. Būna, kad leidinys man itin įdomus, bet matau, kad projektas gali nukentėti dėl sudarymo, pats imuosi sudarytojo darbo. Žinoma, yra galimybė perduoti albumo sudarymą kūrinio autoriui, bet šiuo atveju tokios galimybės mes neturėjome.

Apie menininką

Gytis Skudžinskas gimė 1975 m., nuo 2014 m. plėtoja leidybinės platformos NoRoutine Books veiklą. Periodiškai bendradarbiauja su A. Mončio namais-muziejumi Palangoje. Nuo 2006 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, nuo 2020 m. yra LFS pirmininkas.

G. Skudžinskas yra surengęs virš dešimties personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo sudarytos ir apipavidalintos knygos yra laimėjusios gražiausių leidinių konkursuose. 2015 m. Gytis įvertintas prestižiniame fotografijos festivalyje Les Rencontres d‘Arles nominacija Geriausia autorinė knyga, 2018 m. apdovanotas Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.

Nuotraukose – Gyčio Skudžinsko sukurtos knygos.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”149344,149343,149342,149341,149340,149339,149338,149337,149334,149333,149329,149327″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]