Rugpjūčio mėnesiai tarpukario Klaipėdai pažėrė nemažai išskirtinių vizitų. Tarp svečių buvo ir Tautų Sąjungos pirmininkas, ir Holivudo žvaigždė.

Apie juos ir kitus išskirtinius to meto įvykius – dar vienoje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.

1937-ųjų rugpjūtį, Klaipėdoje lankėsi žymus vengrų aktorius, po keleto metų tapęs ir Holivudo žvaigžde – Szoke Szakall. wikipedia nuotr.

Lietuvių kalba kelią skynėsi sunkiai

Praėjus daugiau nei pusantrų metų po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos „Klaipėdos žinios“ skelbė, jog lietuvių kalba, kuri buvo paskelbta tokia pat lygiaverte kaip ir vokiečių, buvo vis dar lyg našlaitė.

„Naujausiame Klaipėdos Miesto Tarybos posėdy atstovas p. J. Vanagaitis įteikė Magistratui, sukėlusi daug triukšmo, tokio turinio paklausimą:

1. Dėl kurių priežasčių Miesto Valdyba vis dar tebeignoruoja lietuvių kalbos teisių sulyginimą?

Pavyzdžiai:

a) gatvių pavadinimai iki šiai dienai tebėra vien tik vokiečių kalba;

b) parašai ir skelbimai viešose vietose tebėra arba tebedaroma vien tik vokiečių kalba;

e) kur ir yra parašų lietuvių kalboj, tai jie yra iš dalies nepilni iš kitos vėl pilni ortografijos ir gramatikos klaidų“, – rašė laikraštis.

Burmistras Grabov teisimosi, kad gatvių pavadinimų lentelės jau užsakytos. Sąrašas lietuviškų gatvių vardų esą buvęs Direktorijai įteiktas jau pereitų metų lapkričio mėnesį, bet ji tik nesenai tepadavusi savo pataisas.

Kad kai kurios institucijos nepripažino lietuvių kalbos dar ir 1937-aisiais, skelbė „Vakarai”. Anot laikraščio tuo metu Žyminio ir paveldėjimo mokesčio įstaiga Klaipėdos kraštui siuntinėjo tik vokiškus raštus, taip pat elgėsi ir krašto policija.

Kova su girtuokliais

Po metų „Klaipėdos žinios“ nedetalizavo, ar Klaipėdos krašto direktorija sprendimą dėl girtuoklių gydymo įstaigos priėmė pati, ar visgi buvo sulauksi kurio nors deputato kreipimosi.

„Paskutiniu laiku dauginasi virš normaliai girtuokliavimo nuotikiai. Girtuokliai moraliai nupuola ir nesirūpina savo šeimynomis, taip jog valdžiai tenka aprūpinti šeimynas. Girtuoklių gydymas galimas tiktai ilgesnį laiką juos užlaikant tam atatinkamose įstaigose. Į vokiečių įstaigas patalpinti nėra galimybės, nes jose vietos nebėra. Todėl Klaipėdos Krašto Direktorija apsvarsčiusi nutarė įsteigti Klaipėdos krašte, eventualiai Paupiuose (Bachmane) girtuoklių gydyklą“, – informavo laikraštis.

wiki-de.genealogy.net nuotr.

Kitame straipsnyje jis pranešė, kad rugpjūčio 9 d. Klaipėdos krašto Priešalkoholinis Biuras Bumbulio valgykloje sušaukė visuotiną Blaivybės Draugijos narių susirinkimą.

„Po trumpos paskaitos ir paveikslų demonstravimo įvyko naujų nariu prisirašymas, kurių prisirašė 6. Susirinkimas išrinko nuolatinę s-riaus valdybą, būtent: pirmininkas Aleksiejus Alfonsas, vi-ce pirm. Kirvaitytė Agnota, iždininkas Kučinskaitė Elena, sekretorius Ralkevičaitė Eugenija ir narys Macaitis Jonas ir revizijos komisija, būtent: pirmininkas Ginaitis Vladas ir nariai Tomkevičius Antanas ir Kubilaitė Bronė. Susirinkus tokiai energingai valdybai blaivinimo darbas Klaipėdoje žinoma žygiai prasiplės“, – prognoze straipsnį užbaigė „Klaipėdos žinios“.

Kad ji tikriausiai nelabai išsipildė rodė po dvylikos metų, 1937-aisiais, „Vakarų” paskelbtas straipsnis „Naktinis Klaipėdos gyvenimas“.

„Penktadienių, šeštadienių ir sekmadienių vakarais ir naktinis Klaipėdos miesto gyvenimas itin gyvas. Tik, deja, tas gyvumas per daug neigiamas ir nekultūringas: pilna girtų gatvėse, restoranuose, alinėse. Ne kartą ateina į redakciją mergaitės, daugiausia fabrikų darbininkės, kurios skundžiasi tų įsigėrusių didvyrių naktiniais darbais: darbininkės grįžtančios iš darbo esančios užkabinėjamos ir stumdomos gatvėse. Jų skundas tikrai vertas dėmesio, nes ir vyriškiui, ypač šeštadienio vakarą, tenka kai kada gatvėje jėgą pavartoti prieš įsigėrusius naktinius triukšmadarius, ieškančius priekabių. Ne kartą tenka matyti visai nusigėrusių ir gatvėse išvirtusių“, – rašė „Vakarai“.

Įpareigojo įrengti slėptuves

O 1936 m. rugpjūtį „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė apie dar vieną valdžios, šįkart – centrinės, sprendimą: krašto apsaugos ministro Stasio Dirmanto įsakymą, kuriuo jis įpareigojo apsaugai nuo pavojaus iš lėktuvu visus Lietuvos, kartu ir Klaipėdos krašto, apskričių miestų gyventojus naujai statomuose ir iš pagrindų remontuojamuose namuose įsirengti slėptuves. Esamuose namuose bei trobesiuose jas reikėjo įrengti gavus nurodymą iš priešlėktuvinės apsaugos komiteto (Kėdainių krašto muziejaus nuotraukoje – priešlėktuvinės ir priešcheminės gynybos paroda Kėdainių geležinkelio stotyje 1935 metais).

Slėptuves nurodyta įrengti ir ten, kur yra geležinkelių stočių, karinių sandėlių, kareivinių, geležinkelių arba sauskelių didesnių tiltų ir fabrikų arba įmonių, kuriose dirba ne mažiau kaip 50 tarnautojų bei darbininkų. Reikalui esant, priešlėktuvinės apsaugos komitetai gali nutarti, kad gyventojai turi įsirengti slėptuves ir kitose vietose.

Įsakymu slėptuvės pagal konstrukciją buvo suskirstytos į tris tipus: lengvojo, vidutiniojo ir sunkiojo.

Lengvojo tipo slėptuvės turėjo apsisaugoti nuo skeveldrų, dujų ir lengvų (iki 12 kg) bombų sprogimo bangos. Jas numatyta įrengti žemėje iškastuose grioviuose, rūsiuose, apatiniuose mūro namų aukštuose ir, priešlėktuvinės apsaugos komitetui leidus, nuošaliau nuo esančiu atskirų medinių trobesių, nedegamuose rūsiuose.

Vidutiniojo tipo slėptuvės buvo skirtos apsisaugoti nuo vidutinių (iki 50 kg) bombų ir dujų bei įrengiamos sustiprintuose namų, šlaitų rūsiuose ir horizontalinėse šlaitų galerijose.

Sunkiojo tipo slėptuvės – tai specialios mišrios medžiagos, betoninės, gelžbetoninės slėptuvės ir gilios minų galerijos, skirtos apsisaugoti nuo sunkesnių (iki 300 kg) bombų bei dujų.

Viešosios slėptuvės galėjo būti tik vidutiniojo ir sunkiojo tipo.

Mažiausia slėptuvę turėjo būti skirta bent trims žmonėms, kurių kiekvienam turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kub. m oro, jei nėra specialaus įrengimo grynam orui tiekti.

Lengvojo tipo slėptuvės buvo numatytos ne daugiau kaip 12 žmonių, vidutiniojo tipo – ne daugiau kaip 36. Sunkiojo tipo slėptuvės galėjo turėti keletą skyrių, kurių viename – ne daugiau kaip 50 žmonių.

Komunistas eksploatavo kolegas

Atrodo, kad kai kurie komunistai jau ir nelaukdami atitinkamų valdžios nurodymų tuo metu buvo įsirengę slėptuves, kurias panaudojo savo veiklai.

Tą patį 1936-ųjų rugpjūtį „Vakarai“ rašė, jog pastaruoju metu saugumo policija buvo pastebėjusi, kad Klaipėdoje komunistai buvo bepradedą smarkiau veikti, ir sudavė jiems rimtą smūgį.

„Padaryta visa eilė kratų bei suėmimų. Suimta apie 20 žmonių, iš kurių 10 atiduoti teismui. Pastebėti verta, kad iš šitų 10 komunistų 8 buvo žydų tautybės. Darant kraus rasta daug kaltę įrodančios medžiagos. Taip pav., Kapų g. (neišlikusi, dabartinio Senojo turgaus vietoje – M. V.) viename sklepe rasta rankomis aptarnaujama spaustuvė, kurioj buvo spausdinami komunistiniai atsišaukimai lietuviu ir vokiečių kalbomis. Čia pat taipogi raita virš tūkstančio jau atspausdintų komunistinių atsišaukimų. Spaustuvė su prietaisais ir atsišaukimais konfiskuota. Sklepe, kur buvo spaustuvė, saugumo policijos užklupti 3 komunistai žydų tautybės, kurie kaip tiktai tuo laiku atsišaukimus spausdino. Vienas komunistas buvo saugumo policijos jau kiek anksčiau pagautas ir pas jį rastas didžiausias raktas. Šitas raktas kaip tiktai buvo nuo šito sklepo, kur radosi slaptoji spaustuvė. Mat tas komunistas buvo savo draugus skiepe užrakinęs, kad šitie tenai per naktį spausdintų. Kaip šitie komunistai nustebo, kad vietoje draugo atėjo juos išleisti saugumo policija. Šitie 3 įrakintieji komunistai buvo gerokai išvargę ir išalkę, nes jie turėjo ilgiau sklepe išbūti negu buvo susitarta. Suimtieji komunistai patalpinti kalėjiman ir jų byla perduota teismo organams“, – rašė laikraštis.

„Mėsininkų kultūra“

Taip pavadintas kitas 1936-ųjų rugpjūčio „Vakarų“ straipsnis skelbė apie dar didesnė kito žydo bėdą.

„Rugpjūčio 10 d. Klaipėdos skerdyklos restorane Klaipėdos mėsininkas V. derėjosi su vienu pirkliu žydų tautybės. Derybos vyko be jokio ginčo ar pykčio. Staiga įėjo į restoraną mėsininkai Albert Rose, Bruno Klein bei Bruno Haupt. sušuko ,,Juden raus” ir puolė jį mušti. Žydų tautybes pilietis buvo taip smarkiai sumuštas kad nustojo sąmonės ir turėjo būti šaltu vandeniu atgaivintas. Sužalojimas buvo toks smarkus, jog iš veido menkai žmogų begalima pažinti. Mušime ypač atsižymėjo Rose net su batu spardė piliečiui i veidą. Mėsininkas Albert Rose, tenka pastebėti, nesenai grįžo iš kalėjimo, kur atliko ilgesnę bausmę už priešvalstybinę veiklą. Sumuštasis pilietis buvo nugabentas į ligoninę ir dabar gydomas“, – rašė laikraštis.

Istorinė karinio laivyno diena

Kažin, ar kitą dieną į Klaipėdą atvykęs prezidentas Antanas Smetona buvo informuotas apie tokias antisemitizmo apraiškas.

„Istorinė diena Lietuvos jūriniame gyvenime. Pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas pirmą kartą pirmajame Lietuvos karo laive“, – skelbė „Vakarų“ antraštės.

Anot laikraščio, rugpjūčio 11 d. 14.40 val. A. Smetona į Klaipėdą atvyko automobiliu iš Palangos. Kartu su juo atvažiavo pirmoji ponia Sofija Smetonienė, premjero žmona Jadvyga Tūbelienė, krašto apsaugos ministeris S. Dirmantas, vidaus reikalų misteris Julius Čaplikas ir kiti.

Uoste, keleivinėje krantinėje (dabar Klaipėdos jūrų krovinių kompanija), prezidentą pasitiko Klaipėdos krašto gubernatorius Vladas Kurkauskas, Uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys ir kiti aukšti vietos pareigūnai.

„Uosto laivais Vėjas ir Audra aukštieji svečiai buvo nuvežti į laivą Prezidentas Smetona, kuris pasirengęs išplaukti į jūrą, pasipuošęs vėliavomis, leisdamas juodų dūmų kamuolius, aukštojo svečio – savo šefo laukė išmetęs inkarą marėse, arčiau Smiltynės kranto. <…> Iš jūros laivas Prezidentas Smetona grįžo jau vėlybą vakarą. Grįžtantį su Prezidentu mūsų karišką laivą vienas vokiečių irklininkų klubo laivas, prisėdęs jaunų vyrų, susitikęs atviroje jūroje, priirė arti ir labai nuoširdžiai pasveikino. Toks Klaipėdos krašto vokiškojo jaunimo pasielgimas labai gerai nuteikė Valstybės Prezidentą“, – rašė laikraštis, pažymėjęs, kad visos Buriuotojų sąjungos jachtos su didžiąją „Žalčių Karaliene“ priekyje visą laiką lydėjo tolyn jūron ir atgal kariškąjį laivą (Kauno IX forto muziejaus nuotraukoje – pulkininkas S. Dirmantas ir prezidentas A. Smetona kariniame laive „Prezidentas Smetona“ ).

Sužavėjo būsimoji Holivudo žvaigždė

Po metų, 1937-ųjų rugpjūtį, Klaipėdoje lankėsi žymus vengrų aktorius, ilgai netrukus tapęs ir Holivudo žvaigžde – Szoke Szakall.

„Szoke Szakall gyvenime turėjo visokių atsitikimų ir įvairumų. Anksčiau, kada tai jis buvo policijos reporteriu, o laisvu laiku rašydavo komedijas, jo draugas, teatro direktorius tuos jo veikalus statė. Dažnai iš teatro jam skambindavo ir klausdavo: ,,Szoke, paaiškink, ką reiškia ta fraze ir kas joje yra juokingo?“ Szoke Szakall nueina į teatrą ir pradeda nurodinėti, kaip reikia vaidinti tą ar kitą frazę, kad išeitų juokinga. Visi aplink sustoję artistai juokiasi. Tokiu būdu Szoke Szakall pirmuosius savo gabumus parodė tarpe artistų. Jie jam pasakojo: „Kuomet tu pats vaidini, tai gerai išeina, bet kai mes – ne taip“. <…> Vienoje labdaringoje draugijoje buvo vaidinamas Szoke Szakall veikalas „Tu ir aš“. Po to vaidinimo buvo nuspręsta, kad Szoke Szakall reikalinga priimti į teatrą ir kad jis pats turi vaidinti savo veikale svarbiausią rolę. To teatro dalykai buvo nekoki, bet vėliau, dalyvaujant Szoke Szakall, veikalas praeidavo po 50 kartų. Szoke Szakall paaiškina savo pasisekimą nurodydamas, kad daugumoje jis vaidina, deklamuoja ir kalba taip kaip gyvenime. <…> Ta karjera jam rodėsi nepastovi ir jis ilgą laiką nemetė ir tęsė toliau savo policijos reporterio darbą. Po to užėjęs karas. Szoke Szakall išėjo į frontą ir prie Karpatų buvo sužeistas. Įsigalėjimas komunistų Vengrijoj privertė jį apleisti savo tėvynę. Jis išbėgo į Vieną. Ten Vienos teatro direktorius, matęs jį vaidinant Budapešte, pasiūlė jam suvaidinti viename jo paties parašytame veikale. Szoke Szakall tuo laiku nemokėjo nei vieno žodžio vokiečių kalbos. <…> Daug laiko praėjo, kol jis pasidarė kino filmų artistu. 1924 metais gavo iš Berlyno filmų bendrovės kvietimą vaidinti filmoje. Nuo to laiko Szoke Szakall padarė daugybę filmų ir pasidarė garsiuoju pasaulio komiku. Jis padarė 84 filmas Vokietijoj, 20 Vienoje, gerą tuziną Budapešte, 4 Paryžiuje, 2 Prahoj, ir neperseniausiai vieną Londone. Dabar Szoke Szakall yra pirmoj eilėje kino artistas, o antroje dramaturgas“, – svečią pristatė „Vakarai“.

Anot jo, būdamas genialus komedijų autorius, komikas ir režisierius, S. Szakall pasirinko neblogus sau partnerius, kitus žinomus filmų artistus, su kuriais studijų ir pasižymėjimo tikslu apsilankė ir Klaipėdoje. Į ją garsusis vengras atvyko iš Latvijos, kur jis vaidino Rygoje ir Liepojoje.

Klaipėdiškė visuomenė rugpjūčio 15 d. turėjo malonios progos Šaulių namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) pamatyti Sz. Szakall jo paties paruoštose vienveiksmėse komedijose „Albertas VIII” ir „Smuikų kvartete”.

„Szoke Szakall su dideliu susidomėjimu buvo žiūrimas scenoje. Antras dalykėlis silpnokas, banalus, bet juo labiau išsiskyrė Szoeke Szakull vaidybiniu pajėgumu. Norėtųsi tik kiek aiškesnės ir retesnės tarsenos, ne vokiečiu gimusiam itin greitas vokiškas tarimas sunkino žiūrovams mintį sekti“, – taip būsimo Holivudo žvaigždės pasirodymą Klaipėdoje įvertino „Vakarai“.

Vengrijai prisijungus prie Ašies vastybių S. Szakal 1940 m. išvyko į JAV, kur tapo Jacob Gero. Bene žymiausias jo vaidmuo – padavėjas Karlas, legendinėje juostoje „Kasablanka“. 1955 m. Holivude miręs aktorius iki tol dar spėjo suvaidinti per 30 filmų.

Tautų Sąjungos vadovo vizitas

Tuo pat metu į Klaipėdą buvo atvykęs ir kitas pasaulinio masto veikėjas – Tautų Sąjungos generalinis sekretorius prancūzas Joseph Avenol.

Joseph Avenol (kairėje) ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis Kaune. „Memeler Dampfboot” nuotr.

„Rugpjūčio 15 d., sekmadienį, rytiniu traukiniu iš Kauno į Klaipėdą atvyko Tautų Sąjungos generalinis sekretorius Avenolis. Jį atlydėjo Tautų Sąjungos direktoriai — Welps ir Nurkse, ministeris Škirpa ir užsienių reikalų ministerijos valdininkas Žilionis. Klaipėdos stotyje aukštuosius svečius pasitiko Gubernatoriaus pareigos einąs patarėjas dr. Sakalauskas, uosto direkcijos pirmininkas inž. Sližys, Tautų Sąjungos atstovas Klaipėdos uosto direkcijoj Widdingas ir Gubernatūros reikalų vedėjas Kukulis. Iš stoties svečiai nuvyko į Viktorijos viešbutį, kur papusryčiavę, automobiliais išvažiavo apžiūrėti Klaipėdos miestą ir jo apylinkių. Svečiai apžiūrėjo Vytauto Didžiojo gimnaziją, Raudonojo Kryžiaus ligoninę, naująsias miesto dalis, statybą Smeltėje, uostą, automatinę telefonų stotį, Jakų radio stotį ir kt. Avenoliui labai didelio įspūdžio nudarė statyba Smeltėje ir jis pareiškė didelio pasitenkinimo, kad rūpinamasi darbininkais – statoma jiems butai. Bendrai Avenolis labai domėjosi ekonominiu gyvenimu, įvairiomis jos sritimis ir ypatingai miesto augimu“, – rašė „Vakarai“.

Joseph Avenol (kairėje) ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Kaune. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Delegacija dar vyko ir į Neringą, kur „svečiams pasisekė pamatyti didesnį būrį briedžių, kuriuos Ženevos svečiai daug kartų nufotografavo“. Diplomatai apsilankė ir Nidos sklandymo mokykloje, pavaikščiojo didžiosiomis kopomis, o vakare Stragio svetainėje ministeris Škirpa svečių garbei surengė pietus.

„Vėlai vakare svečiai iš Nidos grižo į Klaipėdą. Šiandien, pirmadienį, svečiai padarė iškylą į Girulius ir Palangą, o 13 val. ekstra traukiniu iš Klaipėdos išvyko į Rygą“, – informavo laikraštis.

„Sakalas“ šauliams

Po metų iš už jūrų į Klaipėdą atvyko ir išskirtinis krovinys – JAV lietuvių Šaulių sąjungai padovanotas sportinis-mokomasis lėktuvas.

„Šiandieną iš Kauno atvyko lakūnas Šaltenis ir Šaulių aviacijos būrio vadas aviac. kapitonas Kresniebas, paimti vakar iš Švedijos atvežtą laivu „Sven“‘ lėktuvą. Šiandieną jiedu su sunkvežimiais lėktuvą nugabens į Palangą, kur jį sumontuos ir ryt 9 val. išskris į Šiaulius padaryti karo lakūnams vizitą. Šiauliuose pabuvę kelias valandas skris į Kauną“, – 1938 m. rugpjūčio 11 d. rašė „Vakarai“.

Pats lėktuvo atgabenimu besirūpinęs lakūnas Povilas Šaltenis į Klaipėdą buvo atvykęs anksčiau – rugpjūčio 4-ąją Švedijos-Amerikos linijos laivu „Marieholm”.

„Skridimui per Atlantą reikalinga gauti iš USA valdžios leidimas. Tokį leidimą gauti labai sunku, ypač mums, Amerikos lietuviams buvo tiesiog neįmanoma, nes dabar leidžia skristi tik moderniškiausiais lėktuvais, aprūpintais moderniškiausiomis skridimo priemonėmis. Skridimas būtų kainavęs apie 100 000 dolerių, kas Amerikos lietuviams surinkti buvo neįmanoma“, – „Vakarams“ pasakojo P. Šaltenis.

Pasak jo, 1938 m. sausį Bruklino Dariaus ir Girėno klubas sumanė įsteigti Lietuvos šauliams aviacijos mokyklėlę ir jos pradžiai paaukoti lėktuvą, kuriuo šauliai galėtų mokytis skraidyti.

„Klubas pinigų neturėjo, todėl nutarė ruošti lietuvių kolonijose aviacijos dienas ir kitokius parengimus. Pradžia buvo labai sunki, nes Amerikos senesnieji lietuviai mažai domisi aviacija. Kadangi įvairiausiems reikalams renkama daugybė aukų, kurios ne visada pasiekia savo tikslą, todėl ir šiam mūsų sumanymui iš pradžių nedaug kas pritarė. Bet pamažu aiškinome, reklamavome. Pirmiausia tuo reikalu sudominome jaunimą, o vėliau pritraukėm ir senesniuosius. Tokiu būdu surinkome aukų, iš kurių galėjome šį lėktuvą nupirkti. Pradžioje šiam darbui vadovavo Dariaus ir Girėno klubo pirmininkas inž. Valentinas Kaminskas. Vėliau jis susirgo širdies liga ir nuo to darbo turėjo pasitraukti. Visas lėktuvo pirkimo organizavimo darbas pasiliko šio klubo sekretoriui Antanui Aleknai ir man. Organizavome įvairiose lietuvių kolonijose aukoms rinkti komitetus, ruošėme aviacijos, dienas, o kur nebuvo aerodromų, ten kitokius parengimus. Manėme pirkti lėktuvą „RYOAN“ kompanijos, kuri mumis pasitikėjo ir davė dideles nuolaidas. Bet nuo to lėktuvo pirkimo turėjome atsisakyti dėl to, kad negalėjome surinkti pakankamos pinigų sumos. Tada pirkome pigesnį lėktuvą „Sport CUB“. <…> Lėktuvas kainavo 1650 dol. Sykiu su lėktuvu atvežiau įvairius priedus: kompasą, oro greičiui matuoti aparatą ir daug kitokią instrumentų, kurie bus reikalingi ateityje. Atvežimas iki Klaipėdos kainavo 285 dolerius“, – pasakojo 1912 m. JAV gimęs lakūnas, iš Niujorko išplaukęs liepos 28 d.

Lėktuvas kurį laiką buvo palikęs Švedijoje, Geteborge, nes laivas „Marieholm” nespėjo jo paimti.

Rugpjūčio 12 d. Kaune dovanotasis lėktuvas buvo pakrikštytas „Sakalo” vardu. Jo krikštatėviais buvo ponia Černienė ir Šaulių sąjungos vadas pulk. Pranas Saladžius.

Iliustracija iš „Trimito”

Po krikštynų aviacijos karininkų ramovėje buvo lakūniškos vaišės, kurių metu P. Šalteniui buvo įteikta Šaulių Žvaigždė.

Juozas Pleita puslapyje plienosparnai.lt rašo, kad jau 1938 m. rugsėjo 30 d. Aleksoto aerodrome „Sakalas“ patyrė avariją kai riedėjo žeme. Į jį atsitrenkė dar visai „žalio“ lakūno Antano Mikučio valdomas Karo aviacijos lėktuvas ANBO III.

„Sakalas“ po du mėnesius trukusio remonto vėl pakilo į orą. Kartu su kitais trimis Šaulių sąjungos lėktuvais buvo laikomas LAK angare. 1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, Šaulių sąjungai buvo perduotas Aukštagirio aerodromas. Sovietams okupavus Lietuvą šaulių sąjunga buvo panaikinta, o aviaciją norėta „nacionalizuoti“. Karo aviacijos viršininkas A. Gustaitis siekė, kad lėktuvai ir sklandytuvai būtų perduoti LAK. <…> Tačiau LAK buvo perduoti tik sklandytuvai, kurie okupantų tikriausiai nedomino, ir Aukštagirio aerodromas. Lėktuvai atiteko „Liaudies kariuomenei“. <…> 1941 metais Lietuvą okupavę vokiečiai, naudojo išlikusius lietuviškus lėktuvus, tarp jų ir „Sakalą“, – rašė J. Pleita.

„Sakalą“ į Lietuvą atgabenęs P. Šaltenis, 1943 m. įgijęs oro transporto piloto laipsnį ir pradėjęs skraidyti kaip lėktuvo kapitonas „Eastren Air Lines“ bendrovėje, žuvo 1948-aisiais.

„1948 metų sausio tryliktą dieną 4 val. 35 min. esant labai blogam orui, kapitono Povilo Šaltenio ir antro piloto Ralph B. Sanborn valdomas lėktuvas DC-3, likus apie penkioms mylioms iki Vašingtono aerodromo, kuriame ruošėsi leistis, kliudė aukštas pušis, ir sudužo. Trisdešimt penkių metų lietuvio sparnai palūžo miške ant vaizdingo Patomako upės kranto. Pilotas dar spėjo išjungti variklių magnetus, todėl išvengta gaisro, ir keturi keleiviai iš keturiasdešimties, liko gyvi. Tyrimo komisija pabrėžė žaibišką piloto reakciją. Kaip katastrofos priežastį komisija nurodė labai blogas oro sąlygas. Tačiau oro pilotų draugija nesutiko su komisijos išvadomis. Tuo metu prie aerodromo artėjo du lėktuvai, P. Šaltenio lėktuvas turėjo kelis kartus kaitalioti aukštį. Kilo įtarimas, kad kontrolės bokštas sumaišė lėktuvus radaro ekrane ir Šalteniui davė klaidingus nurodymus. Tikroji avarijos priežastis taip ir liko neišaiškinta…“, – apie P. Šaltenio (A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotrauka) likimą rašė J. Pleita.