P0

Senienų žurnalas

Meilė, mirtis, daktarai (4)

Linas Poška
2020-09-09


Kartais žmogus neapsisprendžia, gyventi ar mirti, ypač iš meilės, ir tada jam padeda daktarai.

pxfuel.com

Gražią 1979 metų Joninių naktį S. B. ėjo skandintis į Nerį. Buvo jis rimtas žmogus, ką tik išlaikė sesiją, bet nebematė tikslo gyventi ir štai tokiu būdu ketino palikti pasaulį.

Su savimi nešėsi šešias pertvarines skylėtas plytas ir špagato sieksnį. Pakrantėje prie Mokslų akademijos bibliotekos nusirengęs dailiai sulankstė rūbus, penkių plytų vėrinį užsidėjo ant kaklo, šeštąja prispaudė ant rūbų paliktą atsisveikinimo laišką – nuo vėjo.

Metęs paskutinį žvilgsnį į besileidžiančią saulę, žengė į vandenį. Tekanti vėsa šiurpuliukais padengė odą. Žingsnis, dar žingsnis.

Ir dar vienu žingsniu užmynė ant rožės. Rožė, šiuo atveju, buvo ne gėlė, o nudaužtas butelys – tokiais bachūrai aiškindavosi santykius, tai už kaklo laikomas butelys nudaužtu dugnu. Nieks nei tada, nei juo labiau dabar negali pasakyti, kaip jis atsidūrė upės dugne, bet faktas, kad kakliuku buvo įsmigęs į dumblą ir ta stiklo žiedlapiais išsižiojusi rožė mandagiai laukė pėdos.

Kokios vis dėlto nepastovios būna jaunimo nuotaikos! Kitas žmogus, rimtesnis, toks kaip aš, persirėžęs skandinimosi procese pėdą, tik niūriai nusivieptų – tai tik eilinė ir jau paskutinė gyvenimo kiaulystė, skęstam toliau – bet S. B. neoriai sukliko, nusimetė vėrinį ir keikdamasis, vaitodamas, pramaišiui abiem kalbom skųsdamasis likimu pasuko į krantą.

Vilkdamas kruviną šliūžę Radvilų gatve nusigavo iki Raudonojo Kryžiaus Tilto gatvėje, ten visai šalia.

Raudonasis Kryžius ir šiaip tais laikais buvo ligoninė, kur naktimis veždavo visokius bėdžius, taigi nelabai daktarai ir nustebo sulaukę nuogo sužaloto jaunuolio. Susiuvo gyslas, odą, ir jau tada pradėjo pokalbį: „Taip, kiti žmonės būna įpratę nuogi mieste vaikštinėti, tai natūralu, tačiau juk kartais kažkuo apsirengiate? Gal turite kokių rūbų, juk ne Mauglis esate?“

Mūsų jaunuolis prisipažino, kur paliko rūbus, internas juos parnešė. Su laišku ir plyta. Laišką chirurgas perskaitė ir – „dar dešimt kubikų, kad garantuotai atsijungtų“.

Ir viskas būtų čia gydytojo etikos rėmuose, nes anamnezei bei paskyrimams tokių laiškų skaitymai labai svarbūs. Tačiau internas su turiniu supažindino visą budėjusią pamainą.

Negali sakyti, kad tas laiškas būtų buvęs didelės išliekamosios vertės. Jame buvo vardinami tie, kurių nereikėtų kaltinti dėl S. B. mirties. Pirmiausia, aišku, nereikėtų kaltinti tos kurvos, bet nebuvo pamiršti ir artimieji, dėstytojai, kursiokai ir net bendrabučio budėtoja; mano nuomone – auksinės širdies teta.

Bendra naktinės pamainos nuomone, laiškas buvo, įvertinus dramatišką jo rašymo priežastį, kiek per smulkmeniškas ir galbūt net pagiežingas, šiek tiek savo rėksmingu stiliumi galbūt net menkinantis fakto, anonsuojamo, bet, laimei, neįvykusio, fundamentalumą.

Ką žino internas – tą žino paskutinis šuva, nekalbant jau apie nukentėjusiojo kursiokus. S. B. rudenį neapsikentęs jų komentarų persivedė į Pedagoginį, geografija-darbai, buvo tokios studijos.

Mes gi apibendrindami šį jo gyvenimo tarpsnį konstatuojame, kad jis bandė mirti iš meilės merginai, tačiau tik susižalojo, o ta meilė su laiku išsivaikščiojo kaip koks furunkulas. Ir ta proga pagerbiame budintįjį Raudonojo Kryžiaus chirurgą, kuris ir po stiklinės „Baltojo gandro“ siuvo tiesias siūles.

Kita proga mirti iš meilės – tėvynei – S. B. pasitaikė jau po daugelio metų. 1991 pradžioje jis vaikščiojo su pakarinta apranga, kurią dabar būtų galima nusipirkti parduotuvėje „Armijai ir civiliams“. Vaikščiojo su ta apranga parlamente ir buvo pasiryžęs mirti už tėvynę.

Tačiau vieną žiemos naktį jis puolė dvasia ir tualete ėmė persirenginėti civiliais rūbais. Plėšė nuo savęs kaip anas plytas kariškas kelnes ir vilkosi kostiumą, kad būtų panašesnis į deputatą.

Tokį jį ten užklupo vienas klaipėdietis; iškart supratęs reikalą piso kaip reikiant į dūdą ir dar iš kojų pridėjo. Sako, S. B. buvo vienintelis nuo įvykių kruvinai nukentėjęs pačiame parlamente, kuriam tą naktį reikėjo medicininės pagalbos.

Šitoje vietoje patriotiškas skaitytojas pasipiktins ir pagalvos, kad pats niekada taip niekingai kaip tas geografijos ir darbų mokytojas nepasielgtų. Aš gi, nebūdamas tikras dėl savo paties narsumo, neskubėsiu smerkti S. B. ir tik pakartotinai konstatuosiu, kad daktarai ir vėl deramai atliko savo pareigą. Na ir, kaip ir pirmuoju atveju, S. B. meilė tėvynei po tokio streso – negali sakyti, kad visai išblėso, bet tapo mažiau egzaltuota. Tapo brandesnė, turbūt kažkaip taip galima būtų pasakyti.

Žuvo S.B. jau šiais laikais, kaktomuša su vilkiku, daktarai atvyko tik konstatuoti.

Taigi, kam ruoštasi – neįvyko, kam nesiruošta – prašom, paduota.

Krikščionys meldžiasi, kad Viešpats apsaugotų nuo staigios mirties, o tokia kaip tik jam ir nutiko. Kita vertus, ir pirmieji čia aprašyti S. B. bandymai, su kruopščiais pasiruošimais, laiškais ir kariškomis kelnėmis, kažkaip nesolidžiai atrodo, sakyčiau, net kompromituoja pačią rengimosi mirčiai idėją.

Aš ir pats nežinau, kaip geriau/blogiau. Per trumpai dar gyvenu, kad susidaryčiau tvirtą nuomonę apie tuos dalykus, čia nebent daktarų galima pasiklausti, jie žinos.

Subalansuota Pnompenio daktarams, bet nedraudžiama skaityti ir kitiems.


2020-09-09

4 komentarai “Meilė, mirtis, daktarai”

  1. Linai, kaip miela tave skaityti! Istorija galėjo būti o gal ir nebūti:). O tekstas kaip kokio Klasiko!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt