Rugpjūčio aštuntąją dieną „Ramybės“ galerija Palangoje kviečia į „provokatyviai ir drąsiai savo kūriniuose dekonstruojančios moters kūną bei keičiančios jo tapatybę” menininkės Monikos Furmanos parodos „Dabarties esencija“ atidarymą, prasidėsiantį 16 val.

Tuo pačiu bus galima išvysti nuo rugpjūčio 6 dienos galerijoje pradėjusią veikti juvelyro Vaido Gaižausko juvelyrikos ir akvarelės parodą „Vieno degtuko istorija“.

Provokatyvioji „Dabarties esencija“

„Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žadina. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus“, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Pastebėjau, kad šie du sandai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe“, – taip savo kūrybą pristato Monika Furmana (Furmanavičiūtė).

Pasak dailininkės, gyvenimas yra kontrastingas: „Kartais žmonės užsiliūliuoja, gyvena tam tikram savo susikurtam burbule. Mano, kaip menininkės, tikslas sprogdinti tuos burbulus. Permąstyti naujai, kas yra šventa šiandieninėje visuomenėje ir pabendrauti su demonais iš arčiau“.

Monikos Furmanos, „Ramybės“ galerijoje pristatančios parodą „Dabarties esencija“, pavardė plačiau tapo žinoma 2008 m., jai pradėjus aktyviai dalyvauti grupinėse parodose. Tais pačiais metais Vilniaus dailės akademijoje ji baigė tapybos bakalauro studijas, 2010 m. – magistro, 2016 m.

M. Furmana įgijo ir meno doktorantės laipsnį. Menininkė yra surengusi 14 solo parodų. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Belgijos, Suomijos ir JAV kolekcionieriai, taip pat „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejus.

Fantazijos ir pasitaškymai

Juvelyro Vaido Gaižausko paroda „Vieno degtuko istorija“, kurią pats autorius vadina šiuolaikinės juvelyrikos fantazijomis ir akvareliniais pasitaškymais, buvo pristatyta paskutiniąją liepos mėnesio dieną netradicinėje aplinkoje, vilos „Ramybė“ kiemelio palapinėje.

„Vieno degtuko istorijai mane įkvėpė Virginija Giniotytė, Vilniaus senamiesčio lange patalpinusi nudegusio degtuko skulptūrą. Kurį laiką šitas vaizdinys vis iškildavo mano prisiminimuose, kol sugalvojau, kad sujungus juodintą sidabrą ir nudegusį degtuką, galima padaryti juvelyrikos objektus“, – sakė V. Gaižauskas.

O akvarelės gimė, galima sakyti, „iš reikalo“, – dviem su puse mėnesio įstrigęs karantine, kai nuo namų buvo galima nueiti tik šimtą metrų ir didžiausias džiaugsmas, kad kartu „įstrigo“ ir šuo, kurį buvo leidžiama vedžioti, – V. Gaižauskas neturėjo galimybės dirbti su juvelyrika. Tačiau turėjo iš Portugalijos pasiėmęs nedidelį kelioninį akvarelės rinkinį. Ir kadangi, kaip pats prisipažįsta, piešimas yra jo gyvenimo džiaugsmas, o akvarelė – džiazas, galėjo piešti tai, kas patinka.

„Negalėjau dirbti įprastinėje dirbtuvėje, tad teko išlieti savo kūrybą popieriuje“, – atviravo menininkas.