Klaipėdietis Domas Rimeika – muzikos fotografas, kurį dažnai galima sutikti įvairiuose Klaipėdos ir kitų miestų renginiuose bei gatvėse su fotoaparatu rankose. Tiek fotografija, tiek muzika jį lydėjo nuo mažumės. Visgi baigęs Stasio Šimkaus konservatoriją jis pasirinko fotografo kelią.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Fotografija į mano gyvenimą anksti atėjo – kai man buvo penkeri ar šešeri metai. Mano senelis yra kinematografas, jis ir buvo mano pirminis atspirties taškas, nuo kurio aš ir „užsikabinau ant fotografijos”. Mano pirmasis fotoaparatas buvo juostinukas, kurį man ir davė senelis, todėl namuose galėjau žaisti su visomis kameromis.

Kartais su klase ar šeimyna kažkur važiuodamas pasiimdavau tą juostinę „muilinukę” ir spaudydavau kadrus.

Bešnekėdamas su mama supratau, jog būtų smagu kažką veikti šalia mokyklos. Buvo du pasirinkimai – sportas arba muzika, menai. Pasirinkau menus. Dienotvarkė būdavo tokia įtempta, kad fotografija kažkaip ir užsimiršo. Ją atgaivinau tik laikui bėgant.

Kas lėmė, kad galiausiai pasirinkai ne muziką, o fotografiją?

Aš turėjau didelę svajonę būti Klaipėdos pilies džiazo festivalio komandos nariu. Norėjau jame suktis, būti užkulisiuose. 2016 metais kažkokiu stebuklingu būdu, gal dėl motyvacijos ar kitų savo bendravimo gebėjimų, ten pabuvau. Kuravau vieną muzikos grupę, jei neklystu, tai buvo Vilijos Matačiūnaitės grupė. Kai jie išvyko, kitą dieną atvažiavo „Electro deluxe“ ir visos kitos pasaulio žvaigždės ir aš, toks mažas pienburnis, galvojau, kad reikia pasiimti tą fotoaparatą. Pasiėmiau, ėjau į užkulisius ir pleškinau.

Ten buvo daug mano fotografijos autoritetų – Rytis Šeškaitis, Mantas Repečka, o su visais jais – aš. Žiūrėjau, kaip jie dirba ir pats norėjau kažką panašaus daryti. Tais metais supratau, kad man muzikoje yra labai smagu ir gera, bet fotografijoje man visiškai kitas „kaifas”, kitaip man atsiveria akys, mano mąstymas ir visi kiti vizualai.

Ar fotografuodamas renginį pats spėji jo įsijausti?

Visada spėju. Ypač, kai klausai viso koncerto, kai gali nueiti į vieną, į kitą vietą, nėra kažkokio laiko limito. Yra ilgas laiko tarpas, per kurį suspėji ir įsijausti, ir fotografuoti.

Prieš koncertus žinodamas, pas ką aš einu arba važiuoju. Tų atlikejų, kurių aš nežinau, stengiuosi paklausyti ir susipažinti su jų kuriama muzika, kad galėčiau tai labiau perteikti savo fotografijoje. Iš karto pajuntu, kas tam atlikėjui galbūt būtų tinkama ir žiūrėtųsi. Visada fotografuoju taip, kaip aš jį matau. Nieko nedubliuoju. Darau iš širdies.

Pažiūrėjus į Tavo nuotraukas atrodo, kad puikiai sugebi pagauti žmogaus emociją.

Kažkada, man atrodo, Rytis Šeškaitis yra pasakęs, kad yra vienas kadras iš viso koncerto. Šis jo sakinys mane lyg ir pagavo – jei tu turi vieną gerą kadrą iš renginio, manau, kad renginys yra pavykęs iš fotografinės pusės. Parsinešu namo nuotraukas, ir jau žinau, kad turiu tą kadrą, kurio aš laukiau. Vadinasi, padariau savo darbą ir misiją – turiu tai, ko ten ir atėjau.

O pačiam emocijos gyvenime svarbios?

Be emocijų nebūtų ir spalvų. Ne viskas yra tik juoda balta, ne viskas yra tik spalvota. Emocija – toks dalykas, kurį įdomu perteikti. Visi mes esam žmonės ir visi tas emocijas turim. Vėlgi, kartais, kai pačiam būna liūdna, kitaip gali ir nuotraukas tvarkyti, o kai pats būni linksmas – iš karto ir nuotraukos kitaip žiūrisi. Ta emocija ir ta nuotaika gali labai atsispindėti ekrane.

Ar yra kokia nors charakterio savybė, kurią pats kaip fotografas įgijai?

Visada stiprinu komunikabilumą. Nebijau prie kokio žmogaus prieiti gatvėje ir paprašyti padaryti jo portretą. Ypač, kai vaikštau Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje arba bet kokiame kitame Lietuvos mieste, dažnai su savimi turiu juostinį fotoaparatą. Su juo labai mėgstu fotografuoti žmonių portretus. Kartais paklausiu kokios nors žmogaus istorijos, nes jei įdomus žmogus, tai dažnai turi ir kažkokią istoriją su savimi. Niekada negali žinoti.

Visada reikia laikytis tų savybių, kurios yra įgimtos ir įgautos, jas stiprinti. Svarbiausia būti pozityviam. Darai tai, ką myli ir tavęs niekas negali sustabdyti. Tu sieki savo svajonių, darai tai, ką mėgsti. Kai papuola tos atlikėjų grupės, kurias visada norėjai nufotografuoti – išvis euforija.

Kiek procentų darbo, talento ir sėkmės?

Tai yra darbas plius kažkiek talento matymo. Sėkmės, manau, yra tik vienas procentas. Sėkmė nusišypso, kai pagauni tam tikrą kadrą, sutinki tam tikrą atlikėją, kurį visada norėjai nufotografuoti, bet iki to yra daug darbo ir asmeninio tobulėjimo. Kiekvienas žmogus gali fotografuoti, nes kiekvienas kišenėje turi po telefoną, kuris daro nerealias nuotraukas ir tiek. Viskas susideda iš darbo ir kiek tu jo įdedi. Sau keliu labai didelius lūkesčius. Kiekviena naujai padaryta nuotrauka jau turėtų būti geresnė negu prieš tai buvusi.

Kiek fotografo darbas susijęs su intuicija ir kito žmogaus pajautimu?

Daug kas sako, kad vyrai intuicijos neturi. Aš pajaučiu atlikėją iš jo dainavimo. Kai turi daug laiko ir tau nėra duotos tik pirmos trys dainos. Nuo pirmos dainos labai retai kada puolu fotografuoti. Visada leidžiu atlikėjui „įsijungti”. Jis įsivažiuoja į savo vėžes, pripranta prie scenos, prie publikos, kad ir kokia ji bebūtų. Tada aš pasirodau.

Visada prieš koncertus pasišneku su jų vadybininkais, ar jie man leidžia lipti ant scenos. Stengiuosi kuo glaudžiau susibendrauti su atlikėjais, jie tada į tave kitaip žiūri ir lengviau juos išjauti.

Yra tam tikrų atlikėjų, kuriuos gali fotografuoti tik ne nuo scenos, nes ant scenos. Labai daug kas priklauso nuo koncerto, kur jis vyksta ir kam jis yra skirtas. Tačiau tokių atvejų būna labai retai. Dažniausiai atlikėjai geranoriškai ir su šypsena tave priima ant scenos ir su tavim netgi pabendrauja. Neleidžiama lipti ant scenos labai retais atvejais arba, kai labai scena maža. Puikiai supranti, kad tu ten tiesiog nebetilpsi.

Moki groti fleita. Ar fotografuojant renginius Tau padeda muzikinis išprusimas?

Muzika ir fotografija yra viena šalia kitos. Niekada neužmirštu muzikos. Fotografuoju labai intensyviai ir teatrą – bendradarbiauju su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, su Apeirono teatru ir kitais. Visada muzika eina šalia. Nėra buvę, kad jos niekada nebūtų.

Muzikinis išprusimas visuomet padeda. Žinai, kad nereikia fotografuoti pauzės – laukiu kulminacijos, žinai, kaip nepadaryti kvailų dalykų, nenueiti ten, kur nereikia, neatsistoti ten, kur nereikia. Ypač tai veikia teatruose.

Konservatorijoje išmokau ir kaip klausyti muzikos, ir kaip ją girdėti, pažinti. Pagal muziką, ypač, kuri vyksta spektakliuose, teatruose, susidėlioji galvoje savo planą, kaip, kur ir kokioje vietoje tu būsi, kad būtum mažai matomas, minimaliai girdimas ir padarytum tą kadrą, kurio visada nori.

Buvau pakviestas į Vokietiją fotografuoti operą. Po susipažinimo ir rankos paspaudimo dirigentui man padavė partitūrą, kadangi jis žinojo, jog turiu muzikinį išsilavinimą. Pasiūlė permesti akimis tam, kad žinočiau kas ir kur yra. Pas juos kai kuriuose teatruose yra priimtina fotografui duoti kuo daugiau medžiagos, ypač scenos vizualo tam, kad jis suprastų, kas bus.

Aš visada einu į repeticijas kartu su atlikėjais. Jeigu nefotografuoju, tai tiesiog sėdžiu ir žiūriu, kaip kas vyksta.

Kaune yra statomas miuziklas „Mano puikioji ledi“. Premjera bus rugpjūčio pabaigoje ir aš jau paskutinę rugpjūčio savaitę praleisiu kartu su jais matysiu, kas vyksta scenoje – kaip kilnojasi dekoracijos, kaip sukasi scena, ką daro atlikėjai, šokėjai, choras.

Kai viską žinai, ateiti į premjerą nėra bėdos. Tau nereikia bėgioti po visą teatrą kaip akis išdegus, kad galvotum, jog ir ten nerealiai, ir iš kito kampo nerealiai. Jau per tą savaitę susidėlioji sau planą, jis sugula ir ramiai ateini.

Taip vienas renginys užima daug laiko?

Taip. Manau taip turėtų dirbti dauguma fotografų, kurie nori ramiai, tvarkingai, gražiai ir profesionaliai viską padaryti. Ypač su tokiais renginiais kaip spektaklis, šokis, performansai. Visada stengiuosi, jei galimybės leidžia ir jei pats teatras sutinka, būti kuo daugiau laiko su jais. Kuo tu daugiau su jais šneki, bendrauji, vaidiniesi, tuo daugiau jie prie tavęs pripranta ir vėliau po kurio laiko tiesiog nebemato, nesvarbu, ar tai būtų choro atlikėjas, solistas ar tiesiog teatro vadovas. Jie tada nebemato fotoaparato. Pirmą kartą, kai ateini į naują vietą nepaimu fotoaparato, susibendrauju, pašneku. Tik tada pasiimu fotoaparatą ir eini fotografuoti.