Spalio 2-ąją, penktadienį, 17 val. Klaipėdos dramos teatre – naujausios Gintaro Grajausko poezijos knygos „Kaip viskas buvo“ su dvigubu CD premjera.

Gintarą Grajauską kalbins leidėjas ir serijos „Gyvoji poezija“ sudarytojas Gytis Vaškelis.

Šioje 236 p. knygoje sudarytojos Virginijos Cibarauskės atrinkti sugulė 174 eilėraščiai, parašyti 1993–2008 m., visi jie skamba autoriaus balsu, įrašytu specialiai šiai knygai.

Knygos sudarytoja V. Cibarauskė Gintarą Grajauską pavadina naujųjų laikų rašytoju profesionalu, kai visiškai pasikeitė ir rašytojo socialinis statusas, ir vaidmuo visuomenėje.

Ji rašo, kad G. Grajauskas – naujos generacijos kūrėjas,  debiutinio rinkinio „Tatuiruotė“ anotacijoje prisistato naujai, paminėdamas gimimo metus ir vietą (1966-ieji, Marijampolė), muzikinį išsilavinimą, įgytą Klaipėdos konservatorijoje (studijavo Džiazo katedroje), debiutą spaudoje (1988) ir tai, kad dirba Klaipėdos kabelinės televizijos redakcijoje.

Poetas taip pat dirbo radijuje, televizijoje, nuo 1994-ųjų yra dienraščio Klaipėda literatūrinio leidinio „Gintaro lašai“ sudarytojas. Nuo 2008-ųjų – Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas, o 2018 m. tapo Klaipėdos dramos teatro meno vadovu.

Be poezijos rinkinių, išleido dvi esė knygas („Iš klausos“, 2002; „Mažumynai“, 2010), romaną „Erezija“ (2005), du pjesių rinkinius („Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, 2007; Kas prieš mus“, 2019) ir trumposios prozos knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (2012). Be to, Grajauskas yra bliuzroko grupės „Kontrabanda“ ir džiazroko grupės „Rokfeleriai“ narys.

Pranešime žiniasklaidai skelbiama, kad G.Grajausko eilėraščius literatūros kritikai vadina ne tik istorijomis, bet ir poetiniais anekdotais (dėl netikėto, dažnai komiško prasminio posūkio pabaigoje), reportažais, draminiais dialogais ar net muzikinėmis kompozicijomis, šiandieninio gyvenimo poezija arba tiesiog ne-poezija. Tokie pabrėžtinai „nepoetiški“ eilėraščiai lietuvių literatūros lauke ilgą laiką vertinti kiek įtariai. Ne vienoje recenzijoje abejojama, ar poezijai dera apsiriboti kasdienių istorijų pasakojimu – juk iš eilėraščio tikimės kažko pamatinio, archetipinio, „gilaus“. O Grajauskas, atrodo, siekia visai priešingų dalykų.

Grajausko eilėraščio pasakotojas gali būti ir poetas, ir poezijos ar, tiksliau, poetų gerbėja, eilinis praeivis ar istorinė asmenybė. Tokio tipo į(si)asmeninimo galimybę suteikia poeto mėgstama retorinė figūra prozopopėja. Lietuvių poezijoje dažnesnis prozopopėjos atvejis, kai balsas suteikiamas negyviems objektams, pavyzdžiui, gamtos stichijoms. Tačiau Grajausko eilėraščiuose prozopopėja naudojama (at)kuriant žmonių paveikslus ir dialogus, kuriuose šiandienos realijos susipina su kultūros atminties struktūromis. Taip sukuriamas lengvo komizmo ir istorinio tęstinumo – tai, kas vyko kažkada, vyksta ir šiandien, tik šiek tiek kitaip – pojūtis.

Tačiau Grajausko poezija nepasiriboja eilėraščiais-istorijomis – ji daug įvairesnė. Pirmuosiuose rinkiniuose poetas išbandė vizijinį ir lyrinį eilėraščius, tradicinį rimuotą ketureilį, poetines bliuzo, džiazo interpretacijas, grįstas melodingais pakartojimais. O paskutiniųjų rinkinių tekstai vis trumpesni, lakoniškesni, pirmenybė teikiama ne istorijai, o vienai konkrečiai impresijai.

„Kaip viskas buvo“ – tai 26-oji LLTI leidžiamos serijos „Gyvoji poezija“ knyga. Serija sukonstruota taip, kad skaitytojas turėtų galimybę perskaityti ir pačius eilėraščius, ir paklausyti autentiško autoriaus skaitymo ar aktoriaus įrašo. Kartu knygoje visada yra sudarytojo įvadinis straipsnis, pristatantis autoriaus kūrybą.