Trečiadienį, rugpjūčio 26-ąją, 17 val., „Ramybės“ galerija Palangoje kviečia į paskutinių šios vasaros parodų atidarymus: čia bus pristatytos dailininkės Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos darbų paroda „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“ ir tapytojos Rasos Slavinskaitės paroda „Užrašai“.
Vilniuje gyvenanti ir kurianti tapytoja A. G. Černiūtė į Palangą atveža ir pačius savo naujausius kūrinius, ir tai, kas atsirado pastaraisiais metais.
„Tai, kas mus supa, panašu į mišką, kurį aš nuolat tapau – saulės spindulių mirguliavimas lapuose ar ant medžių kamienų sukuria kitokios realybės iliuziją. Mano tapomas miškas yra įkvėptas ir šių dienų aktualijų – beatodairiškų kirtimų, pjovimų. Tarp nupjautų pušų staiga atsitupia paukštis. Iškirstame miške vyksta šventojo gundymo scena. Kirtimuose patiriamos išdavystės arba atvirkščiai – prasideda meilė“, – teigia ji.
A. G. Černiūtė kalba jai pažįstama technika ir žinoma medija – tapyba. Naudodama tapybą kaip vaizdinę kalbą, menininkė aiškina – ir aiškinasi – šios menų rūšies bei dailės apskritai galimybes, gebėjimą perteikti tai, kas mus supa. Žmones, medžius, jausmus, patyrimus.
Jaunosios kartos tapytoja Rasa Slavinskaitė, rengianti personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje bei dalyvaujanti grupinėse parodose, apie „Ramybės“ galerijoje pristatomą parodą kalba taip: „Pasitelkdama emocines skirtybes nagrinėju triukšmo ir tylos nuolatinius susidūrimus, ieškau supratimo galimybių į nepažintą tiesą“.
Pasak dailininkės, kiekvienas paveikslas, atliktas tradicine tapyba, tai tarsi vis naujas įrašas, naujas užrašas dienoje, atskleidžiantis nepažinaus šydo uždangos dalelę.
„Šie užrašai man tampa sulėtinančia būtį kalba, vedančia į vidinę harmoniją ir išsipildymą. O šiandieniniame socialinės atskirties susiformavusiame kontekste tai apsinuoginusių žmogaus kintančių, itin suaštrintų būsenų refleksija. Susiskaldymas, trapumas, baimė, užsisklendimas, vidinių kompasų krypčių korekcijos link ramybės ir vilties“, – sako ji.
Pataisykite autorės vardą – Laura Slavinskaitė, o ne Rasa. Ačiū.