Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-09-20 |
Sentikiai kuria savo istoriją Lietuvoje jau daugiau nei tris šimtmečius. Pirmieji persikėlėliai dabartinės Lietuvos teritorijoje atsirado XVII amžiaus pabaigoje. Tai buvo religiniai tremtiniai, kuriuos Rusijos valdžia žiauriai persekiojo po patriarcho Nikono reformų. XVIII amžiuje Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritorijoje apsigyveno dešimtys tūkstančių sentikių.
Nemažai pirmųjų į Lietuvą atklydusių sentikių palikuonių nusprendė ir toliau gyventi čia.
„Pas mus viskas gerai. Sentikiai kadaise išgyveno daug nelaimių, jų gyvenimą niekada nepavadintume lengvu, todėl į sunkumus mes reaguojame ramiai”, – sako Klaipėdos sentikių bendruomenės Tarybos pirmininkas Eugenijus Bondarevas.
Per kelis dešimtmečius konservatyviųjų sentikių palikuonys susidūrė su daugybe rimtų pokyčių. Tačiau dauguma jų šeimų sugebėjo išsaugoti protėvių puoselėtas tradicijas ir sanklodą. Dažniausiai sentikiai apsigyvendavo Lietuvos pietinėje ir rytinėje dalyje – Rokiškyje, Zarasuose ir Vilniaus krašto žemėse. Po pirmojo ATR padalijimo, Lietuvos sentikiai, bijodami eilinio persekiojimo, pradėjo keltis į Vakarus – į Suvalkus, Augustavą, Mozūriją, bet kai viskas aprimo, didžiausia jų dalis vėl grįžo. Šiandien Lietuvos teritorijoje veikia 52 sentikių bažnyčios. Didžiausios sentikių religinės bendruomenės – Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Zarasuose.
Klaipėdos žemėse sentikiai atsirado visai neseniai, tačiau jų čia jau yra keli tūkstančiai. Bendruomenės Tarybos pirmininkas Eugenijus Bondarevas papasakojo, kad Klaipėdos sentikių istorija nelabai ilga, bet ypatinga, ji skiriasi nuo kitų Lietuvos sentikių istorijos.
„Bendruomenė buvo įkurta 1946 metais, o 2016-aisiais švęsdami savo 70-metį atidarėme naują šiuolaikinę bažnyčią, kurios statybos užtruko apie 5 metus. Šiandien Klaipėdos sentikių bendruomenė – viena didžiausių Lietuvoje. Pagal gyventojų surašymo rezultatus, 2011 metais Klaipėdoje gyveno 2648 sentikiai, bet pagal bažnyčios duomenis mes užimam antrą poziciją – priskaičiuota apie 6000 Lietuvos pajūryje gyvenančių parapijiečių“, – pasakoja E. Bondarevas.
Po 1945 metų į beveik tuščią ir apgriautą miestą, kuriam buvo sugrąžintas lietuviškas Klaipėdos pavadinimas, pradėjo keltis rusai, lietuviai, gudai, tarp kurių buvo ir nemažai sentikių.
„Mano šeima persikėlė, tiksliau sakant, ją perkėlė į Lietuvą Antrojo Pasaulinio karo pradžioje. Iki to momento mes, kaip ir dauguma kitų sentikių šeimų, gyvenome Suvalkų žemėse, Lenkijoje. 1941 metų pavasarį vokiečiai ir Sovietų sąjunga sudarė sutartį, pagal kurią turėjo įvykti „mainai gyventojais“. Galima teigti, jog sentikius priverstinai repatrijavo iš Suvalkų krašto į Sovietų Lietuvą. Mūsų šeima – mano tėvai su penkiais sūnumis – apsigyveno Vilniaus krašte, Maišiagalos miestelyje. Vėliau, kai patys persikėlėm į Klaipėdą, čia apsigyveno ir tėvai. Kraustymasis tapo labai sunkiu išbandymu sentikių šeimoms. Jie skubia tvarka palikdavo namus, cerkves. Mūsų šeima – ne išimtis. Mums davė nurodymus pakrauti savo daiktus į vežimus. Taip patraukėme Lietuvon…“, – pasakojo pašnekovas.
Šiandien Klaipėdoje gyvenantys sentikiai tapo liberalesni nei prieš 70 metų, kai tik atvyko į Klaipėdą, tačiau išliko tvirta bendrija. Šeimose ir šiais laikais laikomasi tradicijų, kurios perduodamos iš kartos į kartą, o daugybė žmonių, kilusių iš sentikių, dabar dirba miesto savivaldybėje, uoste, išeina į jūrą bei dėsto universitetuose.
Kitaip tariant, per paskutinius kelis dešimtmečius Klaipėdos bendruomenė ne nublėso ir neiširo, kaip tai įvyko kituose Lietuvos regionuose ar kaimyninėje Lenkijoje, o atvirkščiai – pradėjo dar labiau vystytis. Iš pradžių sentikiai, susibūrę 1946 metais, neturėjo nei savo bažnyčios, nei patalpų pamaldoms. Į pamaldas tada rinktasi tikinčiųjų butuose skirtingose Klaipėdos vietose. E. Bondarevas su didele pagarba prisimena pirmųjų dvasinių vadovų vardus: Isidoras Solovjovas, Afanasijus Pavlovas, Zinovijus Ivanovas, Eugrafas Dobrodušijus, Afanasijus Petrovas ir kiti. Jie suformavo šios bendruomenės pagrindą.
Į pirmas pamaldas 1947 m. rinkdavosi ne daugiau nei 25 žmonės, bet po dviejų metų parapijiečių skaičius jau siekė 600. Bendruomenė plėtėsi dėl sentikių kraustymosi į Klaipėdą iš kitų šalies miestų bei miestelių. 1948 m. rugpjūtį Klaipėdos religinė bendruomenė oficialiai registruota sovietų valdžios, o 1960 m. duris atvėrė Švenčiausios Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė, anksčiau buvusi gyvenamu namu. Tai retas atvejis, kai Chruščiovo valdymo laikotarpiu buvo leista įsteigti naują sentikių bažnyčią. Be to, valdžios įsakymu, cerkvė neturėjo iš išorės būti panaši į maldos namus. Nuo tų laikų ši cerkvė tapo vieninteliu dvasios centru Klaipėdoje. Ji veikia ir šiandien, nors pamaldos joje beveik nebevyksta.
„2016 metais mes pastatėme naują Švenčiausios Dievo Motinos Dangun ėmimo ir švento arkangelo Mykolo sentikių cerkvę. Senuose maldos namuose netilpo visi parapiječiai, todėl žmonės reikalavo pastatyti talpesnę cerkvę, ką mes ir padarėme. Pasakodamas apie tai, negaliu nepaminėti mūsų pagrindinio rėmėjo bei mano bičiulio – Martino Michailovičiaus Gusiatino (buvęs „Klaipėdos naftos“ ir „Klaipėdos Smeltės“ vadovas) ir jo šeimos įnašo. Būtent jie skyrė didelę pajamų dalį ir labai mums padėjo. Mes pasiūlėme įamžinti jų vardus, tačiau memorialinėje lentoje nurodyti tik jų tėvų – Michailo ir Ksenijos Gusiatinų vardai. Nei miesto, nei šalies valdžia neskyrė nė cento cerkvės statyboms, tačiau mes dėkingi Klaipėdos savivaldybės atstovams už palaikymą, už duota žemės plotą ir už leidimą įsteigti jame bažnyčią“, – sakė E. Bondarevas.
Eugenijaus Bondarevo nuotr.
Šiandien Švenčiausios Dievo Motinos Dangun ėmimo ir švento arkangelo Mykolo cerkvė – vieni gražiausių sentikių maldos namų, veikiančių Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos teritorijose. Pasak projekto autoriaus, architekto Vytenio Mazurkevičiaus, cerkvėje persipina ir rusų, ir lietuvių, ir vokiečių, ir pomorų tradicijos. Savo išore – stačiakampis su iškelta varpine – ji primena laivą, kas būdinga Klaipėdai. Krikščionybėje cerkvė laikoma laivo atributu, kuris simbolizuoja slėptuvę nuo gyvenimo štormų.
E. Bondarevas teigia, kad bendruomenė ir toliau gyvuos bei vystysis. Nepaisant to, kad paskutiniu metu sentikių skaičius sumažėjo, naujos bažnyčios statybos žymiai pakeitė žmonių gyvenimą bei atvertė naują puslapį pamario sentikių istorijoje. Pagal gyventoju skaičių sentikiai yra ketvirtoji Klaipėdos religinė bendruomenė. Pirmauja katalikai, stačiatikiai ir liuteronai.
„Žmonių skaičius bendruomenėje mažėja dėl šalyje vykstančių procesų, tokių kaip masinė emigracija. Jaunimas išvyksta į užsienį, dirba ten, kuria šeimas. Pavyzdžiui, mano dukra dabar gyvena Kanadoje, nors sūnūs liko Klaipėdoje. Tačiau pas mus viskas gerai. Sentikiai kadaise išgyveno daug nelaimių, jų gyvenimą niekada nepavadintume lengvu, todėl į sunkumus mes reaguojame ramiai. Per tą laiką mes įsteigėme sekmadieninę mokyklą ir netgi išauginome dvasinį vadovą. Dabartinis bendruomenės dvasinis vadovas – Eugenijus Lebedevas – užaugęs čia, Klaipėdoje“, – sako pašnekovas.
Lietuvos sentikiai yra Senosios stačiatikių pomorų cerkvės, vadinamos „bespopovcais“, dalimi. Jie neišpažįsta šventos trejybės hierarchijos, kaip tai daroma rusų stačiatikių cerkvėje. Dvasininku gali tapti paprastas parapijietis, kuris įrodė savo ištikimybę tradicijoms, dvasingumą, pademonstravo savo žinias, išmintį, ypatingas savybes tam, kad jam galima būtų suteikti dvasinio vadovo rangą.
Šiuo metu Lietuvoje veikia Aukščiausioji Lietuvos sentikių bažnyčios Taryba ir Dvasinis teismas. Aukščiausioji taryba sujungia 52 Lietuvos sentikių bendruomenes.
Pagal 2011m. gyventojų surašymo duomenis, šalyje gyveno 23 330 sentikių – apie 0,8% gyventojų. Tačiau Aukščiausioji Lietuvos sentikių bažnyčios Taryba teigia, kad tai – netikslūs duomenys, todėl nurodo kitą skaičių. Pasak jos, Lietuvoje gyvena apie 40 000 sentikių.
Parašykite komentarą