Girulių miškas ir išorinis uostas viešojoje erdvėje tampa kodu, o galbūt ir pilietiniu simboliu. Klaipėdos bendruomenių asociacijos (KBA) kova peržengė miesto lygmens problemą ir tapo nacionaliniu klausimu. Jau atėjo laikas šią istoriją svarstyti kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos Bendrojo plano (BP) sprendinių. Ar Lietuvos piliečiams reikia milijardinių investicijų į naujo giliavandenio jūrų uosto ir geležinkelio mazgo infrastruktūrą? O šių mega projektų pasekmių visam pajūriui ar reikia? Apžvelkime nuosekliai ne tik išgirtą naudą, bet ir nutylėtą žalą, o tada atsakingai ir sąžiningai nuspręskime.

„Giruliai – Klaipėdos plaučiai ir klaipėdiečiai grius kryžiumi“, – per susitikimą su viceministru Gyčiu Mažeika teigė architektas Edmundas Benetis.

„Ar mums reikia to karo Klaipėdoje dėl Girulių?“ – antrino Klaipėdos bendruomenių asociacijos pirmininkas Gintaras Ramašauskas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Perduokite, klaipėdiečiams reiks atsiskaityti ne už 30 ha, bet už kiekvieną nukirstą medį. Mes turime tik du pasididžiavimus: pajūrį ir Girulių mišką“, – įspėjo Šilojų seniūnaitis ir visuomenininkas Aurimas Mockus.

„Tai nėra Girulių miškas – tai botaninis zoologinis draustinis“, – pavadinimo kaitos istoriją priminė nenuilstanti gamtosaugos aktyvistė Zita Daugintytė.

Iš tiesų Girulius iškirsti buvo užsimota Nepriklausomybės pradžioje, kaip liudija Z. Daugintytė, kova truko apie 7 metus, o peticiją pasirašė 40 000 žmonių. „Jeigu iškirsite Girulius, lėks galvos“, – viceministrui tvirtai pareiškė Žaliųjų sąjungos pirmininkas Remigijus Lapinskas.

Nors pavadinimas Giruliai neretai siejamas tik su gamtos problema, taip manyti būtų naivu ir klaidinga. Išsami šios problemos analizė demaskuoja Lietuvos demokratijos yrančius pamatus. Erozijos pavojus kyla ne tik pajūrio krantui, bet ir valstybės veidui. Kas yra Lietuva, jeigu skubos tvarka ir su abejotinu skaidrumu „valstybinės svarbos projektu“ gali tapti bet kokia verslo idėja? Jeigu labai labai pasistengsite ir žinosite, su kuo pasiderinti (pvz., Gariūnų turgus, ar skandalais kaip apynių spurgom apkibęs Klaipėdos baseinas) – labai prašome – Jūs turite sau projektėlį su amžina žalia šviesa, nes nieko derinti nei su vietine valdžia, nei su bendruomene nereikia…

Kas yra Lietuva, jeigu piliečiams dega raudona šviesa? Žinoti išsamią pagrįstą informaciją apie projektą tarsi griežtai draudžiama. Susidaro įspūdis, kad valstybė vykdo slaptą nuo visuomenės operaciją. Būtent piliečiai tokioje „operacijoje“ netenka jiems šalies Konstitucijos garantuotos teisės dalyvauti valstybės valdyme. Pastebimas reikšmingas galių disbalansas: dėl Lietuvos ateities tariasi verslas ir politika, o pilietis lieka eliminuotas iš valstybės valdymo sistemos kaip nereikšmingas elementas.

Girulių priešistorė ir paslaptys  

Istorijos šaknys prasideda 2013 m. birželio 18 d., kai Seimas suteikia valstybinės reikšmės objekto statusą Rytų–Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projektui (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros kompleksui). Remiantis šiuo sprendimu 2014 m. liepos 22 d. buvo pradėtas rengti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto bendrasis planas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad uosto planas buvo rengiamas visiškai atskirai nuo Klaipėdos miesto Bendrojo Plano – lyg pats uostas nebūtų mieste. Kartu su uosto plėtros planais, žingsnis po žingsnio ėmė vystytis ir Girulių „kodas“.

2018 m. sausio mėnesį buvo pasirašytas Lietuvos pajūrio bendruomenių atviras laiškas Lietuvos Prezidentei, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui ir kitiems ministrams. Šis laiškas atskleidė skeptišką Klaipėdos krašto požiūrį į Lietuvos valstybinio jūrų oro plėtros projekto įgyvendinimą. Ilgą laiką Klaipėdos gyventojai buvo sužavėti 30 000 naujų darbo vietų bei 100 milijonų tonų krova uoste per metus. Gražus mitas viešojoje erdvėje apie konkurencingą ateitį pamažu ėmė klibėti – būtent šis laiškas tapo pirma svarbia žinute aukščiausiems šalies valdovams apie piliečių susirūpinimą ir abejojimą pateikiamos statistikos įgyvendinimo sėkme.

2018 m. rugsėjo mėnesį KBA su partneriais organizuotos konferencijos metu buvo parengtas memorandumas dėl šio uosto bendrojo plano, kuriame rašoma: „Klaipėdos Valstybinio jūrų uosto bendrasis planas rengiamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos bendrąjį planą ir Teritorijų Planavimo įstatyme numatytas teisines procedūras ir visiškai ignoruojant tvarios ir darnios plėtros principus. Tai kelia realią grėsmę tolimesnei Klaipėdos ir viso Lietuvos pajūrio raidai.“

Neatsižvelgiant į pagrįstas visuomenės pastabas uosto BP buvo patvirtintas Vyriausybėje, o vėliau ir Seime. Buvo nepaisoma Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nurodymų, kad į ekonominius skaičiavimus turėtų būti įtraukti aplinkosauginiai kaštai dėl žalos gamtinei aplinkai. Taip pat nekreipiamas dėmesys į SPAV ataskaitą, kurioje akcentuojamas tiesioginis, neigiamas, reikšmingas ir ilgalaikis poveikis gamtai. Memorandume reikalaujama principinių dalykų: 1) uosto plėtros veiksmus derinti su Klaipėdos bendruomene; 2) deramai nagrinėti giliavandenio uosto galimybę Būtingėje; 3) stabdyti taršios uosto krovos projektus, žalojančius klaipėdiečių gyvenimo kokybę ir sveikatą.

Taigi, Vyriausybė vadovaujasi nuostata, kad Klaipėdos giliavandenio jūrų uosto statyba Melnragėje ir geležinkelio mazgo perkėlimas iš centrinės stoties į Girulius įgauna valstybės reikšmės projekto statusą bei žalią šviesą jau 2013 metais. Svarbu pažymėti, kad tiksli geležinkelio mazgo vieta ilgą laiką buvo nežinoma – pirminiai žingsniai ir informacija buvo pateikiama itin abstrakčiai. Po šio sprendimo vyko parengiamieji geležinkelio infrastruktūros plėtros planavimo veiksmai, vertinamos galimybės, o procesas įgavo pagreitį 2020 m. kai šalį sukrėtė COVID – 19 pasaulinė pandemija.

COVID – 19 išplito Giruliuose?

Kovo mėnesį Lietuvoje paskelbiama pandemija dėl koronaviruso. Žmonės visą dėmesį koncentruoja į savo ir artimųjų sveikatą bei gyvybę. Žiniasklaida taip pat užliejama informacija apie naujų susirgimų skaičių. Galvoti apie būsimą šalies ekonomiką ir naujus geležinkelius ar jūrų uostus daugeliui neaktualu ir netgi neprasminga. Deja, valstybinis mechanizmas ir toliau inertiškai, bet metodiškai suka sraigtelius, bei priima itin reikšmingus visai Lietuvai sprendimus.

2020 m. balandžio 30 d. savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis pasirašo raštą, kuriame sutinka su geležinkelio plėtra miesto ribose esančioje Pauosčio stotyje. Paprastai tariant, tai reiškia leidimą kirsti Girulių mišką.

Jau po mėnesio ( gegužės 25 d.) Klaipėdos miesto savivaldybės puslapyje pasirodo vieša informacija gyventojams. Skelbime nurodoma: „Informuojame, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, atsižvelgdama į AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ pateiktą pasiūlymą, parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl transeuropinio IX B transporto koridoriaus ruožo – Klaipėdos geležinkelio mazgo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo planų rengimo pradžios“ projektą.“ Šiame skelbime taip pat trumpai nuskamba Girulių pavadinimas („<..>Klaipėdos geležinkelio mazgo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros (ruožo nuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracinės ribos šiaurinėje miesto dalyje (ties Giruliais, Labrenciškėmis, Kalote“).

Puslapio apačioje yra aktyvi nuoroda teikimas 2020 05 25, kurioje rašoma ne apie manevrinę stotį Giruliuose, bet apie ištisą terminalą: „Didėjantys konteinerių srautai lemia didėjantį krovininių automobilių srautą Klaipėdos mieste ir jo prieigose. Dėl šių priežasčių būtina gerinti Klaipėdos uosto sąveiką su geležinkelių transportu, ypač TEN-T antrajam, Šiaurės jūros–Baltijos koridoriui priklausančiais geležinkelio ruožais, ir taip užtikrinti, kad daugiau kaip 2/3 visų krovinių į Klaipėdos uostą ir iš jo būtų atvežami ir išvežami geležinkelių transportu. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, turi būti skatinamas konteinerių terminalų ir intelektinių transporto sistemų sprendinių įgyvendinimas Klaipėdos uosto prieigose, kur būtų sutelkiami srautai iš visų terminalų ir toliau įgyvendinama pasiteisinusi šaudyklinių traukinių koncepcija.“

Suprato miesto administracijos galva p. Neniškis, kad Giruliuose planuojamas ne geležinkelio mazgas, o didžiulis multimodalinis konteinerių terminalas, ar nesuprato? Štai kur klausimas, kurio mes niekada nebesužinosime. Laimei, ši žinia apie terminalą laiku sukrėtė klaipėdiečius. Tuomet ir prasidėjo raštų ir aktyvių bendruomenių į Vyriausybės posėdžius maratonas.

Giruliai versus tonos degalų

Atskiros Klaipėdos krašto bendruomenės nuo 2013 m. sprendžia Girulių miško išsaugojimo klausimą ir giliavandenio jūrų uosto dilemą. Siekdamos savo bendradarbiavimo efektyvumo ir svaresnio balso svarstant svarbius klausimus mieste, 7 Klaipėdos vietos bendruomenės 2018 m. balandžio mėnesį susijungė į KBA. Susivienijimas liudija problemos opumą ir pilietinį impulsą demokratiškai dalyvauti krašto reikaluose, o ne aklai ir klusniai priimti sprendimus iš viršaus.

Giliavandenis uostas ir Giruliai yra glaudžiai susiję objektai: sudėjus juos kartu, paaiškėja valstybinis planas. Melnragėje planuojama pastatyti giliavandenį uostą, kuris jungtųsi su traukinių stotimi ir multimodaliniu terminalu Giruliuose (kroviniai būtų gabenami ne vien Klaipėdos gatvėmis, bet ir traukiniais). Buvo teigiama, kad reiktų iškirsti apie 50  ha miško, po to tikslinama, kad užteks sunaikinti 30 ha miško, kad išvystytų geležinkelio mazgą miesto teritorijoje. Manoma, visa projekto apimtis nėra atskleidžiama visuomenei bei nutylimas tikrasis planas, t. y. įrengti Girulių miške multimodalinį terminalą. Spėjama, kad reali žala galėtų siekti net 100 ha ir daugiau Girulių miške.

Miško naikinimo būtinybė yra grindžiama kuro išlaidomis. Pasak susisiekimo viceministro G. Mažeikos rašto (2020 m. birželio 13 d.), traukinių stoties mazgo perkėlimui tinka tik Giruliai: „Specialistai įvertino, kad įrengus Naująją geležinkelio stotį Kopūstų kaimo vietovėje lokomotyvo važiavimo atstumas padidėtų 5 kartus (1,8 km iš Pauosčio kelyno, 11,1 km iš Kopūstų kaimo), o važiavimo laikas – 2 kartus. Degalų sąnaudos, vežant tokį patį krovinio svorį (vagonų skaičių), padidėtų 6 kartus (degalų sąnaudos per metus padidėtų 406 tūkst. litrų). Ženkliai didėdami vežimo kaštai neigiamai įtakotų Klaipėdos uosto konkurencingumą kitų uostų atžvilgiu, atitinkamai padidėtų ir miesto oro tarša bei triukšmas – atkarpoje tarp Kopūstų kaimo ir Pauosčio kelyno oro tarša padidėtų 6 kartus (CO₂ kiekis padidėtų 1.285,9 tūkst. kilogramų), proporcingai didėtų triukšmas ir vibracija.“

Akcentuojama taršos žala miestui, tačiau ignoruojama kita pusė. Tokiu būdu visiškai rimtu veidu yra teigiama, kad sutaupant po vieną benzovežį dyzelinio kuro per mėnesį, bet tokiam „šventam“ tikslui paaukojant klaipėdiečiams brangų rekreacinį mišką, ženkliai pagerės miesto žmonių gyvenimo kokybė. Svarstant uosto BP, Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika per Vyriausybės posėdį pripažino, kad išvystant išorinį uostą ir jo kranto infrastruktūrą, pajūrio gamtinei aplinkai  bus padaryti „milijardo ir daugiau“ nuostoliai.  Kyla pagrįsta abejonė – ar atsakingi valstybės tarnautojai turi adekvačius gebėjimus objektyviai vertinti planuojamų investicinių projektų naudą ir jų neišvengiamus nuostolius, ir ar jie bent nutuokia apie darnaus vystymo principus, jau privalomus visoje Europoje?

Trys alternatyvos: Giruliai ar Kopūstai, ar?

Pirminiuose Susisiekimo ministerijos dokumentuose figūravo vienintelis variantas – Giruliai. Bendruomenei įsitraukus į diskusijas, Vyriausybės posėdžius ir žiniasklaidą, buvo prabilta apie 3 galimas alternatyvas: nulinę – geležinkelio stotis ir toliau priimtų krovinius miesto centre, 1 – Girulius ir 2 – Kopūstų kaimą. Nulinė netiko, nes situacija nesikeistų, o Kopūstai suryja per daug kuro, yra per toli nuo centro (9,3 km) – tai nepatrauklu nei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, nei „Lietuvos geležinkeliams“. Kas būtų patrauklu? Atsakymas – Giruliai, nes arti. Tokia logika buvo kone kategoriškai vadovaujamasi Susisiekimo ministerijoje.

Norėdami perkalbėti griežtą ministerijos poziciją, bendruomenių atstovai ir aktyvūs piliečiai vyko į tris Vyriausybės posėdžius: birželio 17 d. ir 22 d. bei liepos 1 d. Pirmame posėdyje sprendimas dėl Girulių miško kirtimo buvo atidėtas, kad premjero nurodymu būtų pabendrauta su visuomene tyliai ją užliūliuojant, bet nepadedant taško – tik šiek tiek patampant už virvučių.

Antrame posėdyje patvirtintas vien Girulių variantas (vėl istorija iš pradžių). Ir tik neslūgstant nuolatiniam visuomenės spaudimui, trečiame galiausiai įtvirtintos abi alternatyvos: Giruliai ir Kopūstų kaimas. Paklausus susisiekimo ministro, kodėl Kopūstai nebuvo iš karto svarstomi kaip tinkama alternatyva, buvo atsakyta, kad tai techninė klaida:

„Šis klausimas pateikiamas antrą kartą, praeitame posėdyje buvo priimtas, bet dėl techninių papildymų nebuvo įrašytas vienas sakinys, kuris praplečia numatytą svarstyti teritoriją geležinkelio mazgui plėsti – Kopūstų kaimą“, – ministrams trečiadienį sakė J. Narkevičius .

Susisiekimo ministras bandė sušvelninti įtemptą situaciją ir raminti jau nebe juokais supykusius klaipėdiečius, nors raštai ir planavimo teritorijos brėžinys liudija ką kitą – Kopūstai buvo iš karto atmesti kaip netinkama alternatyva. Jeigu ne viešumas ir bendra klaipėdiečių pozicija – vargu ar iš viso būtų ieškota alternatyvų. Panašu, kad ministerijose einama lengviausiu keliu – surandamas vienintelis ir patogiausias variantas, kurio laikomasi nagais ir dantimis.

Garsus mitas apie aukso kalnus kainuojančią Būtingę

„Inros –Lackner“ studijoje 2011 m.  buvo atliktas lyginamasis ekonominis ir finansinis 2 alternatyvų vertinimas, kuris nebuvo viešai netgi prieinamas, o 2018 m. visuomenei pristatytas tik atnaujintas studijos varijantas. Remiantis  investicijų poreikio vertinimu nustatyta, kad statyti giliavandenį uostą Būtingėje (suma 1 163 806 518 eur.) yra du kartus brangiau nei Melnragėje (suma 619 094 681 eur.).

KBA, įvertinusi sąmatoje pateikiamus aspektus, sureagavo oficialiu raštu, kuriame kritikavo visuomenės klaidinimą: 1) lyginami du skirtingų dydžio projektai: Melnragėje (93 ha) ir Būtingėje (189 ha); 2) molų įrengimo suma skaičiuojama vienodai, nors Būtingėje jie būtų įrengti mažuose gyliuose; 3) nebuvo įvertinti aplinkosaugos kaštai ir žala pajūrio krantui; 4) nėra įvertinama kompensacija už paimamą valstybės reikmėms būstą ir žemės sklypą; 5) nėra duomenų apie kaštus, sietinus su turizmo ir rekreacijos industrijos netekimais Palangoje,  Šventojoje, Pajūrio regioniniame parke ir susietais su katastrofišku šio projekto poveikiu pajūrio paplūdimiams.

Kitais žodžiais tariant, studijoje pateikiama sąmata atrodo fiktyviai išpūsta, nepagrįsta ir nepatikima. Kyla įtarimas, kad buvo įtraukta per mažai svarbių kriterijų, kurie ženkliai koreguotų galutines sumas. KVJUD, nebeatlaikiusi visuomenės spaudimo, gėdingai pripažino, kad atnaujinant galimybių studiją, ekonominės ir finansinės jos dalių atnaujinimas nebuvo konsultantams net užsakytas.

Dėl asociacijos veiksmų ir nurodytų daugybės netikslumų investicijų poreikio skaičiavimuose, buvo atliktos dalinės korekcijos. Deja, koreguoti akivaizdžias ekonomines ir logikos klaidas iš esmės atsisakyta, jos paliktos valstybės svarbos dokumentuose. Buvo įrodinėjama, kad ne uosto BP, o LR BP  SPAV procedūros metu bus parenkama vieta išorinio uosto statybai, o iki to laiko Melnragė yra tik „sąlyginis sprendinys“. Tačiau vėliau SPAV procedūros metu parenkant išorinio uosto statybos vietą Melnragėje, buvo ir toliau naudojami klaidinantys investicijų poreikio skaičiavimai. Buvo kuriama išankstinė vieša nuomonė, kad Būtingėje latviai nieko neleis daryti, nors šis klausimas su kaimynais net nebuvo derinamas.

Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Vidmantas Dambrauskas spaudoje pasisakė prieš išorinio uosto projektą. Jo nuomone, Klaipėda nėra pajėgi realizuoti viešojoje erdvėje kuriamo mito: „Šiandien Klaipėdos uosto krovos kompanijos be papildomų investicijų gali krauti 80 mln. t per metus, o krauna tik per 46 mln. t.“ (…) Tegu nesvaigsta tie, kurie transliuoja žinią, kad Klaipėda ateityje kraus 100 mln. tonų krovinių per metus, ir tegu negąsdina žmonių“.

Negalima jūrų uosto prilyginti „Maximos“ parduotuvei – tokia logika vadovavosi ir Susisiekimo ex-ministras R. Masiulis. Deja,  su didžiule energija stumiamas išorinio uosto projektas ir didžiulis noras betonuoti pusiasalį jūroje neužtikrina sėkmės – milijardas investicijų iš valstybės biudžeto gali virsti katastrofa, jeigu, kaip tvirtina uosto kompanijų specialistai, krovinio naujam uostui nebus.

Kyla rimtas klausimas, ar tokios klaidos yra informacinis karas, valdininkų nekompetencija, o gal nusikaltimas? Pateikus nekorektišką investicijų poreikio sąmatą, Būtingė buvo pašalinta kaip alternatyva, o uosto plėtrai Melnragėje iš karto imtasi planuoti didžiulį geležinkelio multimodalinį terminalą Girulių miške. Tiesa, į deklaruojamą stoties perkėlimą iš miesto centrinės dalies numatoma investuoti 80 milijonų. Rimti pinigai, rimtam ponui – Lietuvos geležinkeliai „eina į projektą“. Melnragė atitenka uostui,  Giruliai – geležinkeliams. Viskas jau buvo apgalvota ir žemėlapiuose pasidalinta, liko tik tyliai pasirašyti. Visuomenę užvaldžiusi įtampa dėl pandemijos ir karantino idealiai tiko kaip priedanga skubiems darbams atlikti – tačiau niekas nesitikėjo tiek visuomenės sukelto triukšmo…

Kam svyla padai dėl Girulių išnaikinimo?

Dėl geležinkelių plėtros Girulių miške neigiamai pasisakė KBA, Klaipėdos miesto taryba ir meras, uosto verslas ir Seimas. Birželio 29 d. buvo pasirašyta Seimo rezoliucija, kurioje skelbiama: „<..> Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė šį nutarimą ignoruodama Lietuvos Respublikos Seimo narių, Klaipėdos bendruomenių asociacijos, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos prašymus, reikalauja koreguoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. 651 „Dėl transeuropinio IX B transporto koridoriaus Klaipėdos geležinkelio mazgo dalies susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo planų rengimo pradžios“ ir numatyti jame šiuos planuojamos teritorijos pakeitimus: 1) išbraukti nuostatas dėl Pauosčio kelyno plėtros Melnragės–Girulių miško teritorijoje; 2) numatyti pagrindinę Klaipėdos centrinės geležinkelio stoties perkėlimo vietą – Kopūstų kaimą Klaipėdos rajone.“

Jūrų tyrimo instituto darbuotojas, profesorius S. Oleninas primena, kad Klaipėda nėra gamykla, tai miestas, kuriame gyvena žmonės, norintys kvėpuoti tyru oru. Svarbu suderinti miesto vystymąsi ir Žaliąjį Europos kursą, kurį klaipėdiečiams pristatė gamtos apsaugos eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. S. Olenino teigimu, Giruliai dar nėra tinkamai įvertinti, nes nėra tinkamai ginami nacionalinių ir Europos įstatymų. Gamtosauginis statusas jau buvo patylomis atimtas nepriklausomybės pradžioje dėl kadaise planuoto naujo naftos terminalo, kurį vėliau šiaip taip pavyko nukreipti į Būtingę. Ar beveik po 30 metų leisime, kad Giruliai, sodinti pačių klaipėdiečių, būtų galiausiai iškirsti be jokių derybų?

Girulių kirtimą aktyviai inicijuoja AB „Lietuvos geležinkeliai“, Susisiekimo ministerija ir Vyriausybė.

LR BP ir slaptoji operacija

Liepos  30 d. Vilniuje buvo pristatyti Lietuvos Respublikos BP sprendiniai 2030. Sprendiniuose numatyta jūrų uosto Klaipėdoje plėtra ir geležinkelio vystymas. Įdomiausiai dokumente aprašyti Giruliai, kurie atliktų net dvi funkcijas: ir kurortas („Esamus kurortus – Neringą ir Palangą – vystyti prioritetą teikiant gamtinių ir kultūrinių rekreacinių išteklių įveiklinimui, turizmo ir rekreacinės infrastruktūros plėtrai. Steigti naujas kurortines teritorijas Rusnėje, Kintuose, Drėvernoje, Svencelėje, Karklėje, Smiltynėje ir Giruliuose“), ir krovinių centras: „Siekiant iškelti didžiąją dalį krovininių traukinių srauto iš Klaipėdos miesto centrinės stoties numatoma, kad kroviniai iš anksto būtų nukreipiami į naują stotį šiauriau Klaipėdos, taip atlaisvinant esamos stoties teritoriją miesto reikmėms, o esamą geležinkelio stotį paliekant tik keleivių aptarnavimui. Šiam sprendiniui įgyvendinti numatomos dvi alternatyvos, kurios patikslinamos žemesniuose planavimo ir vertinimo etapuose: reikiamą infrastruktūrą įrengti pauosčio kelyne (Girulių miške) arba šalia Kopūstų kaimo Klaipėdos rajone (numatyta Klaipėdos apskrities teritorijos bendrajame plane).“ Na, tai ar daug yra norinčių atsirastų visai jaukiai pailsėti, sveikatą pataisyti ir jėgas atgauti planuojamame Girulių „kurorte“? Į poilsį įskaičiuota galingas terminalas, traukinių bildesys, lokomotyvų smarvė bei sirenos kiaurą parą tiesiog už prabangios poilsinės lango. Tikriausiai, susidomės „milijonai“ turistų?

Iki šių metų spalio 5 dienos visuomenė turi teikti pasiūlymus LR BP rengėjams. Aktyvus visuomenės žygis dėl Girulių dar nėra baigtas – tikimybė pasmerkti Girulius sunaikinimui vis dar išlieka. Plano rengėjai ramina, kad bus atsižvelgta į visuomenės pastabas.

Iš tiesų kodas „Giruliai“ tarsi lakmuso popierėlis, kuris parodys Lietuvai, koks yra bendruomenės svoris demokratinėje valstybėje. Šios istorijos baigtis demaskuos povandenines galias, interesus ir tikrąjį valstybės veidą. Lieka sekti naujienas, nelikti abejingiems ir laukti galutinio scenarijaus.