Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos meno skyriaus galerijoje (J. Janonio g. 9)   iki rugpjūčio 18 dienos galite aplankyti  fotomenininkės Renatos Kilinskaitės fotografijų parodą „Vandens žemėje: pasakiškos pelkių paslaptys“.

Renata Kilinskaitė

Pirmoji paroda

 R. Kilinskaitė gimė ir užaugo Klaipėdoje, tačiau ne vienerius metus pragyvenusi Vilniuje, vėliau Kaune, į vėjų ir vandenų kraštą sugrįžo visai neseniai. Šiuo metu Kuršių nerijos nacionaliniame parke ji dirba projektų koordinatore ir tuo pat metu nuosekliai mokosi gamtinio turizmo paslapčių bei kuria neįprastus pažintinio turizmo maršrutus. Fotografija, kaip teigia autorė, yra tik dešimtmetį užsitęsęs pomėgis, tačiau klajonės po pelkes, raistus ar Neringos smėlynus be fotoaparato būtų tuščios.

Šios parodos idėją autorė brandino ilgai –  nuo pirmųjų klajonių po pelkes, o įgyvendinti pradėjo prieš porą metų, parašiusi paraišką Lietuvos kultūros tarybai ir gavusi finansavimą. Tai pirmoji R. Kilinskaitės autorinė paroda, keliaujanti po visą Lietuvą.

Fotografijų ciklas „Vandens žemėje: pasakiškos pelkių paslaptys“ – septynerius metus trukusių kelionių po Lietuvos, Latvijos ir Estijos pelkes rezultatas. Nuotraukose įamžinti išskirtiniai gamtovaizdžiai, apgaubti paryčio rūku ir besisklaidančia nakties tamsa, nukelia į mistišką erdvę, kur susitinkame su senųjų sakmių ir pasakų būtybėmis.

Mitologiniai siužetai

 Pranešime žiniasklaidai R. Kilinskaitė rašo, jog pelkės – neatskiriama mūsų gamtinio peizažo dalis, su jomis siejamas misticizmas giliai įsirėžęs Šiaurės Europos tautų mitologijoje. Jos vilioja ir baugina, o prietema, rūku apsiblaususios pelkės įgyja ypatingą mistišką galią. Būtent tokie parodoje eksponuojami siurrealistiniai vaizdai nukels į greta mūsų egzistuojantį visiškai kitokį – dvasių ir nepažabojamų chaoso jėgų pasaulį, kur peržengiamos tvarkingo ir racionalaus kasdienio pažinimo ribos.

Pelkė dažnai siejama su anapusybe ir mums nepažinių mistinių jėgų pasauliu. Tautosakoje pelkės vaizduojamos kaip velnių, laumių ir kitų mitinių būtybių buveinės – vos sutemus čia ima dėtis keisčiausi dalykai, paklaidinami ar į beprotiškus nuotykius įtraukiami pro šalį vykstantys keliautojai, jose atsiveria tiltas į anapusinį pasaulį.

Ikikrikščioniškoje lietuvių kultūroje pelkės neigiamo įvaizdžio neturėjo – atvirkščiai – jos vaizduojamos kaip mus globojančios ir nuo priešų sergstinčios klampynės, kur būriais skandinami šalį puldinėjantys priešai. Bet kokiu atveju, jų svarba tarp pelkynų gyvenančioms tautoms akivaizdi – ji išryškėja visuose senuosiuose mituose ir padavimuose.

Nekasdienių peizažų paieškos

 Anot fotomenininkės, turbūt dažniausiai užduodamas klausimas nepabūgusiems pelkių keliautojams – ar nebaisu prasmegti kokiame akivare? Laukinė gamta gali būti ne tik žavi, bet ir negailestinga. Dėl to su ja reikia elgtis itin atsargiai ir pagarbiai.

„Ištyrinėjus populiariausias Lietuvos turistines vietoves, ėmė traukti mažiau žinomos, sunkiau pasiekiamos vietos, galinčios suteikti netikėtos ir unikalios patirties, atveriančios kitokius, neįprastus lietuviškus peizažus. Žengti ant liūliuojančių aukštapelkių ir klaidžioti samanų labirintais tarp juoduojančių akivarų iš pradžių tikrai nebuvo drąsu“, – prisimena R. Kilinskaitė.

Pirma rimta pažintis su aukštapelkėmis , – rašo ji, – įvyko kartu su gamtininkais lankant Kamanų rezervatą. Patyręs rezervato gidas, po pelkes klampojantis jau daugelį metų, įkvėpė drąsos žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius kiminų paviršiumi. Pirmasis įspūdis buvo panašus į pasivaikščiojimą kamuoliniais debesimis, o aplink telkšantis minkštas dumblas, atrodė, tik ir kėsinosi „praryti“. Neatsargiai pastačius koją, jau tekdavo vaduotis iš piktų Pelkinio gniaužtų. Pelkių senis visada išsirinkdavo savo „favoritus“, kuriuos negailestingai murkdė vandenyje, o tuo tarpu kiti grįždavo net nesušlapę kojų. Nenuostabu, kad tautosakoje tiek mitų susijusių su pelkėmis.

Visgi kvapą gniaužiantis pelkių grožis vertas kiekvieno permirkusio bato, kiekvienos dumblinos kojinės ir kiekvieno ypatingų pastangų reikalaujančio žingsnio. Po pirmojo paklampojimo po laukinę pelkę kilo milžiniškas noras pamatyti, kaip šis neįprastas gamtinis peizažas atrodo mėnesienos šviesoje ar paryčiais, kylant rūkui, auksinį rudenį ar atšiaurią žiemą. Tai paskatino individualiems žygiams, aplankant dar ne vieną lietuvišką ar kaimyninę pelkę, bandant užfiksuoti šios neįprastos vietos įvairialypį grožį.

Ekologinė reikšmė

Kadaise pelkynai buvo neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalis. XIX a. suintensyvėjus žemdirbystei ir pradėjus masiškai melioruoti ekonominės naudos nenešančias šlapynes bei pramonės tikslams kasti durpes, jie ėmė sparčiai nykti. Modernybė beveik ištrynė pelkes ne tik iš Lietuvos žemėlapio. Iki sovietmečio pabaigos buvo paveikta apie pusė Lietuvos teritorijoje esančių pelkių, o ir likusios dėl žmogaus įsikišimo į natūralius gamtos procesus ir dabar sparčiai senka. Tai negrįžtamai pakenkė  gamtai. Didelį paviršiaus plotą dengiančios pelkės prilyginamos žemės kepenims, kurios išvalo gyvąjį organizmą nuo taršos. Jas naikinant gamta žemė nebesugeba apsivalyti.

Tik tarpukariu pradėjus kiek plačiau žvelgti į gamtos mums teikiamą naudą ir suvokus būtinybę ją saugoti, gamtosauga Lietuvoje prasidėjo būtent nuo pelkių: 1937 m. profesoriaus Tado Ivanausko dėka Žuvinte įsteigtas pirmasis rezervatas Lietuvoje, kuris ne veltui tituluojamas paukščių karalyste. Nuo 1990 m. durpynus sausinti draudžiama. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių, o didieji šalies rezervatai įkurti būtent pelkių apsaugai.

Rezervatuose lankytis griežtai draudžiama, o norintiems pažinti šį trapų laukinės gamtos grožį, įrengti pažintiniai takai Aukštumalos, Mūšos tyrelyje, Germanto kraštovaizdžio draustinyje, Varnikuose prie Trakų, Dzūkijos nacionaliniame parke, Kamanų rezervate. Dar daugiau didelių pelkių ir pažintinių takų turi įsirengę mūsų kaimynai latviai ir estai.