Rugsėjo 6 d. minime žymaus poeto Pauliaus Širvio 100-ąsias gimimo metines.

Nors jis gimė kitame, tolimame Rytų Lietuvos krašte, mums, Klaipėdos žmonėms, brangus jo ne tik kaip poeto, bet ir kaip jūrininko atminimas.

Poetą gyvenimas grūdino ne tiktai karo ugnyje, bet ir vandenynų platybėse. Transportiniame refrižeratoriuje „Štormas“ Paulius Širvys išbandė visus eiliniam jūrininkui tekusius darbus, pakeldamas ir tropikų šaltį, ir išsakydamas eilėmis likimų brolių bendrą dalią:

Jūreivių namai/ – Po kepurėmis, /Mūsų keliai/– Po dangum.

Toks jis liko ir krante. Tik nedaugelis pačių artimiausių bičiulių žinojo tikrąją priežastį, kodėl poetui tokia reikalinga buvo jūra, dar vienas savęs išbandymas.

Neįvertino, nesuprato dainoriaus, jo gerumu naudojosi ir ne vienas prisiplakėlis kaip jūroje, taip ir krante. Bet nelipo prie Pauliaus Širvio tai, kas netikra, kas dažyta melu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vienas iš laivų buvo pavadintas Pauliaus Širvio vardu. Bet, deja, jau tik buvo. O kiek dėl to eita, rašyta ir kaip kai kurių ponų pasityčiota net iš mirusio poeto atminimo. Dar tebegyvi prisiminimai apie laivo pavadinimo istoriją ir patį poetą. Tad jo gimimo 100-mečio proga dar kartą, kol šviečia rugsėjo saulė, noriu tarti žodį apie TIKRĄ poetą, žmogų ir jūrininką Paulių Širvį.

Poeto autografas

Studijos. Vilniaus universitetas. Žurnalistikos neakivaizdinis skyrius. Svarbiausia anuomet „neakivaizdokui“- stogas virš galvos sesijos metu (tada apie tokių personų aprūpinimą pastoge nebuvo nė kalbos).

Tąsyk pasisekė. Keletas klaipėdiečių, tokių pat neakivaizdininkų „zuikiais“ prisiglaudėme kukliame Rašytojų sąjungos viešbutyje, skirtame iš provincijos atkakusiems su reikalais į sostinę rašytojams. Laimė, vasario šaltukui spaudžiant, jų nebuvo. Į „laisvą plotą“, žinia, ne už ačiū, sugužėjome mes – studentės.

„Viskas būtų gerai, bet… tie naktiniai Širvio koncertai, – pasiguodė iki tol čia viešėję neakivaizdininkai.

Kitą vakarą mūsų kambaryje buvo „karšta“ nuo šnekų, pigių papirosų dūmų ir Pauliaus Širvio bei Antano Jonyno dainų. Pastarasis dažniausiai pritarė, o iš visų plaučių „plėšė“ Paulius Širvys, apsivilkęs tuomet neatskiriama jūreiviška dryžinuke. Prieš pusmetį poetas buvo išlipęs į krantą. Mergaitės iš Klaipėdos jam, matyt, buvo grįžimas ten, kur po kojomis siūbuoja denis.

Ir taip pusę sesijos. Atėjo egzaminų metas. Nors naktis reikėtų skirti konspektams perverst, bet.. kaip išprašysi visos Lietuvos numylėtinį, kuris vietoj lopšinės graudžiai niūniuoja:

Tu mik,/ Tau per naktį/Drugeliai sapnuosis./ Atjos karaliūnas./Per žydintį sodą,/Treti bus vyšnių žiedai.

Ir vis dėlto sesija yra sesija. Vėlai vakare po „lopšinių“ išlingavus poetams, nutarėme kitą dieną „nebūti namie“. Taip praėjo diena, kita. Svečiai pakrebžda, pabrazda ir nueina. Mes įnikusios į konspektus.

Trečią rytą pačiame įmygyje anapus durų pasigirdo Pauliaus Širvio sutartas „miau“. „Mergaitės, kur jūs?“ Ką daryti? Pasakėme pirmą į galvą šovusią nesąmonę: „Pauliau, ateik vėliau. Mes labai norime valgyti, bet neturime pinigų, eisime skolintis“. Kurį laiką už durų ramu. Po gero pusvalandžio vėl Širvio „miau“. „Mergaitės, atidarykite, aš jums atnešiau pusryčius“. Rakiname duris, o ant slenksčio susirūpinęs Paulius su rezginėle rankoje. Joje kepalas kareiviškos duonos, ringė kepeninės dešros ir… butelis „vaisiuko“.

„Atleiskit, daugiau nebeturėjau pinigų, gal užteks“?

Praėjo daug laiko, bet tas naivus studenčių melas dar patiklesniam poetui ir šiandien tebegraužia sąžinę. O kaip nebyli to ryto liudininkė knygų lentynoje glaudžiasi kukliais viršeliais knygelė su poeto tądien pasirašytu autografu.

Laivo „P. Širvys“ pavadinimo ir „išėjimo“ iš Lietuvos istorija

Prabėgo metų virtinė. Šį tą supratau gyvenime, sutikau nemažai puikių, savo likimus jūrai paskyrusių žmonių. Nepamiršau ir studijų pokalbių su poetu jūrininku, nuo kurio „lopšinės“, ko gero, ir gimė meilė jūrai, jos žmonėms, Pauliumi Širviu.

Po anos įsimintinos sesijos dar ne kartą teko pasėdėti ir garsiojoje Širvio „Rotondoje“ prie Vilnelės, Gedimino kalno papėdėje. Gėrėme, žinia, ne martinį ar šampaną, o rūgštų vyną „Jaučio kraujas“. Šnekėjome apie gyvenimą, jūrą, poeziją – buvome po vienu dangumi.

Po kelerių metų nelauktai užklupo žinia. Beje, irgi Vilniuje, irgi sesijos metu, berods, geriant kavą „Medininkuose“ , kur vienas gyvenimo jūroje suptas žmogus juokavo, kad … „būtų gerai, jog anie iki Medininkų ateitų ir išeitų“…

Ir staiga nutrūko juokas – mirė poetas Paulius Širvys. Taurus žmogus išėjo anapus, palikęs mums savo skaidrius ir skaudžius kaip ašara posmus. Bet kodėl tik posmus, ne kartą graužėmės ir tarėmės su buvusiu kolega žurnalistu Gediminu Griškevičiumi, kuris irgi studijų metais susipažino su poetu Pauliumi Širviu ir nešiojosi tų prisiminimų šviesią kibirkštėlę.

Nutarėme „Lietuvos žvejy“ (kur mes abu dirbome) skelbti „vajų“, kad vienas iš naujų laivų būtų pavadintas poeto ir jūrininko Pauliaus Širvio vardu. Abu rašėme išsijuosę straipsnius.

Bet kur tau, kaip sakoma, šuns balsas į dangų neina. Negalima. Neaišku, kas tas Širvys. Su juo jūron plaukę įvairiai šneka. Sako, ne kartą matę kavinėje girtą. Kol tokią „personą“ išlukštens atitinkamos instancijos, daug vandens nutekės, o gal jis ir poetas ne toks didelis. Į rusų kalbą nėra nieko išversta. Negalima šiaip sau, ką sugalvojus, ant laivo borto rašyti.

Negalima – tai negalima. Vėl su „Griškum“, t. y. Gediminu Griškevičiumi, kviečiame talkon pažinojusius poetą žmones. Dėkui jiems, atsiliepė Kauno aktoriai, visą šūsnį parašų atsiuntė, kad Širvys tikrai yra vertas, jog jo vardu būtų pavadintas laivas. Bet negelbėjo ir šitai.

Tik atkūrus nepriklausomybę vienas gražiausių, naujausių (ko gero, irgi ne mūsų laimei) laivų gavo „P. Širvio“ vardą. Tiesa, kapitonas, perėmęs „superį“ iš pirmtako, rado salone tebesipuikuojantį „Komjaunimo prožektorių“ , nebuvo nei Lietuvos herbo, nei trispalvės.

Visu tuo pasirūpino kapitonas Antanas Čepauskas, nors ir nelabai gerbdamas „širvišką dvasią“. Jis, kaip nujausdamas, sakė, kad nekoks poeto gyvenimas neatneš geros lemties ir jo vardu pavadintam laivui. Ir, ko gero, buvo teisus.

Neilgai džiaugėmės prie krantinės gražuoliu laivu „P. Širvys“. Bevieliu telefonu atskubėjo žinia. Į kelionę ruošiasi laivas ir nežinia, kuo ji baigsis. Negeros nuojautos vedama, suspausta širdimi (ko gero, pirmą ir paskutinį kartą) užkopiau į „P. Širvio“ denį. Klausiu „kietą“ žemaitį iš Telšių jo kapitoną Antaną Čepauską, kur išplaukia „superis“ ir kada vėl bus Klaipėdoje.

„Kaip Dievas duos“, – atitarė laivo vadas. Norėjo „P. Širvį“ kapitonas išnuomoti su visa įgula ir įranga pagal tada „Jūroje“ priimtą sprendimą „Dėl laivų laikinosios nuomos saviems darbuotojams“. Bet… kaip sakoma toj dainoj, „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“… Laivą išsinuomojo koncernas APUS (EBSW). Atsitiko kaip toje pasakoje: „Esi neturtingas todėl, kad kvailas, o kvailas – kad neturtingas“. Nepavyko „Jūros“ žmonėms (ne be konkrečių personų „pagalbos“) tapti laivo nuomininkais. Išplaukė samdiniais.

Išplaukė „P. Širvys“, iškėlęs trispalvę ir…iki šiol negrįžo, kaip Lietuvos valstybei priklausantis laivas, pavadintas poeto jūrininko Pauliaus Širvio vardu.