Kartu su Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomu AdM archyvu „Atvira Klaipėda“ tęsia kelionę laiku.
Šįkart paklaidžiosime po dabartinę Tiltų gatvę, kuri kartu su Turgaus gatve formavo senamiesčio struktūrą. Laukininkų, Friedricho Wilhelmo vardais vadintoje gatvėje stovėjo ne tik tiltai, bažnyčios, bet ir rotušė, pirmoji miesto vaistinėje, kartuvės.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Akmenų pylimas
Istorikas Johanas Zembrickis 1900 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija” rašė, kad XVI a. pradžioje dabartinę Tiltų gatvę kirto Dangės atšaka, tekėjusi dabartine Didžiąją vandens gatve. Čia stovėjo vartai ir miesto tiltas, už kurio iki dabartinių Daržų ir Grįžgatvio gatvių tęsėsi pelkėtas plotas ir norint jį pereiti nuo tilto iki dabartinės Kūlių vartų gatvės buvo supiltas akmenų pylimas, nuo kurio prasidėjo vieškelis į Sendvarį ir kelias į hercogo vandens malūną prie Malūnų tvenkinio. Ta gatvės dalis, buvusi už tilto, vadinosi Akmenų pylimu.
Tiltų gatvei buvo skirtas tranzitinis vaidmuo. Šia gatve iš senamiesčio traukdavo ir laidotuvių procesijos į miesto kapines, tuo metu buvusias ties dabartine Galinio pylimo gatve, kur vėliau buvo supiltas gynybinis pylimas, ant kurio dabar stovi Klaipėdos psichikos sveikatos centras.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.
Kurį laiką teritorija tarp Didžiosios vandens gatvės ir gynybinių pylimų buvo vadinama Odų priemiesčiu, o nuo XVIII a. pabaigos – Friedricho miestu.
1628-1630 m. juosiant Senamiesčio ir Odų priemiesčio teritoriją pylimais, miesto vartai, buvę ties tiltu per Senąją Dangę, buvo perkelti prie įvažiavimo į minėtą priemiestį. Jie buvo įrengti prie kelio, vedusio Sendvario link. Šie vartai stovėjo dabartinės Bangų gatvės pradžioje.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
1667 m. buvo suplanuota užpilti Senąją arba Tingiąją Dangę – archeologinių tyrinėjimų kvartale tarp Tomo, Tiltų, Vežėjų, Didžiosios vandens gatvių medžiaga rodo, kad upė seklėjo ir dėl ilgalaikio jos teršimo atliekomis. Tačiau miestiečiai, anot istoriko D. Elerto, negalėjo to padaryti, nes upės jurisdikcija priklausė ne miestui, o valsčiui.
Tik 1705 m. kaip kompensacija už dėl įrengtų įtvirtinimų prarastas teritorijas Klaipėdos miestui buvo suteikta jurisdikcija Senajai Dangei. Tačiau jos užpylimo projektai ėmė virsti kūnu tik 1722 m. Friedricho miestą karaliaus Friedircho Wilhelmo valia sujungus su senamiesčiu. Senosios Dangės užpylimo darbai truko iki 1738 m.
Statė kitaip nei senamiestyje
Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, skirtingai nei senamiestyje, kur kvartalai buvo padalyti sklypais skersai kvartalo, Friedricho mieste vientisos sistemos nebuvo. Pavyzdžiui, kvartalas tarp Tiltų ir Šaltkalvių gatvių buvo padalintas ilgais siaurais sklypais. Taip buvo galima sutalpinti daugiau pirklių namų su krautuvėmis ir karčemų prie prekybai patogios Tiltų gatvės. Joje buvo prekiauja ir iš medinių priestatų.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
D. Elertas rašo, kad 1648-1652 m. Klaipėdos valsčiaus plane jau galima matyti besiformuojančius priemiesčio gatvių tinklo kontūrus. Jame pavaizduoti 35 namai, iš kurių 17 stovėjo dabartinėje Tiltų gatvėje.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Pasak J. Tatorio, iki didžiojo 1854 m. gaisro Tiltų gatvėje stovėjo dviaukščiai namai, šiek tiek įtraukti į sklypo pusę – priekyje būdavo paliekama vietos mediniams priestatams – prekybinėms būdoms. Už namų, prie dabartinės Šaltkalvių gatvės, stovėjo alaus daryklos ir sandėliai, tvartai.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Po didžiojo gaisro jau buvo statomi kitokie namai – arčiau šaligatvio, pirmuosiuose aukštuose įrengtos parduotuvės. Pirmo aukšto patalpų lygis buvo sulyginamas su šaligatviu, todėl parduotuvės būdavo labai aukštos, kai kurios net iki šešių metrų.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Bažnyčios sulygino miesto dalis
Po 1678 m. gaisro atstatant miestą prie Tiltų gatvės iškilo pirmosios Friedricho priemiesčio bažnyčios – Reformatų ir Laukininkų (Jokūbo). XVII a. pab. jos tapo vertikalia pietinės miesto dalies panoramos dominante ir centrinės priemiesčio gatvės puošmena.
Urbanistikos istorikas Algimantas Miškinis yra pažymėjęs, kad „dar XVII a. antrojoje pusėje visos miesto dominantės koncentravosi buvusios salos teritorijoje, o amžiaus pabaigoje dauguma jų stovėjo Friedricho priemiestyje: ši miesto dalis tapo lygiavertė senajai“.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.
Pirmosios sovietinio daugiabučio Tiltų g. 19 vietoje stovėjusios Reformatų bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1681 m. liepos 12 d. Bažnyčios statybomis, kurios baigėsi 1683 m., rūpinosi kunigas Paulius Andreas Jurskis, kilęs iš Didžiosios Lietuvos, o prieš atvykimą į Klaipėdą dirbęs Karaliaučiaus reformatų mokykloje mokytoju. Anot J. Zembrickio, reformatų bažnyčia buvo pirmieji maldos namai, pastatyti po minėtojo gaisro. Jie buvo „papuošti mažu bokšteliu”.
Per Septynerių metų karą (1756–1763 metais) rusų artilerijos sviediniai bažnyčią apgriovė. Vėliau jos būklė vis blogėjo, kol galiausiai, anot J. Zembrickio, 1775 m., ketvirtą sekmadienį po Velykų, ją teko uždaryti.
Senosios vietoje ir nupirktame šalia jos buvusiame sklype reformatai ėmė statyti naują bažnyčią, tačiau statybos vyko gana komplikuotai ir finišavo tik jau baigiantis XVIII amžiui. Naujoji bažnyčia buvo dengta mansardiniu stogu, būdingu Klaipėdos barokui, jos išorinės sienos buvo netinkuotos. Ši bažnyčia sudegė per didįjį gaisrą 1854 m. spalio 4-osios vakare.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Naujosios bažnyčios statybos prasidėjo tik 1859 m. pradžioje kai iždas davė tam pagal sąmatą reikalingą 30 000 talerių sumą.
Pasak J. Tatorio, bažnyčia buvo atstatyta pagal žymiojo Prūsijos architekto Frydricho Augusto Stülerio (1800-1865) projektą. Statyboms buvo panaudota dalis senojo mūro.
„Autorius pastatui suteikė itališkojo romaninio stiliaus bruožų, kurie iš dalies priminė Veronos, Modenos bažnyčias. Bažnyčios fasadą puošė neoromanikai būdingas arkatūrinis karnizas bei romanikoje ir gotikoje populiarus apvalus langas frontone – vadinamoji rožė. Šalia pagrindinio bažnyčios tūrio stovėjo bokštas-varpinė (Italijoje tokia varpinė buvo vadinama kampanile). Klaipėdos reformatų bažnyčios keturkampis bokštas priminė Parmos katedros bokštą. Jis buvo iš trijų skirtingų dalių. Cokolinė dalis — masyvi, sunki, virš jos esantis tūris visai kitoks: padalytas lizenų, pabrėžta vertikalių ekspresija. Į šį tūrį rėmėsi aštuoniakampio plano piramidinis stogas. Stogo apačia buvo siauresnė negu bokštas, todėl, kaip ir Jono bažnyčioje, liko vietos apžvalgos aikštelei. Šis bokštas taip pat buvo orientyras laivams: jo piešinys pasitaiko jūrų žemėlapiuose. Bokšte kabėjo trys varpai ir laikrodis. Vengiant monotonijos fasaduose buvo derinamos tinkuotos ir natūralių plytų plokštumos. Abiejų pastatų kampus ryškino piliastrai, viršuje peraugantys į smailius bokštelius”, – rašė J. Tatoris apie bažnyčią, kuri buvo pašventinta 1861 m. rugpjūčio 25 dieną.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandymai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis tarp Friedricho miesto turgaus bei tvirtovės griovių, buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios, tarp kurių galėjo būti ir reformatų maldos namai.
Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad „Reformatų bažnyčios bokštas gulėjo skersai Laukininkų (Tiltų) gatvės, o prie bažnyčios prisiglaudę gyvenamieji namai liko visi sveiki.
V. Safronovo teigimu, bažnyčios griuvėsių likvidavimas nebuvo kaip nors fiksuotas – pirmaisiais pokario metais vietinėje spaudoje pasirodydavo publikacijų, kuriose minimi valomi mieste griuvėsiai, bet jose labai retai minimi konkretūs ardomi pastatai.
1959 m. balandį „Tarybinė Klaipėda” pirmame puslapyje skelbė apie artimiausiu metu planuojamas įkurtuves vietoje bažnyčios pastatytame daugiabutyje.
Priešai jį, buvusio sovietmečio restorano „Neptūnas” vietoje, kertinis būsimos Lietuvininkų bažnyčios (vėliau pervadintos į Laukininkų arba Jokūbo) akmuo buvo padėtas 1686 m. Jį padėjo komendantas pulkininkas Johanas Friedrichas Crugeris ir hausfogtas Danielius von Dehmenas iš burmistro Gerto Johano Friedrichseno už 1700 florinių nupirktuose sklypuose. Iškilmingas bažnyčios pašventinimas įvyko jau kitų metų birželį. Anot J. Tatorio, ši bažnyčia buvo halinė, trinavė, su pusapskritimiais arkiniais langais, be bokšto.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Ši bažnyčia stovėjo iki visai tuometinei Klaipėdai pragaištingo didžiojo 1854 m. gaisro. Ji buvo atstatyta greičiausiai – pašventinta jau 1855 m. gruodžio 23 d. Naujosios bažnyčios projektą projektą irgi parengė garsusis Frydrichas Augustas Stüleris. Ir naujoji bažnyčia išliko halės tipo, be apsidės ir bokšto. Anot J. Tatorio, išliko ir senosios bažnyčios langų angos su pusapskritėmis arkomis. Bažnyčia galiniu fasadu buvo orientuota į Tiltų gatvę.
P. Lapė buvo liudijęs, kad 1945 m. sausį Jokūbo bažnyčios grindyse buvo duobė, o sienos suskilusios ir kiek pakrypusios į išorę, stogo nelikę. Pasak V. Safronovo, Jokūbo bažnyčioje 1945 m. vasarą keliskart vyko pamaldos liuteronams, bet netrukus jas uždraudė vietinė administracija. Bažnyčioje buvo išardyti suolai, grindys, galiausiai bažnyčios durys užrakintos. Anot istoriko, per tą laiką bažnyčioje laiku neatlikus remonto, pastato prakiurusiu stogu būklė vis blogėjo. Liudininkų teigimu, bažnyčia buvo naudojama moksleivių kariniam rengimui: ant sienų išdėsčius taikinius, jaunuoliai buvo mokomi šaudyti.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
1958 m. rugsėjo pabaigoje „Tarybinė Klaipėda” paskelbė trumpą straipsnį su nuotrauka „Dingsta paskutinis karo pėdsakas”.
„Ne taip seniai statybininkai kelioms dienoms užtvėrė Pergalės gatvę. <…> Pasirodo, šį kartą statybininkai ne naują pastato stato, o griauna paskutinį likusį karo pėdsaką Klaipėdoje. Dar prieš keletą metų miesto gatvėse tai ten, tai šen praeivio akis matydavo namų, sugriautų per karą, griuvėsius”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Registrų centro centro pateikiamais duomenimis, buvusios restorano „Neptūnas” pastatas vietoje bažnyčios buvo pradėtas statyti ir baigtas 1963 m. Tuo metu knygoje „Lietuvos architektai“ prie informacijos apie jo projekto autorių P. Lapę rašoma, kad restoranas pastatytas 1968 m.
Ir mokyklos, ir direktorija
Šalia Reformatų bažnyčios, toje pačioje vietoje, kur dabar stovi sovietinis daugiabutis, buvo ir dar vienas pastatas, kuriame veikė išskirtinės įstaigos.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Pasak V. Safronovo, čia nuo 1836 m. buvo įsikūrusi Aukštesnioji mergaičių mokykla, kuri, pervadinta Augustės Viktorijos mokykla, 1911 m. išsikėlė į naują pastatą dabartinėje K. Donelaičio gatvėje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Dalis patalpų čia buvo ir gyvenamosios – tą rodo miesto adresų knygos.
Suformavus Klaipėdos kraštą šiame pastate įsikūrė jo vykdomoji valdžia – direktorija. Tad būtent prie jo 1923 m. vasario 16-ąją buvo surengtas Lietuvos suformuotos kraštą užėmusios Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Direktorija čia veikė iki 1926 m. balandžio, kai persikėlė į Robert Meyhoefer laivininkystės ir kelionių firmos pastatytą septynaukštį Žvejų g. 2.
Išsikrausčius direktorijai pastate Tiltų gatvėje įsikūrė Lietuvių pradinė mokykla, iš pradžių veikusi kaip privati, vėliau perimta miesto. Pasak V. Safronovo, Duonelaičio vardas jai buvo duotas 1936 m. Tų metų spalį laikraštis „Vakarai” rašė, kad mokykla turėjo apie 900 mokinių, 23 klases ir tiek pat mokytojų, kai 1926-aisiais veiklą pradėjo su 46 moksleiviais.
„Septynios klases yra Seminarijoje prie Stoties, trys klasės senajame miesto knygyno Liepojaus g-vė 36, kur patalpos labai gražiai atremontuotos, o 13 klasių yra Laukininkų gatvėje 6—7″, – rašė laikraštis.
Nuotraukoje rinkimai Duonelaičio mokykloje – jie anuomet mieste dažniausiai vykdavo mokyklų patalpose, kaip ir dabar. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Mokykla buvo likviduota po krašto aneksijos 1939 m. 1942 m. adresų knygoje pastato savininku nurodomas Klaipėdos miestas.
Kitoje Tiltų gatvei skirto rašinio dalyje skaitykite kur čia buvo rotušė ir kartuvės, apie išskirtinės prekybos objektą ir pirmąją miesto vaistinę bei kaip sovietmečiu nuo griovimo pavyko išsaugoti visus vienos šios gatvės pusės namus
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.
0 Comments