Klaipėdietė Rosana Štemanetian – jauna operos solistė, dainuojanti ir vaidinanti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Kelias į muzikavimą prasidėjo Juozo Karoso muzikos mokykloje, į kurią Rosaną nuvedė mama. Ten ji mokėsi groti fortepijonu, dainavo chore.

Meilė muzikai po muzikos mokyklos baigimo nedingo – mergina svajojo apie dainavimą. Įstojo į Stasio Šimkaus konservatoriją mokytis operinio dainavimo, vėliau tęsė mokslus Klaipėdos universitete.

Kas Tau yra opera?

Man opera yra gyvenimas, man artimiausias žanras. Labiausiai mėgstu operą, operetę. Bet be proto pradėjo patikti ir miuziklai, ir vaikiški spektakliai. Kol teatre nebuvau, sakiau, kad niekada nenorėsiu vaidinti. Studijų laikais buvo dėstytojas Ramūnas Kaubrys. Kadangi jis dirbo teatre, mes galėjome teatre pastatyti veikalą. Iki tol, kol nebuvau įžengusi į teatrą, pati nevaidinau, rimtesnių vaidmenų neatlikau, maniau, kad būsiu kamerinė dainininkė, kuri bažnyčiose dainuoja kantatas, oratorijas.

Kai dar buvau maža, mane mama atvedė į teatrą, į vaikų operos studiją. Tuo metu buvo tokia režisierė Rima Sasnauskaitė ir aš pora metų pas ją vaidinau spektakliuose vaikiškus vaidmenis. Prisimenu, kad buvau mažoji pelytė „Batuotame katine“. Negaliu sakyti, kad tik studijų laikais pirmą kartą įžengiau į teatro sceną, bet tai, kas buvo vaikystėje, prisimenu tik iš nuotraukų.

Ritualas, kurį prieš išeidama į sceną visada padarai.

Dabar tokio neturiu. Anksčiau gerdavau kavą prieš kiekvieną dainavimą, bet dabar stengiuosi neprisirišti ir atsisakyti tokių dalykų. Ne visada tą ritualą, kad ir kavos gėrimą, galėsi padaryti. Tarkim, kai kažkur kitur išvažiuoji ir negauni kavos prieš dainavimą – tada pradedi stresuoti, pradedi galvoti, kad nėra kavos, kaip man reikės dainuoti. Stengiuosi atsisakyti tokių prisirišimų ir ritualų tam, kad savęs neapsunkinčiau esant kokiai nors ekstremaliai situacijai.

Kaip ruošiesi vaidmeniui?

Iš pradžių išsianalizuoju muziką, savo personažo charakterį, tam, kad suprasčiau, kas tokia esu ir, žinoma, išmokstu medžiagą. Pats pagrindinis dalykas yra pagauti personažo charakterį. Net ir režisierius iš dalies renkasi pagal personažo ir žmogaus charakterių panašumus. Lengviau atskleisti charakterį, kai jis artimas tavajam. Būna, kad gauni visiškai priešingų vaidmenų ir turi lipti per save ir vis tiek daryti. Jei darysi ir stengsiesi, visada būsi pastebėtas.

Iššūkis buvo vaidinti Serpiną komiškoje operoje „Tarnaitė ponia“. Per gan trumpą laiką reikėjo paruošti labai charakteringą vaidmenį. Kadangi tuo pačiu metu vyko ir pasiruošimas „Skrajojančio olando“ operos premjerai, nebuvo kada nuobodžiauti. Serpina buvo vienas iš tų vaidmenų, kuris nėra artimas man.

Ar kažkas Tave operos solisto darbe erzina?

Kartais erzina, kai užsidedi peruką ar kažkokį kitą atributą, su kuriuo nepatogiai jautiesi. Visgi, kai būni scenoje, niekas nebetrukdo ir tai užmiršti, nes pradedi dainuoti ir tada apie tokius dalykus nebegalvoji.

Koks mėgstamiausias Tavo atliktas vaidmuo?

Jau daug metų, kaip ir daugeliui klaipėdiečių, kurie lankosi muzikiniame teatre, man patinka miuziklas „Smuikininkas ant stogo“. Tai vienas man mylimiausių spektaklių.

Labai patiko vaidinti vaikiškame spektaklyje. Antano Kučinsko „Žvaigždžių operoje“ vaidinau žvaigždę. Kai režisierius Ramūnas Kaubrys pasakė, kad reikės važinėti ant riedžio, pagalvojau, kad jis juokauja. Kai sužinojau, kad teks ne tik važinėti, bet kartu ir dainuoti – maniau, kad tai neįmanoma. Iki tol nemokėjau su juo važiuoti. Tai buvo vienas įdomesnių dalykų, kuriuos teko daryti ir išmokti teatre. Juo važiuoti mokiausi scenoje, per repeticijas ir per pertraukas.

Įsiminė Rūtos Bunikytės režisuota pasaka „Sniego karalienė“, kurioje atlikau Gerdos vaidmenį. Tai buvo delfinariumo rengiamas teatralizuotas koncertas, skirtas vaikams. Iššūkis buvo ne tik dainuoti miuzikliškai, kas man buvo visiškai nauja, bet ir atlikti kūrinius tokioje stebuklingoje vietoje kartu su delfinais ir jūrų liūtais. Kadangi jie pritaškydavo vandens į sceną, kurioje daug šokome ir šokinėjome, ne kartą kritau ir paslydau. Kartais net ir pasirodymo metu. Vis bijojau, kad neįkrisčiau į baseiną.

Kas padeda įsikūnyti į personažą?

Įsikūnyti į personažą sceniškai labai padeda režisierius, nes padeda suprasti tavo charakterį, jis turi savo viziją ir žino, ką nori iš tavęs gauti. Padeda ir įvairūs žmonės. Kavinėje sėdint galima stebėti kiekvieną, vis kitokį žmogų. Gali pasižiūrėti į kito žmogaus eiseną, manieras, netgi kaip kavą geria. Aplinka padeda, bet svarbiausia pats turi mąstyti.

Ar turi kokių nors patarimų, kaip prižiūrėti balsą?

Ledus valgau visus metus. Manau, kad nereikia savęs įtikinti, kad jei suvalgysi ledų žiemą, tai tikrai susirgsi. Neprisirišu prie to, kad reikia labai saugoti save. Nesu nei sveikuolė, nei ta, kuri labai serga. Save prižiūriu, bet su 15 striukių ir šalikų nevaikštau.

Ar prieš pasirodymus jaudiniesi?

Vis dar labai. Jau scenoje esu daugiau kaip 10 metų, bet prieš kiekvieną išėjimą į sceną, ypač jeigu koks nors sudėtingesnis kūrinys, labai labai jaudinuosi. Profesionaliai jaudinuosi.

Būna laikas, kai yra daug spektaklių. Tarkim, rugpjūčio mėnesį turėjau gan daug solinių spektaklių. Kai jų daug, jaudulys su kiekvienu truputį susivaldo, bet kai ateina didesnė pertrauka – pora savaičių ar mėnesį nesirodai kaip solistas, tai po to mėnesio tas jaudulys grįžta didelis.

Jei koncerto ar spektaklio metu suklysi – to momento nepakartosi.

Sakyčiau, kad kažkiek tai lemia sėkmė. Įtaką daro netgi oras, savijauta, ar lyja tą dieną, ar sninga, gal slėgis didesnis, gal mažesnis. Jeigu geras oras ir gerai jautiesi, nesergi, tai tikriausiai viskas bus gerai, jei tam ruošeisi.

Ką manai apie kritiką?

Dainininkas visą gyvenimą turėtų turėti žmogų, kuris jo paklauso. Negali dainininkas būti pats sau mokytojas ir mokinys. Vis tiek turi turėti ausį, kuri iš šono paklausytų ir pasakytų kažkokių pastabų. Ne taip, kaip mokykloj, kur į savaitę po tris kartus tavęs klausosi ir moko, bet kas kažkiek laiko, periodiškai, tarsi profilaktiškai pas gydytoją nueiti.

Esu labai savikritiška. Mėgstu žiūrėti įrašus, kur vaidinu. Kai žiūriu į save, man visada atsiranda šypsena veide. Aš labai savęs klausau, bet visada pastebiu, kas man nepatinka, mėgstu pakritikuoti save. Net jei ir yra neblogai, bet vis tiek visada noriu tobulumo ir kad man patiktų. O tobulumą iš savęs išgauti yra sunku.

Kas scenoje labiausiai patinka?

Labiausiai patinka, kaip žmonės priima tai, ką duodu. Patinka duoti ir gauti atgal. Žmonių reakcijos be proto smagu.