P0

Fotoreportažai, Svarbu, Veidai

Danius Drulys: „Žmogus kaip augalas – kažkas lieka nemirtinga“

Rosana Lukauskaitė
2020-09-21


Klaipėdos galerijoje šiuo metu galima aplankyti jubiliejinę skulptoriaus, juvelyro, metalo plastikos meistro Daniaus Drulio parodą „Žmogus kaip augalas“ – ji  lankytojų laukia iki spalio 17 d.

Parodos atidarymo proga kalbamės su menininku apie gamtos formų įtaką kūrybai, meno pedagogo patirtį, gyvenimo filosofiją ir kūrybą savo malonumui.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Kokios patirtys nulėmė jūsų pasirinkimą eiti kūrybiniu keliu?

Vaikystėje mėgau drožinėti žmonių, gyvūnų ir pastatų figūrėles iš medžio ir net gaudavau už tai premijas mokykloje. Vaikystės draugas palaikydavo mano sumanymus ir net pagelbėdavo – atsimenu, kad kartu su juo net kelis mėnesius meistravome namuką. Mano tėvai irgi buvo kūrybingi: tėvas buvo kalvis – mėgdavau stebėti jo darbo procesą, o mama mėgo piešti ir siuvinėti – visi namai buvo dekoruoti jos rankomis. Kai sukurdavau, ką nors spalvingo, net išgirsdavau mamos kritiką dėl spalvų derinimo (juokiasi).

Ir man pačiam patiko piešti, tad po aštuntos klasės nebuvo sunku apsispręsti, kur stoti – pasirinkau mokslus tęsti Telšių taikomosios dailės technikume (dab. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas).

Kokie menininkai ir meno srovės labiausiai jus įkvėpdavo kaip jauną menininką?

Iš pradžių man labai patiko antikinis menas, kur viskas aišku, suprantama, vaizduojami stiprūs žmonės. Taip pat Renesansas, Mikelandželas, Rafaelis. Bet įtaką darė ir impresionistai, pavyzdžiui Van Gogas.

Iš pradžių nesupratau Chuano Miro kūrybos, bet pasiskaitęs teoriją apie jį, perpratau, kad jis kūrė ne šiaip sau, o rėmėsi Anri Bergsono filosofija, Froidu. Tarybiniais laikais mus pasiekdavo tik Froido citatos marksistinėje literatūroje, tad buvo labai įdomu pamatyti, kaip menininkai kuria prisilietę prie jo pilnų veikalų.

Domėjausi ir Pikaso darbais. Šie kūrėjai atrado naują būdą matyti. Polis Sezanas atvėrė duris idėjai, kad į tą patį daiktą gali žiūrėti iš skirtingų kampų, vadinasi nutapyti portretą gali ir taip lyg žiūrėtum į subjektą keturiomis ar šešiomis akimis. Iš pradžių keistas atrodė ir abstrakcionizmas, nes tarsi nesukuria jokio atpažįstamo vaizdo, bet galima palyginti, kad ir muzika neatkartoja kažkokių konkrečių realybės garsų, tik atsispiria į juos. Toks požiūris tais laikais, kai populiariausias buvo socrealizmas, atrodė kaip gaivus oro gūsis.

Dar dabar man imponuoja skulptoriai Henris Muras ir Albertas Džakometis, ypač, kai perpratau, ką jie norėjo pasakyti. Tuo laiku prancūzų skulptūroje vyravo jausmingos, energingos, pilnos figūros, o Džakometis pasirinko vaizduoti priešingybę, išreikšti save kitaip nei buvo įprasta kaip ir Sezanas ar kubistai. Iš lietuvių menininkų man patikdavo skulptorius Gediminas Jokūbonis, medalių kūrėjas Petras Repšys, grafikas Stasys Krasauskas, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje Juozas Mikėnas, vienas iš mažosios skulptūros pradininkų Lietuvoje Steponas Šarapovas, skulptoriai Stanislovas Kuzma, Vladas Urbanavičius, Algirdas Bosas ir daugelis kitų. Mane žavi, kad visi šie menininkai geba kurti ir poetiškai, ir realistiškai.

Kokias temas dažniausiai tyrinėjate savo kūriniuose?

Man įdomiausios tradicinės temos: žmogus, gamta, šeima. Organinės gamtinės formos man artimesnės už taisyklingas geometrines formas. Prie žmogaus temos prieinu ir iš abstraktaus, ir iš realistinio bei pastilizuotų kampų. Savo pirmą didesnę instaliaciją „Nukritę lapai“ sukūriau dar 1997 metais, o prieš tai labai mėgdavau daryti vazas iš metalo. Taip traukia vazos, kad net galėjau būti ir keramiku (juokiasi). Net pati vazos forma savo kompozicija man primena žmogų.

Vėliau nebesusikoncentruodavau tik ties vienu kūriniu – pradėjo norėtis plėstis, sukurti daug figūrų. Tai natūraliai peraugo į tikslingą instaliacijų kūrimą – sukūriau „Pajūrio istoriją“, į kurią įvedžiau „ready-made“ elementų. Publika sutiko skirtingai: vieni kritikavo, kiti gyrė.

Manau, toks gausos poreikis ateina iš vaikystės, praleistos gamtoje – gal pasąmonėje užsifiksavo, kad kiekvienas rūšies atstovas skirtingas, todėl ir norisi pavaizduoti įvairumą. Pastebiu, kad užsienio menininkų instaliacijose labiau vyrauja tobulos kopijos atkartojimas. Tai man neįdomu. Norisi per kiekvieną figūrą atskleisti vis kitokį charakterį. Kaip dabar madinga sakyti, toks matymas atitinka mano vibracijas (juokiasi).

Kai ruošiantis parodoms manęs paprašo kūrinį aprašyti 2 ar 3 sakiniais, man tai labai sunku – geriau parašau 10. Man labiau artimesnė proza, o ne poezija.

Kad jau prakalbome apie prozą. Žinau, kad labai daug skaitote.

Taip, ypač mėgstu mokslinę fantastiką ir mokslo populiarinimo knygas. Įdomu, kad pasak jų, jau greit bus įmanoma kolboje užauginti žmogų arba kolonizuoti Saulės sistemą. Atrandamos naujos planetos, vadinamos egzoplanetomis, jų tūkstančiai, bet tobulėjant technikai, žinoma, bus atrasta dar daugiau. Gal šios literatūros skaitymas man padeda atsipalaiduoti.

Gal sukursite instaliaciją ir kosmoso tema?

Jau galvojau apie tai. Esu pasidaręs keletą planetų formos kūrinių. Paskaičiau, kad kosmose egzistuoja druskos rūgšties ir fosforo kristalai, o kai kurie asteroidai iš pradžių būna švelnesnių formų, tik vėliau dėl trinties suapvalėja. Tai įkvėpė. Vėliau dar susidomėjau idėja, dėl medicinos atradimų dėka ateityje žmogus gyvens amžinai. Iš pradžių džiaugiausi, o paskui permąsčiau, kad kai tau pakeis organus, kaulus, net DNR, tu nebebūsi tu, nebepataisomai nutolsi nuo gamtos.

Jūs labai daug metu dirbote skulptūros mokytoju. Ką jums kaip menininkui suteikė ši pedagoginė patirtis?

Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje dirbau nuo 1979 iki 2018 m. Taip pat dėstytoju trejus metus dirbau Telšių technikume. Metus mokytojavau ir Plikiuose. Tai suteikė man gerą žmogaus psichologijos supratimą. Būdavo įdomu stebėti, kaip augdami vaikai keisdavosi, tapdavo išmintingesni arba gudresni.

Darbo specifika su vaikais mokykloje ir studentais, kurie jau elgdavosi kaip suaugusieji, irgi skyrėsi. Labiau mėgdavau dirbti su vyresniais mokiniais, kurie gebėdavo kurti ir savarankiškai bei pateikti įdomius rezultatus. Šviesaus atminimo Alfonsas Žalys, globojęs mus, menininkus, tais laikais man dar siūlė eiti dirbti į dailės kombinatą, bet mano charakteriui toks darbas netiko, nes aš labiau viduje gyvenu, tad pasirinkau meno pedagogo kelią.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Labai svarbią jūsų kūrybos dalį sudaro medaliai. Ar galite papasakoti, kokia yra jų kūrimo specifika?

Kurdamas medalį žymiam asmeniui turi įsigilinti į jo biografiją ir gyvenimo filosofiją. Tarkime, kai kūriau medalį Vydūnui, turėjau omenyje, kad jis rėmėsi rytiečių mąstymu – budizmu, induizmu. Tai man padarė įspūdį tais laikais, kai vienintelė leidžiama filosofija buvo marksizmas-leninizmas, taigi materializmas, o Vydūnas atstovavo idealizmą. Yra toks retorinis klausimas: „Kas pirmiau – materija ar sąmonė?“, pagal kurio atsakymą galima atskirti, kuris žmogus yra materialistas, o kuris idealistas.

Kai kūriau medalį S. Dariui ir S. Girėnui, žinoma, jau nemažai apie juos žinojau ir iš bendro išprusimo, ir iš mamos pasakojimų, bet vis tiek dar nemažai apie juos skaičiau papildomai.

Kuriu ir tradicinius klasikinius medalius, ir eksperimentinius, į kuriuos įterpiu „ready-made“ elementų. Darbo su medaliais daug ir atliejimas yra brangus, ne bet kur tai padarysi ir ne visada pavyksta iš pirmo bandymo. Reikia aukštos kokybės aliuminio arba bronzos. Iš pradžių lipdau iš plastilino, tada nuimu gipso formą. Prieš tai dar mėgstu pasieskizuoti. Atsimenu kuriozišką situaciją, kai studijuojant reikėjo sukurti medalį tarybine tema ir vertinimo komisijai užkliuvo per mažas sovietinių žvaigždučių skaičius. Tada mes jaunuoliai jų nepagailėjom ir buvome įvertinti teigiamai (juokiasi). Dabar stengiuosi dirbti su tokiomis temomis, kurios yra man artimos.

Esu vienas iš penkių lietuvių, priklausančių Tarptautinei medalininkų asociacijai (FIDEM) ir tai padeda pamatyti platesnį šios meno srities lauką, o ne tik, kaip sakoma, virti savo sultyse. Taip pat man labai svarbu, kad galiu ten atstovauti Lietuvą. Aišku, dalyvavimas FIDEM veikloje atsieina finansiškai: ir nario mokestis, ir medalių liejimas bei jų siuntimas į užsienyje vykstančias parodas kainuoja nemažai. Duodamos temos irgi būna sudėtingos, pavyzdžiui „pasaulio rekonstrukcija“. Lietuvos medalininkų darbai pasaulio kontekste niekuo neatsilieka ir tai džiugina. Šiemet du mano medaliai jau išsiųsti į Japoniją. Paroda vyks Tokijo mieste ir dėl visiems suprantamų priežasčių atidėta iki 2021 m.

Kokias mintis norėtumėte, kad iš jūsų parodos išsineštų lankytojai?

Mano kūriniuose yra ne tik optimistinių, bet ir liūdnesnių minčių – pastebėjau, kad kurdamas gamtos įkvėptus objektus nesąmoningai palieku gedimo, irimo ženklų. Tai, matyt, susiję su mąstymu, kad esi čia ne amžinai, bet, kaip sakė Vydūnas, dvasia – amžina. Ir sovietiniais laikais išpažinau pagonybę ir budizmą. Tais laikais, bėgdami nuo prievartinės ideologijos, mes ieškojome kito kelio kaip alternatyvos. Norisi tikėti, kad ir žmogus kaip augalas užauga, sužydi ir išbarsto savo sėklas – bent kažkas tame procese galbūt lieka nemirtinga.

DOSJĖ

Danius Drulys gimė 1950 m. Kretingos rajone. Parodose menininkas dalyvauja nuo 1973 m.

1970 m. jis baigė meninį metalo apdirbimą Telšių taikomosios dailės technikume (dab. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), o 1975 m. – meninio metalo studijas Estijos Respublikos Talino dailės institute (dab. Estijos dailės akademija).

Dailininkas yra dalyvavęs apie 70 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje bei yra vienas iš penkių kūrėjų, atstovaujančių Lietuvą Tarptautinėje medalininkų asociacijoje (FIDEM). 

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.


    2020-09-21

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt